Pirmyn į turinį

Žyma: Brainstorm’as

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

2 Komentarai

Odė Starbucks’ui

Aš labai mėgstu Strabucks kavą. Nežinau, ką tokio jie ten deda, bet pajutau meilę šitam brand‘ui nuo pirmo gurkšnio ir vis negaliu atsispirti vėl ir vėl ten neužsukusi. Taip, mažiausias latte kavos puodelis (375ml) kainuoja net 2,9 euro (~10lt), už kuriuos realiai būtų galima nupirkti bent jau mažą pakelį kavos, bet satisfakcija, kurią patiriu smaguriaudama dieviško gardumo kavą, paruoštą ten, – neįkainojama. Prieš rašydama šitą post‘ą paskaitinėjau kitų žmonių nuomonę apie Starbucks fenomeną. Šiandien buvau jų kavinukėje Friedrich gatvėje, kur pilna įvairiausių Coffee To Go variantų. Visi, kur kavos kaina iki 3 eurų, – pustuščiai, o štai Starbucks‘as, kur net paprasta arbata kainuoja ne mažiau 1,9 euro – sausakimšas. Daugelis sako kad jų paslaptis – jaukumas, gera muzika, wireless‘as, svetingumas, kurį jauti įžengęs pro duris. Nežinau, kaip ten iš tiesų, nes muzikos ten šiandien (ir dar kelis kartus) negirdėjau, bevieliu internetu pasinaudoti neteko, bet taip, ten velniškai jauku. Ore tvyro šviežios kavos ir įvairiausių saldumynų kvapas, aplink zuja dešimtys ištroškusiųjų, keldami smagų vidurdienio šurmulį, tu jaukiai susirangai minkštam foteliuke, o gomuriu nuvilnija magiško skonio pieno puta. Bent trumpam nereikia niekur skubėti, nes dabar laikas kavai, laikas mėgautis.

Kaip gaila, kad jotubėj nėra vaizdelio, kur Ally moko Georgia gerti kavą. Verta pamatyti! Jei esi labai labai curious, ši scena yra šitoje serijoje, pačioje pradžioje.

Palikite komentarą

Blondinė ir akademinis gyvenimas

Per visą tą šurmulį ir ilgalaikes atostogaus jau visai ir pamiršau, ką reiškia sėdėti paskaitose. Šiaip ketvirtakursiai į Erasmusą nelabai važiuoja, nes po rudens semestro paprastai būna praktika, o po jos – jau ir paskutinis pasispardymas su paskaitomis ir tuomet viskas, milijonas egzaminų ir baigtas bakalauras. Bet, ačiū Dievui, užbėgau įvykiams už akių ir praktiką susitvarkiau Austrijoje vasarą, todėl grįžus tereiks atlikti kelias nesudėtingas užduotis ir šitas reikalas bus sutvarkytas. Pasirodo, šiemet mūsų semestras lapkričio pabaigoje jau būtų baigtas (kai tuo tarpu mokslai Vokietijoj prasidės tik spalio 18!), o aš tuo tarpu mokysiuos iki kovo. Daug kas sako, kad apsirikau ir užuot sau patinginiavusi einu sunkiausiu keliu. Bet juk aš ir nemoku kitaip, aš visada turiu kažkur įsivelti, kažką daryti kitaip nei visi (per ketverius metus universitete būsiu išbandžiusi turbūt didžiąją dalį alternatyvių studijų variantų (antram kurse dar ir lankiau paskaitas laisvu grafiku)). Tiesą sakant, bene visus dalykus, kuriuos pasirinkau, vienaip ar kitaip jau teko mokytis (nes per trejus metus iš esmės ir praėjome viską, kas gali būti anglų filologijos programoje), naujas bus tik vokiečių kalbos kursas. Bet kaip aš noriu išmokti tą kalbą! Labai viliuosi, kad sugebėsiu įveikti ir šitą sau mestą įššūkį, nes tuomet turėčiau naudos visam gyvenimui.

Beje, kadangi šis kursas paskutinis, kaip paaiškėjo, jau turiu pradėti rašyti ir kursinį. Jau buvau susitikusi su jo vadove, kuri, laimei, pasirodė labai maloni moteriškė, tokia down to earth (prieš tai buvusi kėlė man scenas emailu ir visaip kitaip tampė nervus, kol, finally, vis tiek ištempiau 9). O štai kursinio tema – ‘Implicit Messages as Means of Character Creation in Fiction‘. Supratai? Aš tai, atvirai pasakius, iš trečio karto tai joa. Turėsiu perskaityti keletą knygų, tik ieškosiu jų jau Berlyne, nes, anot dėstytojos, VPU vistiek jų neturėtų. Pachekinau savo universitetą pasauliniame universitetų reitinge – 139 vieta! (palyginimui, VU dalinasi 501 vietą su keliomis dešimtimis kitų universitetų). ‘Notable alumni, professors and lecturers: Otto von Bismarck, Albert Einstein, Friedrich Engels, Karl Marx…’ Nu.

Vėl skaitinėjau visokias quotes ir radau šitą: (kaip tik į temą prie mano kursinio)

‘Fiction was invented the day Jonas arrived home and told his wife that he was three days late because he had been swallowed by a whale.’


Gabriel Garcia Marquez

Cha.

Palikite komentarą

Apie ramumą

Viskas bėga sukas non stop, vienas darbas veja kitą, o kiek daug dar reikia padaryti! Sąraše vos keli punkteliai pažymėti, kaip done. Tik, priešingai, nei pavasarį, nepergyvenu, nesisieloju dėl tų mažmožių, netrūksta kantrybė laukiant, nespėjant ir kliūvant. O kaip sunku stebėti žmones aplink pametusius galvas dėl niekų. Jau kurį laiką kažkoks vidinis ramumas gyvena manyje. Visai nenoriu rūpintis, ką pasiimti, ką padaryti iki išvažiavimo, užvis labiausiai noriu susisukti į kamuoliuką, klausyti Antony and the Johnsons ir rymoti. Tu labai prisidėjai prie to, kaip pasikeičiau, tu padėjai gimti tai ramybei, ir ačiū tau again and again, nes dabar sau labiau patinku, geriau sutariu su pačia savimi.

Palikite komentarą

Berlin calling quite hard

‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.

‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.

Palikite komentarą