Pirmyn į turinį

Žyma: Bendravimas

Penki pasižadėjimai sau šią vasarą

Pastaruoju metu pajutau, kad truputį pati sau atsibodau ir nuo savęs pavargau. Todėl supratau, kad atėjo metas šiokiai tokiai disciplinai. Aiškiai suformulavau ir įsivedžiau sau penkias esmines taisykles/pamatines užduotis:

  1. Nesiskųsti. Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip tas batas koją spaustų, kad ir kokia ilga eilė bebūtų, kad ir kiek tas autobusas vėluotų, kaip ten belytų ar pravažiuojantis automobilis aptaškytų. Ša. Vienintelis leistinas pasiskundimo būdas – į situacija pažvelgt ironiškai, su humoru, be aimanų ir „odieve, kodėl man taip nesiseka“ savigailos maldelės.
  2. Nustoti teisti žmones. Į šį punktą įeina ir elementariausias noras skrynšotint išbaisėjusį tolimą pažįstamą ir kažkam siųst nuotrauką pasijuokimui, ir lūpų papūtimas, kai kažkas negali kaip mat atlikti man duotų įsipareigojimų (I don‘t know their life, gal jų priežastis – ne tinginystė, o šeimoj užviręs pragaras, nereikėtų pulti smerkti ir susireikšminti).
  3. Rašyti. Šita situacija, kuomet kelis mėnesius iš eilės pasirodydavo po vieną – du įrašus per mėnesį, nėra gera. Tikrai yra ką aprašyti, tik reikt baigt teisintis nesibaigiančiu darbų kalnų. Rašymas yra mano malonumas ir mano terapija, rašydama susidėlioju mintis, berašant paaiškėja neaiškūs buvę dalykai ir, nemeluosiu, visada, visada yra žiauriai gera gauti skaitytojų feedbacką. Kai kurie sako, kad rašo tik sau. Mano atveju iš dalies tai – tiesa, bet tik iš dalies. Rašydama žinau, kad tekstą paleisiu į viešumą ir kuo tikresnė jame būsiu, tuo geresnį atoveiksmį jis atneš. Tiesa, labai nenoriu siekti žūtbūt patikti auditorijai, tačiau faktas, kad kažkas skaito yra svarbus, o kuo daugiau tų skaitančiųjų – tuo didesnė atsakomybė. Be to, kuo daugiau ir dažniau rašau, tuo daugiau ir kokybiškiau parašau.
  4. Skaityti. Bent kelis puslapius per dieną. Nuolat save baru už tai, kad skaitau per mažai. Kai yra tikslas, veikti lengviau. Šiemet nutariau išsikelti tikslą perskaityti bent penkias knygas. Suprantu, kad mažokai, tačiau jau šis tas, o penkios todėl, kad planas atrodo realistiškas ir įvykdomas. Jei būčiau užsibrėžus dešimt, matyt būtų kiek per daug, išsigąsčiau ir visai apleisčiau šį tikslą. Baigiu įpusėti ketvirtąją, tad tikiuosi, kad planą ne tik įvykdysiu, bet ir viršysiu savo lūkesčius. Gal sakysit, kad negalima taip per prievartą, kad turi gi noras pats ateiti. Nesutiksiu, nes geras užpakalio paspardymas sau man yra būtinas reikalas, kad neaptingčiau.

  5. Susitikti su žmonėmis. Baisiai mielas tas namų jaukumas ir buvimas vienumoj. Baisiai miela gali atrodyti dienų dienas leisti savo pasauly su niekuo nebendraujant. O paskui tik staiga imi ir supranti, jog žmonės atprato, kad randi jiems laiko. Susitikti, pasikalbėti, pasidalinti yra svarbu. Kad nepavirstum į gyvo bendravimo bijantį zombį.

Jau keletą dienų mėginu įgyvendinti šitas taisykles. Nėra lengva, žinokit. Bet kai tik prigaunu save veiksmuose, kurie prieštarauja šiems principams, mintyse pabaru save: „Ei, klausyk, gi tu šitaip nebedarai. Tai ir nebedaryk.“ Kol kas veikia.

Palikite komentarą

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, – (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Palikite komentarą

Apie žmones

Kas yra draugystė? Mano artimiausieji žino, kad nelabai mėgstu terminą „draugas“. Taip yra todėl, kad manasis supratimas apie tai yra šiek tiek kitoks, nei daugumos ir žvelgiu į tai aš iš kiek kitokio kampo.

Savo interakciją su kitais žmonėmis regiu štai tokia schema: užsuktas ratas, kurio centre stoviu aš. (Be abejo, kiekvienas kitas žmogus taip pat turi savo ratą, kurio centras analogiškai taip pat yra jis pats.) Jame įvairiais atstumais yra išsidėstę žmonės, su kuriais bendrauju. Priklausomai nuo aplinkybių, jie tai nutolsta, tai priartėja. Dėl nuolat kintančio ir vieną po kito siurprizus pametančio gyvenimo net leisiu sau pasakyti, kad, kartą atsiradę, žmonės iš to rato niekada nebeiškrenta. Jie turi tendenciją sugrįžti. Būna, pasirodo, po mėnesio, būna – ir po dešimties metų. Jokiu būdu nederėtų nusiminti, jei kažkas, kadaise buvęs labai arti, palengva nutolsta. Easy, jei bus lemta – grįš, o jei ne – reiškia, jo etapas mano gyvenime daugmaž baigtas, mes keičiamės ir važiuojam toliau. Tik, prašyčiau, nereikia jokių kartėlių – jei mes nebebendraujam, tai dar nereiškia, kad susipykom ir pats metas atvert pandoros skrynią su tavo kadų kadaise patikėtomis paslaptimis.

Laikas parodė, kad nei statusai, nei sienos, nei įsitikimai negali tam tikrų žmonių nustumti kažkur toli. Jie stovi stipriai įtvirtinę savo poziciją, su jais aš eičiau kad ir pėstute iki Portugalijos.

Artimi žmonės, ir jais tapti didžiausią tikimybę turi tie, tokie patys, kaip ir aš, pažinę labai labai įvairų pasaulį atkaklūs kovotojai. (Kuo tu didesnis beprotis, tuo man labiau patinki.) Tai žmonės, kurie, reikalui esant, tave be sąmonės parsineš iš Šventosios kopų, paskolins savo mašiną, butą, šunį – viską, ir mylės tave, nesvarbu, kokioje finansinėje, vizualinėje ar moralinėje šiknoje būsi. Jie tavęs niekada nepasmerks, nenurašys ir neknis proto, nebent, norėdami tau tik pačio geriausio.

Aš sergu, spinduliuoju, badauju, alpstu, kylu, klesčiu, švenčiu ar raudu – mano mylimieji šalia.

Lucky bastard(s), indeed.

2 Komentarai