Kai nesi namie, kai esi kažkur kitur, sau neįprastoje aplinkoje, eini pasivaikščiot nepamatuojamus atstumus ir elgiesi ne taip, kaip įprasta tau kasdien, galvoje prasideda procesai ir virsmai ir tada tu pradedi galvoti kiek kitaip nei iki tol, pažvelgi į save iš šalies ir gerai supranti, kas ne taip.
(Jau anksčiau esu tai patyrusi, kai gulėdama ant dirbtinės žolės Tbilisio oro uoste staiga begalvodama radau sprendimą tada ilgai mane kamavusiai problemai.)
Pirmyn atgal išvaikščiotos Atėnų priemiesčio kalvos ir lygumos šįkart tapo puikiausia erdve gerai apie viską pagalvoti.
Supranti, kad per ilgai gyvenai praeitim, nostalgija tave šildė tol, kol pradėjo ėst, primelavai sau, kad geriausia jau praeity, prisirišai prie laimės, kuri išgaravus jau seniai ir žmonėse vis mėginai matyt tai, kas jie buvo, ne kas yra ir čia sukėlei nesusikalbėjimą, dėl kurio kaltinti reikėtų tik save.
O tada grįžęs namo meti lauk senus drabužius, nusikratai tuo, ko tau tikrai nereik, nors laikei ilgai, nes gal kada prireiks, neprireiks, trini velniop seną muziką su senais pernelyg daugsyk išjaustais ženklais ir skausmais, keiti savo kelius ir jauti, kaip geri gaivų orą pilna burna ir negali patikėti, koks neapsakomas vis stiprėjantis gerumas ima. Priverti save suprasti, kad užsispyrėliškas tikėjimas, kad yra, kaip tau atrodo, kad yra, nebūtinai tiesa, pasuki save nežinomu kampu, žvelgi iš jo ir matai kitaip.
Grožio baisiai daug mūsų pasaulyje, kiekvienoje dienoje, tereikia išvysti jį, o didžiausias jis slepiasi tavo viduje, ne kur kitur. Didžiausias turtas ir brangiausias lobis esi pats tu sau, tik spėk suvokti tai, kol dar ne per vėlu, kol dar neužsigraužei savęs visai be reikalo.
(Žinau, kad čia truputį toks Paulo Coelho, bet kartais visai reikia).
Šiandien ir kiekvieną naują dieną jaučiuosi taip, tarsi nerčiausi iš senos odos, praeity palikdama ilgai dusinusias negandas ir įsikalbėjimus, kuriuos išsigalvodavau tik aš pati.
Nėra tragedijų šiuose metuose, nebus, nėra kada ir visai nereikia.
Vaje vaje, visai pamiršau pasidalinti naujausiai muzikiniais atradimais! Kažkokiam vakarėlį, prieš kokį mėnesį ar daugiau beveik netyčia išgirdau visai nieko muzikėlę ir, aišku, pasižymėjau, kad reikės pachekint. Taigi dabar be sustojimo klausau ir kaifuoju nuo nuostabios muzikos. Mano naujausias ir itin džiuginantis muzikinis skanumynas – amerikiečiai The Black Keys. Siūlau pradėti pažintį nuo dainų Never Gonna Give You Up ir Everlasting Light. Dar ne viską jų perklausiau, nes grupė įrašų išleidusi nemažai, bet kaskart krykštauju iš laimės, vis atrasdama kažką gražaus. Nuostabi muzika mano ramybei.
Šiandien dalyvavau paskaitoje pavadinimu (Un)reliable Narration. Iš pirmo žvilgsnio skamba (atrodo?) visai neįspūdingai, bet po paskaitos išskridau kaip ant sparnų. O dėstytojas! Oooo. Sakiau gi, kad patinka protingi vyrai. Jauni protingi vyrai. Jauni patrauklūs protingi vyrai patinka labiausiai. O tekstai! Peržvelgiu kurso programą ir atrodo, kad patekau į literatūrinį rojų. Nabokovas, C. Palahniuk, Poe… (Pernai per literatūros paskaitą buvo galima pasirinkti – arba pristatinėji kažką iš Sąrašo, arba pasirenki, ką nori. Grupiokai pasirinko Fight Club. Mūsų Nuostabioji doc. dr. (!!!) dėstytoja po prezentacijos pasakė, jog pirmą kartą girdi apie šią knygą ir nemano, kad studentams derėtų pristatinėti tokį šlamštą (!!!), kad čia visai bevertė literatūra ir apskirtai, ką jūs sau manot. Galvojau, išgriūsiu. Doc. Dr.! Bliatt! Pas ją už egzus niekas negauna daugiau nei 8, nesvarbu, kaip tobulai atsako į klausimus. Kaip aš nekenčiu tokių nelaimingų nepatenkintų moteriškių, ir išvis!..) Dar įdomiau, kad narration nagrinėjimui naudojami ir filmai – Donnie Darko, Memento, Lynčas ir kiti. Taigi čia pasaka! Aš, pavyzdžiui, kadangi skaityt ne visada moku, darysiu research‘ą ir prezentaciją apie The Others. Jei taip ir toliau, tikrai pradėsiu mėgti universitetą.
Aj, tiesa. Chebra, nu gi meskit rūkyt, visai nebemadinga, negražu ir nekvepia. Kamon. Dar negražiau, kai braunies per minią ir pučia tau į veidą dūmus arba turi visaip sukiotis, kad nepasigautum iš cigariuko į paltą/kūną/veidą.
Nusipirkau bilietus šventėms į Lietuvą. Taip jau gausis, kad naujaką čia, in Berlin. O ryt eisiu pirkti visokių šildančių daiktų – tokių, kaip kepurė, pirštinės, paltas. Jau nebe tas amžius, kai dėl grožio galima kentėt. Niaa.
Pažįstamas įdėjo šitą foto, tikiuos, nesupyks, jei nugvelbsiu trumpam. Man gražu. (Tik, gaila, kažko rezoliucija išsikraipė.) Fone galėtų grot Yonderboy – All We Go to Hell (varnos!).
Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.
Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.
Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.
3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.
Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.
Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele)pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.
Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.
We use cookies to ensure that we give you the best experience on our website. If you continue to use this site we will assume that you are happy with it.Ok
