Bobiškas durnumas praeina ir sugrįžta sveikas protas.
Tūkstantąjį kartą permąstau mintį apie savęs formavimą ir tai, kad esame savo paties kūriniai ir visiškai įsigvenu į ją. Išties, tiesos, rodos, elementarios, tačiau prireikia nemažai darbo bei valios lavinimo, kol visa esybe bei realiais žingsniais gyvenime pradedi jausti šio reiškinio veikimą. Vieniems ikrai patiekiami ant lėkštutės, kitiems, tuo tarpu, reikia pradėt nuo pačios žuvies, kuri tuos ikrus išnerš, užsiauginimo.
Reikia suprasti ir patikėti, kad gali būti bet kas – ir musė ir erelis, o jei labai pasistengsi, kad ir mamutas, svajonėms ribos yra, tik jos paslankesnės, nei bet kada galėjai įsivaizduoti. Netiki? Išsikelk sunkiai įtikimą tikslą (na, pradžiai užteks ir tiesiog keblesnio, nei paprastai) ir verskis per galvą, kad jį pasiektum. Kai užsikabinsi ant to malonumo, kurį sukels savo galimybių ribų tamprumas, tada pašnekėsim iš naujo.
Leidžiu man diagnozuoti ką tik nori.
Palikite komentarą