Pirmyn į turinį

Žyma: Ant bangos

Apie keisčiausią gyvenimo vasarą, kiškio kopūstus, keliones, klajones, Nidą, kroksus ir pėdų nepatrauklumą

Žinau, kad be galo ilgai nerašiau, dėl to jaučiuosi baisiai kalta ir mušdama sau į krūtinę prašau atleidimo. Tačiau taip nutiko ne šiaip sau. Jau seniai mintyse kurpiau persikraustymo iš blogas.lt (kuriame straipsnių be ad blocko skaityti tiesiog neįmanoma) planus, tačiau kiekviena smulkmena reikalauja dėmesio, todėl persikėlimas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Džiaugiuosi pagaliau galėdama jums pristatyti šį puslapį. Jį rengiant man padėjo keli žmonės, kuriems esu be galo dėkinga – vienam A. B. – už logo, kuriuo labai džiaugiuosi, kitam A. B. – už laiku duotą patarimą, o dar kitam A. B. – už palaikymą bei nuolatinę visapusišką pagalbą. Visiems kitiems bičiuliams – už griežtą kritiką be pagražinimų. Pažadu, kad nuo šiol rašysiu kur kas daugiau ir dažniau, apie viską ir visus. Su manimi susisiekti visada galima parašius žinutę čia (skiltyje Apie) arba FB. Taigi, pristatau pirmąjį įrašą po ilgos tylos.

tumblr_o8z4knkoa81uo54kto1_1280

NEPAMENU ŠŪDINESNĖS VASAROS, nei 2016 metų vasara. Net ta vasara, kai aš buvau dar vaikas ir neturėjau socialinio gyvenimo ar laisvės daryti, ką pati nusprendžiu, man regis, nebuvo tokia prasta.

*Taip norėjau pradėti šį įrašą rugpjūčio gale, tačiau atėjo rugsėjis ir aš, žvelgdama atgal, supratau, kad nebuvo jau viskas taip ir blogai. (Memory is a poet, not a historian).

Pamėginkim pažiūrėti, kas nutiko per šiuos ilgus 2016-ųjų vasaros mėnesius. Viskas, kaip visada, labai subjektyviai, padrikai ir atvirai.

Prasidėjus birželiui smarkiai jautėsi, kad šita vasara bus kažkokia ne tokia. Nebuvo ko laukti, tad jos pradžia nebebuvo tokia džiugi ir juntama kaip daugybę vasarų lig šiol. Visas Vilnius, visa Lietuva, visi iš jos išvykę, tačiau kasmet birželį sugrįždavę, neteko Sūpynių. Stiprybės organizatoriams, visi mes tikimės ir viliamės, kad jos dar sugrįš, gal ir nebūtinai tiesiogine senąja forma, tačiau festivalio dvasia neužges.

tumblr_ngdktivgkl1u3trw2o1_500

Aš pati siaubingai mažai laiko leidau Vilniuje vis nusitrenkdama tai į Panevėžį, tai į Aarhusą.

Taip jau nutiko, kad nutariau visą šią vasarą dirbti iš namų, tačiau Vilniuje ši misija pasirodė neįmanoma, nes kaimynai iš trijų skirtingų pusių atlikinėjo (ir tebeatlikinėja) remontą, kuriame kokias 8h/parą naudojamas smūginis grąžtas (jei toks egzistuoja, jei ne, tai vat garsus, kuriuos aš girdėjau ir girdžiu mano manymu skleidžia daiktas, kurio pavadinimas turėtų būti būtent toks ir jei reikėtų pasirinkti – ar sėdėti lėktuve pusantros valandos prie klykiančio vaiko, ar girdėti tai – rinkčiausi vaiką, tai jūs pagalvokit), tad teko bėgti ieškant tylos. Tačiau nujaučiu, kad mane prakeikė kokia klastinga moderni ragana, nes visur, kur nuvykdavau, mane pasitikdavo vis kitos super triukšmingos statybos. Namie leisti laiką su ausų kamštukais – nauja keista patirtis. Laimei, visus darbus nudirbti visgi pavyko.

13873084_1088531487907158_3892232228205939414_n

Taigi, vasarą pradėjo nelabai tikėta trumpa išvyka į Kopenhagą, pro kurią ketinau tik pravažiuoti, tačiau truputį ir pasibuvau (Kristianija – check, pasiplaukiojimas, pasirodo, viešuoju transportu – check) ir super geras draugų techno vakarėlis Aarhuse, kur tokių vyksta mažai, tačiau nuo šiol, tikėkimės, bus vis daugiau. (Jei jūs ten – kviečiu sekti šį puslapį, skirtą techno Aarhuse).

Apie aktyvumą:

„Ji viską atendina, bet niekur neina.“

Apie žvilgsnius į ateitį:

-Kas nėščia?

Kol kas dar niekas.

tumblr_nyx1es401n1tiyoguo4_540

Šią vasarą, man regis, sporto pražiūrėta daugiau nei per visą gyvenimą.

Futbolą, žinokit, fainiausia žiūrėt Piano Man, prisėdus ant žemės, nes nėra vietos, kemšant načos, arba su jo ekspertais, kurie gali papasakoti krūvą istorijų apie kiekvieną iš žaidėjų. (Islandija – still proud, kaip ten bebūtų).

Žiūrėti krepšinį šventiškai nusiteikus mieste ir matyti, kaip skirtumas ne mūsų naudai padidėja iki begalybės, faina nėra.

Apie vardus ir būsenas:

„Tas draugelis Padrikas.“

Fainiausias mano vasaros filmas – Sing Street.

Blogiausias mano vasaros filmas – Lights Out (eikit tik tokiu atveju, jei norite progos smarkiai pavartyti akis, tik atsargiai, nes galit išsinert).

tumblr_ns0unpkrbm1un115xo1_500

Mano muzikinis atradimas, kurio vis dar negaliu atsiklausyti – Oscar & the Wolf

Kai į Gay Pride nenueini nes iš po vakar tūsini iki pat jo pradžios ir numanai, jog nesidžiaugtum, jei tavo tiesioginis potūsinis veidas patektų į spaudą, būna apmaudu. Aš net plakatą pasidarius buvau, o vat taip gavosi. Gal kitąmet kaip nors. (Užtat afteris Skylėj atrodė įspūdingai, tik gaila, kad pabuvau labai trumpai.)

Apie sprendimus:

-Išgėriau du redbulio, beveik šaukštą kofeino, 7 kartus ploviau galvą, bet vis tiek miego noriu.

-O pamiegot nebandei?

Apie sprendimus vol.2:

„Pas jį drauguose nebebuvo vietos, todėl paprašiau, kad ką nors išmestų ir priimtų mane.“

14022141_1089997741093866_5141210877799573756_n

Mane vis dažniau lanko įspūdingi sapnai su kuo keisčiausiais scenarijais (pvz. kaip su Aurimu Dautartu (kuris, pasirodo, vis dar yra gyvas, tik slepiasi nuo visuomenės) renkame raudonikius, tačiau draugo sapnas prie žemės priplojo labiausiai:

„Sapnuoju, kad atvykau pas Moniką Šalčiūtę švęsti jos gimtadienio. Minioje žmonių ji staiga pažiūrėjo į mane ir pakvietė „Tu, einam su manim į kitą kambarį“. Aš jau apsidžiaugiau, pagalvojau, „pagaliau ir man pradėjo sektis“, o ji, nusivedusi mane atokiau pasakė „Išeik iš gimtadienio“.“ (Čia tas toks liūdnas pavyzdys, kai net savam sapne nesi teigiamas herojus).

Vasaros nesąmonė – po Saliono nebeatsimint Makdonaldo, tačiau tikimės, kad atlikėjui Audriui Janoniui jau viskas gerai.

Apie toleranciją:

„Aš dižėju(i) atleisčiau. Atleisčiau iš darbo.“

Vasaros gaila – garso apribojimai Vasaros Terasoj.

tumblr_nmw5j7jrfz1tvgsn7o1_1280

Apie netikėtus troškimus:

„Aš norėčiau būti iš kaimo.“

Apie skausmą:

„Kai magistrinį rašiau, tai kartais nenorėdavau atsikelt, galvodavau, numirt man gal geriau.“

Panevėžyje praleidau ne vieną savaitę, tačiau daugiausia namie ir dirbdama, bet viena savaitė buvo ypatinga – drauge su būriu neeilinių asmenybių dirbti ir kurti bei generuoti idėjas mylimo miesto labui yra nuostabu.

Netikėtas ekskursinis apsilankymas Tulpių 60 areštinės vienutėje įtikino, kad ten atsidurti nė už ką nesinorėtų.

Asmeninis atradimas – Seklyčia prie uosio ir jų tris kartus žaibo trenktas raktų medis su žaviu ritualu, kurį atlikus norai na tikrai išsipildys.

13775491_1077237479036559_5125816889739246892_n

Tačiau svarbiausias, gražiausiais ir stebuklingiausias šios vasaros įvykis – dešimtmečio, tiksliau, šimtmečio vestuvės. Kai visą dieną pradulksnojus lietui, nuotaikai žengiant prie altoriaus nušvinta saulė, jums čia ne juokas. Trys neįtikėtinos dienos su mylimiausiais draugais, šokiai be galo, tinklinis nuo ryto, dainos Vadimui, Baltijos šalys be Latvijos, kaimo žmonių sveikinimai, party busas, fotosesija kanapių lauke, šakotis laive („Ei, aš ne per seksi?“), na, ir, aišku, Justinas. Man tuo pačiu ir džiugu, ir liūdna suvokiant, kad kito tokio baliaus gali tekti laukti dar šimtą metų (bet sulauksim, nes juk medicinos technologijų dėka gyvensim labai ilgai).

Apie žodžių žaismą:

Vaikų darželis „Senatvė“

Geras blogas

Plastmasinė stiklinė

Apie tai, kaip dainoms gimsta nauji žodžiai:

„Dar ne kartą varnėnai kaupsis lietuje, dar ne kartą…“

tumblr_nox2illc3s1qbg7n9o1_500

Vasara be Nidos – ne vasara. Jei jums kyla klausimų, vykti į Nidą ar ne, pasakysiu tik tiek – Nidoje visada visada būna labai gerai, kiekvieną kartą vis kitaip ir vis geriau, patikėkite manimi, vykti į Nidą ne reikia, o privaloma. Ir žinokite, kad jei į diskoteką eisite su Kroksais ir grįšit nieko nenukabinę, patys to prisiprašėt. Pasirodo, vis dar madinga gerti raudoną vyną su kola ir tuo maivytis, pasirodo, pėdos – labai ne seksi organas. Pasirodo, jei iš interneto pirkdami muziką, pasirinksite coverius, jie jums kainuos tris kartus mažiau nei originalai. Pasirodo, nuo Jack Danielso būna balti drambliai, žmonės feisbukų neištrina, o jus tiesiog blokuoja, akro joga nėra taip baisu, kaip atrodo, o lietus visai netrukdo gyvent. Feste pati per visas tris dienas iš viso buvau gal kokias 3h, nes kaip ir pernai afteriai ir preparčiai gaudavosi fainesni už patį tūsą. Nida yra meilė, tik tiek.

Apie santykius:

„Man su juo ne tai, kad bbs gavos, bet bb nesigavo.“

Apie festivalių erdves:

„Pas mane kompe daugiau vietos nei pas tave palapinėj.“

Apie atsivėrusias akis:

„Aš visada žiūrėjau į daiktų praktiškumą, bet pradėjau žiūrėti ir į estetiką, nes bijau vienas mirt.“

tumblr_mtldl9vbgo1qkzl7oo1_500

Apie kryptis:

„O žinai tą vietą, kur būna pasitikėjimo kritimas? Tai tu nuėjai ten ką tik.“

Apie atidumą gamtoje:

„O tai kiškio kopūstai ir rūgštynės – ne tas pats?“

Apie atidumą gamtoje vol.2:

-Tau tos figos ant medžių neatrodo kaip kiaušai?

-Atrodo…

Apie ankstumą:

„Atėjau į darbą antiek pirma, kad dar niekur nebuvo nuimta signalizacija.“

Apie pasiteisinimus:

„Kad man nugarą skauda, tai dar nereiškia, kad aš senas.“

Apie galimybes:

„Ji studijuoja išplėstiniu būdu.“

tumblr_inline_nu2826ryyi1sqx52u_540

Apie netikėtus talentus:

„Pas mane labai landūs tarpdančiai.“

Vasarą vainikavo pirmos dešimt rugsėjo dienų Graikijoje, kur be saiko džiaugėmės saule ir arbūzais, o mano keliamos nuotraukos per visus galus turbūt užkniso jus visus, tad nebesiplėsiu.

Labai labai gera susitikti su senais bičiuliais ir sutikti tiek naujų puikių žmonių. Gera tiek laiko praleisti prie vienos ar kitos jūros, maudytis net nebūtina. Na, o dabar kimbam į rudens darbus, bus labai įdomu, pažadu.

Tiesa, o Opalocka jau su visam užsidarė ar dar grįš?

tumblr_inline_oayfmxdrkk1r1bjtk_540

3 Komentarai

Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules

Kai taip karšta, kad, tesinori gulėt ir nejudėt pajūry ištiesus rankas su šaltu šampanu prie šono ir žiūrėt į geltonų skėtukų koliažus, jau grįžus į Vilnių rašyt lengva nėra. Bet visgi, pagaliau randu laiko prisėsti ir supilt viską, ką verta paminėti apie du labai skirtingus ir labai stiprius savaitgalius.

Tie, kas suinteresuoti pasiskaityti tik apie Yagą, į antrą dalį galit nė nebrist, o tiems, kam įdomūs Nidos ir Ant Bangos reikalai, siūlau pirmą dalį praleist ir keliaut iškart į antrą.

Primenu, kad visi mano įspūdžiai yra absoliučiai asmeniškai subjektyvūs, todėl visažiniški pamokantys komentarai laukiami nėra.

1-oji dalis. Yaga Gathering.

Jau labai seniai norėjau nuvykti į Yagą, bet kažkaip visuomet atsirasdavo priežasčių to nedaryt. Kadangi ši vasara yra ta, kai viskam sakau „taip“, supratau, kad dabar arba niekada ir galiausiai bilietą įsigijau. Taip nutinka retai, bet Yagoje draugų buvo labai nedaug, bet, kaip ir reikia tikėtis, tai – puiki proga susipažint su krūva naujų žmonių ir panirt į neprognozuojamus nuotykius.

Atvykus laukti juodais garais čiaudančio shuttle‘o ir į jį sumetus visus daiktus eiti iki festo 4km buvo keista, bet į tą atsipūtusią atmosferą įsivažiavom greit.

Baisiai sužavėjo tai, kad visas festivalis ir į visas puses nusidriekęs palapinių miestelis – susijungė į viena, tarsi plati, nesibaigianti pasaka, kuri, ypač naktį, sujungus visas šviesas, atrodė kerinčiai. (Eini, eini, atrodo, jau priėjai pasaulio kraštą, o ir vėl randi kokią visom spalvom šviečiančią palapinę, arba kokį labirintą, apstatytą kvepiančiom žvakėm). Apie chill‘o dekoracijas pasakyti kažką tikrai norėčiau, tačiau žodžiais susižavėjimo išreikšti visgi nepavyks, tad čia gal bent truputį įspūdžio susumuos klišinė frazė – gniaužė kvapą. Kaip ir tas smėlis, kuriame panėręs rankas galėjai pasistatyti savo naują miestą ir į kurį žiūrėtum ir žiūrėtum.

Savo maisto į festivalį nesidėjau nė kiek, nes norėjau išragauti visas gėrybės, kurių visi buvo priruošę. Idėja pardavinėti uogas – dešimt balų, grikių burgeriai – jėga, bananų ir razinų skanumynai – puikūs, bet didžiausias gėris iš visų buvo kosminiame lenkaičių taške (ten, kur buvo visos dvi Šv. Marijos, disco ball‘as ir margi kilimai) parduodama sriuba. (O pati vieta priminė jaukius Berlyno bariukus, į kuriuos įėjęs stringi bent kelioms valandoms, nes vajej, kaip ten faina.

Paskaitų ir workshopų apėjau geriausiu atveju kokį dešimtadalį, bet žinau, kad jų pasiūla buvo didžiulė. Kiek buvau, tiek buvo labai įdomu. Praustis šaltame duše su vandeniu iš ežero, iš pradžių, atrodė, bus baisu, bet baisu nebuvo, buvo gerai.

Išties, Yagos muzika nėra būtent tai, kas man labiausiai patinka (mano muzika yra Sūpynių muzika arba tai, kas vanoja visą žiemos sezoną Kably), bet išsišokti grojant psy mėgau visada. (Tiesa, kai kurie žmonės dažnai nesupranta, kaip tokia muzika, kaip techno ar psy gali raminti, bet sakau aš jums, man toji muzika nėra chaosas, nuo tokios muzikos aš nusiraminu. Šaižūs garsai viską viduje suglosto, iškedena visus viduje išsišakojusius neramumus.)

Kas yra Juno Reactor iki pat Yagos gerai nežinojau, bet pasirodymas įspūdį paliko didžiulį. Visiškai išprotėjęs tranzo rockstarų šou. Frazė „I hate robbing banks“ iki šiol vis flashaback‘ina galvoje.

Festivalio atradimas – rytinė joga. Kai lankstytis eini dar nemiegojęs, jausmas savotiškas, ir bedarant „žemyn žiūrintį šunį“ kartais teišeina „žemyn žiūrintis suoliukas“, bet pagirkim save už pastangas. Kai kurie į jogą ėjo visas tris dienas iš eilės, viską atliko iš visos širdies ir džiūgavo pajutę naujų jėgų antplūdį.

Labai gerai buvo ugnies šou, lazeriai ir vaizdai ant medžių tai, kad ant žemės nemačiau nė vienos šiukšlės, tai, kad lyjant lietui visada būdavo, kur pasislėpti, tai, kad siaubingai šaltą šeštadienio naktį gelbėjo laužas ir arbata, ir kad visur kur sutikdavom vien tik pozityvią nuotaiką skleidžiančius žmones ir toji magiška gamta buvo žiauriai gerai.

Ar visgi buvo minusų? Taip, kartais naktį buvo tikrai per tamsu, kad rastum kelią į namus, kai kur klampoti per iki kaklo siekiančią žolę irgi nebuvo malonu, o kai kurios maisto ir gėrimų kainos pasirodė neadekvačios, tačiau numanau, kad visiems šiems niuansams yra paaiškinamos priežastys ir, galų gale, juokas čia, ne minusai, kai pliusų tiek daug.

Kaip ir visada, inside tūsas ir pokalbiai visai ne į Yagos temą irgi vyko, tad čia dar pasidalinsiu keletu vietinės reikšmės nesąmonių, kurias, jaučiu, supras tik tiek, kurie jas ir sukūrė arba jose dalyvavo.

Pasirodo, šio sezono festivalių naujausias mados klyksmas ir patogiausias aksesuaras – Maksimos maišelis. Nereikia nei kuprinės, nei rankinės, užtenka maišelio, į kurį susidedi keletą alaus, vodkės ir zagirono ir varai prie scenos tūsint, o maišelį pasidedi šalia.

„Laurai patiko Paulius, Pauliui – Kęstas, o Kęstui – maišelis.“

Atlikinėjant jogos pratimus pamesti linzę – malonumas menkas, bet tikri draugai visada padės tą linzę įstatyt. „Seni, o čia tikrai sterilu? (grūda pirštą iki krumplio draugui į akį) –Jo, jo, tikrai.“ (nukentėjusysis, sutiktas savaitę po Yagos, pasirodė sveikas, akys vietoj, tad darbas atliktas nepriekaištingai).

Nuėjus į tualetą atlikinėt rimtų reikalų, apsivyniojus ranką popierium (kad būtų saugu atsiremt (aš nežinojau, kad žmonės taip daro, bet, pasirodo, daro (herojaus komentaras: „Kadangi esu žiauriai švarus žmogus.“)), save pasidegti irgi nuotykis. Laimei, pasibaigęs laimingai.

Apie lindimo ir lietaus sintezę:

„A:-Man kažkaip nelenda nieks šiandien, nei šnapsas, nei alus.

B: Palauk dar truputį, tai viskas tikrai lis.

C: Nelis nelis, pažiūrėkit, koks giedras dangus.“

Ar žinojote, kai kai kurie veidrodžiai yra zapadlistai ir jums rodo ne tikrąjį vaizdą, o iškreiptą realybę, kad jūs paskui apsijuoktumėt viešumoje? Tai žinokit ir neužsiraukit.

Apie gebėjimą identifikuoti muziką:

„Aj, čia tranzas? Tai kodėl aš dar su batais?“

Debiliškiausių matytų filmų aptarimas penktą ryto:

„A: Buvo ten toks „Vampyrės striptizo šokėjos“.

B: Mano tai jaučiu „Wrong Turn“, penkta dalis.

A: Kas tau nutiko gyvenime, kad žiūrėjai penktą dalį???“

Apie ankstyvąją paauglystę internete:

„Mano tai email kažkada buvo miksis@bamba.lt. Nu gerai, bamba.lt tai duoda, bet „miksis“ tai jau mano geniali idėja“.

Pasirodo, egzistuoja tokia nerašyta landumo taisyklė, arba apie Sattos inside rūkomojo grotas:

„Galva pralenda – pralįs ir kūnas.“

Apie nuskambėjimą:

„A: Pagarsėjo…

B: Liūdnai?

A: Ne, ne, gi muzika.“

Apie sukirpimą:

„Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“

Apie radinius:

„Festuose esu radusi visko – pinigų, piniginių, laikrodžių, telefonų, bet čia pirmas festivalis, kuriame radau vaiką.“

Apie pasaulio margumą:

„A: O tai rimtai yra vegetarų forumas?

B: Nu ble, jei jau yra vaikų mylėtojų forumas, kopūstų mėgėjų forumas, tai tu patikėk, kad vegetarų forumas irgi yra.“

Apie super galias sporte:

„Jo didžiausia stiprybė būdavo, kad jis žiauriai suprakaituodavo ir slysdavo per kitus.“

Ar važiuosiu kitąmet? Būtinai, bet gal jau ne trims, o bent keturioms ar penkioms dienoms. Apibendrinant dar norisi perfrazuot išganingąją ŠMC citatą: „Kiekvienas yra tranzeris, bet tik tranzeris tai žino.“ (arba jei nėra tranzeris, tai yra tronzeris)

2-oji dalis: (Opium) Ant Bangos ir nuotykiai Nidoje.

Antradienį po Yagos aš galiausiai pabaigiau visus darbus ir išėjau atostogaut. Taip, man atostogos iki rugsėjo. Žinau, kad pavydit, bet, žinokit, ir kai ne atostogos, man vistiek gyvent labai gerai. Iš tikro, tai įspūdžiai iš Yagos tiek liūliavo, kad vos tik spėjusi atsigaut kokį trečiadienį supratau, kad jau vėl metas krautis daiktus, ieškotis transporto į pajūrį ir nert atgal į vakarėlių sūkurį.

Kelionė su mumis paėmusiomis šauniomis merginomis praėjo sklandžiai ir neskausmingai, nors trukom gal 5h ir buvo karšta, žiauriai karšta. Pirmąsyk nuėję prie jūros, grįždami jau sutikom briedį, tokį didelį, ėjo sau ramiai per gatvę. Naktį tokį sutikus aš tikrai pakrisčiau iš baimės.

Vakare kai ėjom į vakarėlį, aš tikrai nesitikėjau, kad tas Kupolas taip toli. Bet nieko, tos ilgos kelionės – puiki proga kaip reikiant apšilt prieš vakarėlį, o einant trečią kartą šeštadienį tai jau viskas visai arti atrodė. Tamsoje eiti ne taip jauku, bet ryte, pasirodo, vienas malonumas.

Didžiausios ketvirtadienio nakties linksmybės prasidėjo jau nušvitus. Ir viskas, kas vyko, jau vyko durnumo dėlei – ir iš dangaus nukritę draugai, ir spanguolinė vodkė, ir lygioj vietoj pamesti namų raktai. Pargrįžus iki namų įsilaužt pas save pro langą irgi yra stipru, bet o kodėl gi ne. (O ryte nubudus ir radus save užsirakinusį be raktų akimirką sutrikti dafuck – irgi.)

Draugas, raktų neturėdamas nusprendęs iki namų nebristi, miegojo miške, kur prabudęs sutiko du šerniukus ir visgi persikėlė miegot prie namų ant suoliuko.

Toliau sekė penktadienio dienos chillas pajūryje po geltonuoju skėčiu su juokais ir kas pusvalandiniu atsivėsinimu jūroje, vis paniurkant kaip į papus dedamas silikonas atrodančias medūzas.

Penktadienio naktį į vakarėlį atėjom apie pirmą-antrą. Ilgojo laukimo eilėje prie gėrimų pliusas buvo tas, kad kai tiek laiko lyjant lietui pratrepsėjau po stogu, ne tik nesušlapau, bet iš viso buvau nustebusi sužinojusi, kad buvo to lietaus. Po to visgi nusprendėm nesistumdyt, nesikankint, palaukt, kol prasiskirstys žmonės ir verčiau toliau paprepartint iki 4:30, o tada jau eit atgal į tūsą. Po penktos viskas buvo jau gerai: pakilusi saulė, šokiai iki pat uždarymo, Red Axes, afteris miške, maudynės, vėl miškas ir reivas. Išsilaikiau iki vidurdienio ir ėjau nusnūst produktyvaus šeštadienio vardan.

Apie tokią įstaigą kaip „Zuikio daržas“ išgirdau tik šeštadienio rytą, o užsukau jau tik sekmadienį. Puiki vieta, puikus vaibas, rekomenduoju.

Šiaip, man atrodo, savaitgalį Nidos lankytojai pasidalijo į dvi dalis – visi, kam iki 35, atvykę į vakarėlį, laimingi, viskuo patenkinti ir gerai nusirovę, ir visi kiti, netikėtai užskridę ant masinio reivo, atvykę pailsėt su šeimomis ir pašiurpę nuo to, kas juos supo (ne viena jautresnė asmenybė vaikštinėjo tokiu perkreiptu veidu, kad atrodė, jog juos tuoj išbers arba ištiks nervinis tikas, o dviratininkai jau, atrodo, nervingai žvangino be paliovos tik tam, kad žvangint). Linkėjimai mūsų kaimynei, kuri mus tildė nesvarbu, ką beveiktumėm – kalbėtumėmės, šnabžėtumėmės, ar tylėtumėme, o galiausiai pasiprašė, kad padėtumėm išnešti lagaminus išsikraustant. Šeimininkė, nuomojusi kambarius guodėsi, kad tokios nusiaubtos Nidos nėra mačiusi per keturiasdešimt metų. Nežinau, man tai atrodo, kad tas miestelis dar ne tiek ir dar ne taip atlaikytų, jie gal tik nepratę.

Nidą palikom sekmadienį (nežinau, ar įmanoma, kad tai susiję, bet sekmadienio vakarą, miestui aptuštėjus, visokių naktinių vabalų aplink lempas irgi smarkiai sumažėjo), jau beveik pirmadienį. Laimei, spėjom į paskutinį keltą, sėkmingai pristatėm draugą į Kauno oro uostą ir pirmadienį, 5:30 galiausiai įžengiau pro duris.

Gerai, o dabar apie patį tūsą.

Kas dar buvo gerai: Red Axes tai tikrai pavarė, ir šiaip, muzikine prasme buvo puikių akimirkų – rytas iš šeštadienio į sekmadienį nuo kokių 7:30 – wow wow wow. (Ar man vaidenasi, ar tikrai jau švintant sekmadieniui grojo šitą?) Gerai, kad buvo apstu vietos prisėsti, bet, ar man vaidenasi, ar šeštadienio naktį visų tų sėdmaišių ir gultų smarkiai apmažėjo? Geriausia dalis buvo tie pasakiški rytai, kai sumažėdavo žmonių ir būdavo įmanoma galutinai išsidūkt, o po jų – visi afteriai, vėliau peraugantys į preparčius.

Kas buvo negerai (iš serijos, nu o dabar aš pabithcinsiu): į tokią nedidelę teritoriją sugrūsti tiek žmonių. Net ir ketvirtadienį piko metu pačiame Kupole jų buvo per daug, apie penktadienį ar šeštadienį aš net nekalbu. Ko gero, organizatoriai tikėjosi, kad srautas išsisklaidys po du festivalius ir gražiai sau išsidėlios per tris naktis, bet akivaizdu, kad taip neįvyko. Dažnai jaučiausi kaip pavasarį per Moderatus Lofte – nei pirmyn, nei atgal. Kelionės iki tualetų žudė (brautis pro vis dar laukiančiuosius eilėje ir kristi ant pušų šakų – nu ne kažką, tikrai). Aš suprantu, kad, matyt, kitos išeities nėra, bet blemba. Nežinau, tai, kad kiekvieną kartą perkant gėrimus barmenai vis sako, kad grąžos nėra ir sukasi aptarnauti kitų (o jiems grąžos irgi neatsiranda) irgi neatrodo normalu. Už sidrą, kurio kaina – 3,5eu, mokėti 5eu aš nenoriu. Ir tiesa, vakarėlio dalyviai, kam rėkt „Opa opa papa, juda juda Palanga“? Jūs čia rimtai?

Inside tūso perlai (nedaug)

Apie selebričius:

„A: -Su kuo dabar draugauja Maroon 5?

B: – Su Victoria Secret.“

Apie kabinimo būdus:

„Ji siųsdavo man penio amputacijos foto, paskui sakydavo, kad nori nusilaižyt ir mane taip kabindavo.“

Apie sustiprintą mokyklos programą:

„Jo mama tai dirbo geologijos mokytoja.“

Apie workshopus:

„Man tai labiausiai patiko pergėrimo workshopas.”

Ar žinojote, kad egzistuoja „Gražaus veido“ appsas? Tai žinokite. Ten galima nusistatyti, ankiek gražaus veido norit – lygiai nuo 0 iki 5. Nu ir tada fotkinat. Daugiau info PM.

Apie naujoviškas ligas:

„Šitas gulėjimas tai saulės vėžį sukelia.”

Apie sklandų slydimą:

„Prakaitas ir kraujas – geriausi lubrikantai.“

Susumavus visus pliusus ir minusus, pastaruosius nustūmus į užmarštį, Nida buvo žiauriai gerai, grįžusi ir išmiegojusi gal 20 valandų, pamažu gyjant iš visų pusių nutrintoms kojoms ir išsipurčius smėlį iš visų galų ir vėl noriu atgal. Ačiū naujiems ir seniems draugams ir draugėms, jūs ir jūsų humoro jausmas esat jėga.

Jei po Sūpynių sakiau, kad žmogaus galimybės – neribotos, tai po šio savaitgalio supratau, kad mano tūsai ir hedonizmo lygis, palyginus su kitais monstrais – tik vaikų žaidimai ir laikui bėgant mes ne tik nenusiraminsim, bet dar labiau išprotėsim, garantuoju ir laukiu.

Beje, linkėjimai čiuveliui, kuris sekmadienio popietę keletą valandų prameditavęs ant laiptų prie įėjimo į paplūdimį, mus sutikęs baisiai nustebo, kad jau sekmadienis (nes jam, mat, pirmadienį darbą). Tikiuosi, praėjo sklandžiai.

Aj, ir tiesa, Vyga, tu gėjus.

4 Komentarai