Kažkada čia dalinausi savo draugų ir pažįstamų numestomis sparnuotomis frazėmis. Jų tiek daug, kad sunku ir suspėti užsirašinėti. Jaučiu, kad derėtų vėl pasidalinti perliukais. Matai, dauguma jų nuskamba gyvai, tad screenshotų ir pan velnių nekaupiu – arba išlieka mano atminty, arba kur brūkšteliu.
Tauro kalno kamikadzės tema:
“Aš tai mamai sakiau, kad planavau žudytis, bet dabar nebesižudysiu. Vienas nusižudė – iškart mažesnė konkurencija Lietuvoje. O be to, juk sprogmenį pasigaminti bangu, jo?”
Grįžta draugas, kuris pametė raktus, tad nakvoja pas mane:
“Grįžo, girtas vyras grįžo! Bet nemuš!”
Draugė, kuriai ryt anskti į darbą, 3val. nakties Kalėdų antros dienos išvakarėse:
“Aš einu namo. Mxxxxx įdėjo Jacko bonkę, kad darbe nebūtų negera. Labanakt, draugai.”
Draugas apie Kalėdų vakarėlį Kalėdų dieną:
“Trise jie ten geria. Nežinau, xujovas vakaras nusimato, nematau perspektyvų.”
(Vakaras baigėsi šokiais iki šešių ryto trisdešimties žmonių kompanijoj.)
Apie anglų kalbą:
“Aš vieną kartą mokykloj pasakiau “atstums” vietoj “distance”.”
Apie pagirias:
“Irma, nužudyk mane.” (Aš nesu Irma)
Apie alkoholį ir laižiakus vakarėliuose:
“Blia, aš neatsimenu, kad salėj laižėmės, o tu čia tokios smulkmenos klausi.” (Draugė, paklausta, kas pirmas sugrūdo liežuvį burnon.)
Apie keliones feisbuko pagalba:
“Iš taško A į tašką B taip pramuša, gale sėdi trys žmonės, ant tiek tamsu, kad net nematau veidų, nes aš prieky, o kai sustot pardėj paprašiau, tai galas rėkė, “Jau alaus eini, I MUM REIKIA!”
Apie meilę greitam maistui:
“Už kompleksą McDonaldo, rodos, net pačiulpčiau.”
Apie visuomenę:
“Išsiliejau ant kiemsargio, kur elektrą vogė iš gyventojų. Bet nesigailiu, nes tas labai naglas.”
Apie Alfonsą Peniką:
“Jis paliubomu turi kloną. Mačiau šiandien jau du kartus, o dar nėra 11val.ryto”.
Apie viešąjį transportą:
“Sėdžiu prieš du tvarkingus, bet labai girtus vaikinus. Vienas išmušė du talonėlius, padavė draugui, o tas savąjį suvalgė. Tai va taip su tuo viešuoju tr.”
Apie vardus:
“Šiandien skambino klientas vardu Tabatabaeizaoehmorandi Seyedhossein. Nemeluoju tikrai.”
Apie moralkes:
“Ar gali būti, kad žmonės trulike žino, ką vakar veikiau, nes tokių žvilgnių seniai besu sulaukęs.”
Apie lochų magentus:
“Mane kabino toks Rxxxx. Jis eina į tusofkes, vienas šoka, įsilieja į draugų ratą ir apsimeta draugu.”
Apie draugus rusakalbius:
“Ateikit į šitą klubą. Toks susitikimas yra kietas.”
Apie svaigalų žalą smegenims:
“Buvom buvom, o paskui išėjom į tą, nuuuu, kaip ten tą. Nu. Nu į tą, kaip ten jis. LAUKĄ.”
Apie tai, kaip būna, kai draugai tampa priešais:
“Dima, PACHIMU???” (Nugirstas vaikino kruvinu veidu atodūsis Gedo prospekte.)
Apie išvaizdą:
“Na ji tokia miela, trumpais antakiais, apvaliom akim, blakstienos tankios.”
Apie Lietuvos klasikus:
“Ir Širvys lupo, ir Binkis lupo. Visi jie lupo. Tik Žemaitė nelupo. Užtat ją lupo.”
Apie kostruktyvią kritiką:
“Tai pasakyk tu man, ką jis blogai daro? – Rengiasi.”
Pasakyk man, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.
Beje, ar žinojote, kad karoliai simbolizuoja nugaros skausmą? (Jau kažkada užsiminiau).
Per Kūčias darėm burtą – po trim puodeliais kišami žiedas, nosinė ir rožančius. Rožančiaus neturėjom (kaip čia taip pamiršom įsidėt, šiaip gi nešiojamės, jo?), tad padėjom karolius. Žiedas – vestuvės, nosinė – ašaros, o karoliai – nugaros skausmas. Kodėl? O todėl, kad vieną pažįstamą labai respektabilią moteriškę kartą surietė taip stipriai, kad toji nebegalėjo išsitiesti ir namų svita susirengė važiuoti į ligoninę. Ir kaip jums atrodo, koks gi buvo nukentėjusiosios paskutinis prašymas prieš išvykstant stovint išriesta nugara ir veidu, pilnu kančios? “-Brangioji, prieš išeinant, uždėk, uždėk karolius.” (Su vaidinimu tris kartus stipriau eina šita istorija.)
Aš nenoriu į jokį užsienį, nes tokių sąmojų, kuriuos net ne kiekvienas lietuviškai šnekantis supras, nerasi nei vienam pasaulio krašte.
Na ir vakarą vainikuoja draugės bendradarbė, kuri per šaltį ir speigą ėjo KRYŽIAUS KELIĄ ir susirgo va dabar. Nes TRADICIJA EITI KRYŽIAUS KELIĄ.