Pirmyn į turinį

Žyma: Absurdas

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda

O penktadienį išėjo katė. Dar negrįžo. Baisingai gedžiu, nes ji jau spėjo tapti gyvenimo dalimi. Ir šiaip, liūdna taip, kad noris vilku kaukt. D sakė, kad klausausi liūdnos muzikos. Kai bandėm paieškoti linksmos mano grotuve, tokios neradom. Man liūdna liūdna liūdna. Aš dūstu čia, aš nebegaliu. Kiek daug neįdomių žmonių, kiek daug pasipūtimo, arogancijos ir vidutinybių. Kiek mažai paprastumo. Juk visas grožis ir yra paprastume. Visas pasaulis stengiasi gyventi kukliai ir turėti tik tiek, kiek reikia. Mes tuo tarpu plėšomės, siekdami turėti viską. Negali gi visko turėti, kur tu viską padėsi? Ir niekada nebūsi nei gudriausias, nei turtingiausias, visada atsiras, kas tave perspjaus. Kodėl ubagų krašte visiems taip norisi spindėti auksu? Man taip liūdna, kasdien, kai matau kaip klaikiai išvešėjęs siekis patenkinti primityviausius norus. Man noris verkti suvokiant, kaip mažai beliko grožio. Įpratau gyventi ten, kur žmonės sako tiesą ir yra pasirengę atsakyti už savo veiksmus. Negaliu, nenoriu susitaikyti su tuo, kad dabar pasitikėti negalima niekuo. Net artimiausiais. Po šimts.

Pasižadu iš visų jėgų stengtis gyventi taip, kad nebūtų gėda. Prieš save. Ir aš nekalbu apie kvailas smulkmenas, apie gerus ar blogus darbus, aš kalbu apie tą būseną, kai pasieki susitarimą su savimi. Ak, kaip tai man sunku čia. Neįsivaizduoji. Rodos, vos prieš mėnesį buvau tikra, kad galiu viską ir kad visgi įmanoma, kad viskas bus gerai.

“Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.”

1 Komentaras

Raganaitės užrašai

Moralkės kažkokios, liūdesys, ilgesys (nors net nėra, ko), irzulys ir baisus nerimas dėl visko. Daugybė sąžinės priekaištų už kvailumą, naivumą ir blogas mintis. Nes tik geriems darbams Dievas padeda, o mano mintys visai nedoros. Tuo, kaip galvoju, prieštarauju savo įsitikinimams ir sveiko proto riboms. Išsiderinęs moralinis kompasas. Gyvenu savo iliuzijų pasauly, kur nuo to geriau nėra niekam, o man pačiai – ypač. Ateikit ir išvarykit velnius iš manęs, prašau.

Šaltas dušas:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/meiles-kancios-budingos-tik-neurotikams/

Palikite komentarą

Apie dalbajobus universitete

Dar, kalbant apie magiškąją mokslo ir žinių įstaigą, kurią baiginėju, turbūt jau kelissyk pasakojau, kokie idiotai mokos drauge. Tai, kaip jie supranta pasaulį, kartais priverčia mane garsiai keiksnotis ir jausti skausmą kaulų smegenyse. Ne visi, aišku, yra nesveiki, bet the majority of my course tai jooo. Solidarumo ir lojalumo jausmai jiems turbūt buvo išoperuoti dar vaikystėje, o gal, dėl kažkokių priežasčių, taip ir neišsivystė (brendimo sutrikimai ar kas). Kai reikia padaryti kažką malonaus, socialiai normalaus ir logiško, jiems viskas užtrumpina ir, užuot pasielgę tinkamai, jie meta kokią kliurką, kuri sukelia daug peklos. Na, tarkim, kai dėstytoja, kuriai nereikėtų sakyti, kas, kaip ir kodėl nėra paskaitoje tuo pasidomi, pareina švari graži nelabai prašyta grupioko gyvenimo veiklos ataskaita. Faktas, kad po jos tam grupiokui santykiai su ir taip žiežula dėstytoja nepagerės. Kai paskaitoje reikia išsakyti nuomonę apie kažkieno pasirodymą/prezentaciją/whatever, visi arba tyli, arba pila šūdus vieni ant kitų. Kai reikia pasidalinti informacija, kažką sužinoti grupės labui, visi bejėgiai ir nieko nežino. O paskui paaiškėja, kad žino viską, bet slepia. Ir taip toliau ir panašiai. Kiekvienas toks šūdovas poelgis mane išprovokuoja mėtyt replikas visiems, visaip ir nelabai draugiškai. Žinau, kad ten mane laiko kvanktelėjusia, bet iš dalies tai net visai malonus jausmas, whahaha. Kaip gerai, kad jau greit baigsis studijos ir nebereiks matyt tų debilų. Garbės žodis, aš neperdedu. Kai kas sako – praeis laikas – pasiilgsi. Aš tikrai labai abejoju, nes taip nuoširdžiai nuoširdžiai nebeatsimenu kai kurių klasiokų vardų ir veidų. Fak joself, visi moraliniai ubagai.

Taip taip, ir vėl skundžiuos ir burnojuos, bet šis postas yra džiugus – mat jau greit jų nebematysiu. Bet, spėju, einant per gyvenimą teks dar jūrą tokių perplaukt.

Palikite komentarą

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Palikite komentarą

Įrašas apie PLAUKUS

Nauji metai, kaip matau, ne man vienai prisidėjo prie lengvo stogelio nusirovimo, ko pasekoje atsiranda visokie naujametiniai pažadai, išsiprovokuoja hyperaktyvumas ir, most specially, noras save keisti. O lengviausia save keisti, kaip žinia, manipuliuojant plaukų spalva, ilgiu ir kryptim. Universitete regiu, jog šį norą pajuto tikrai nesuvokiamai didelė dalis bendramokslių, kas, kaip ir man*, baigėsi absoliučiais (arba beveik absoliučiais) fail‘ais – sėdi visi kaip nesavi su kreivom margom kudlom ir, turbūt, mąsto, kad gal visgi nebuvo tai labai būtina. Na, geriausiu atveju, naujos šukuosenos atrodo normaliai, bet ekskliuzyvių pasikeitimų į gerąją pusę neužfiksuota.

O štai aš įgijau naują seilėjimosi objektą. Tai – berniukai su kuodukais. Nu jau taip gražu, kad ja nimagu, seilės dremba. (Taip taip, nieko čia naujo, bet man va dabar parėjo). Mes dar tuos kuodukus savam tarpe vadinam koldūniukais.

*Ta prasme, spalva mane pagaliau tenkina, bet užtat koookia kaina.

Palikite komentarą