Kai buvau maža, viską taupyti buvo tiesiog privalu. Nes ne tiek daug to visko buvo. Kai vasaros stovykloj pamačiau, kaip amerikietė vadovė išmetė lauk batus, nes jie jai atsibodo ir buvo truputį nusinešioję, stebėjau tai didelėm nustebusiom akim, nes taip elgtis mūsų krašte ar bent jau mano aplinkoje nebuvo įprasta. Kai man buvo septyniolika, Prahoje pamačiusi parduodamą tarkuotą sūrį, pamenu, pagalvojau “Koks netaupus ir tingus turi būti žmogus, kad jį pirktų ir dar už kur kas aukštesnę kainą nei tą, kurį susitarkuoti gali pats?” (Dabar tą tarkuotą sūrį mūsų parduotuvėse perku ir aš, nes prabėgo nemažai laiko ir dabar jau viskas atrodo truputį kitaip.)
Taupumas šiame, vis labiau vartotojiškame pasaulyje dažnai gali būti labai geras dalykas. Visada kelis kartus panaudoju maišelius iš parduotuvės, suplyšusių drabužių ar batų neskubu mesti lauk, juos susiuvu arba nunešu pataisyti, jei nebūtina ir pernelyg nešalta taksi nekviečiu, einu pati, kavinėse ir restoranuose pernelyg dažnai nesilankau, dažniausiai valgau namie. Būti taupiam, ar ne, ir iki kokio lygio, žinoma, spręsti pačiam žmogui. (Apie aplinkosauginius niuansus šįkart irgi nekalbėsiu, dažnai esu kalta ir tai pati žinau, kaip dainavo Džordana). Tačiau egzistuoja toks skausmingas, graužiantis, ėdantis taupumas, kuris vis dar nesveikai gajus mūsų visuomenėje. Su tuo taupumu gyvos ir žiurkės taupukės bei žiurkinai taupukai, su kuriais nori nenori visgi tenka karts nuo karto susidurti ir juos sutikus iš beviltiškumo norisi apsibliaut arba trinktelt kumščiu į sieną. Nes nu dievemarija, nu negalima šitaip. Tas žiurkiškas taupumas labiausiai paplitęs tarp žmonių, kuriems kokie virš 50-šimt, bet, patikėkit manim, apstu jo išpažinėjų ir tarp jaunų žmonių.
(Šiame tekste jokiu būdu nekalbu apie žmones, kurie yra taupūs dėl to, kad tokiais juos verčia būti sudėtinga finansinė padėtis, skurdas, nepriteklius ar asmeninės negandos, kalbu apie nesveikėlius žiurkinus taupytojus, kuriems su finansais viskas ok.)
Vienas labai geras to nesveiko neva taupumo pavyzdys yra kai kurių žmonių bukas sovietinis mąstymas, kad namo neštis ir be saiko naudoti tai, kas jiems suteikiama darbe (kanceliarines prekes, kopijavimo paslaugas, kartais, net užkandžius), yra normalu, priimtina ir šiaip visiškai ok. Yra šimtai, tūkstančiai žmonių, kurie, užuot įsigiję, tarkim, anglų kalbos vadovėlį (kad ir už ypač gerą kainą su žiauriai gera nuolaida iš leidyklos, kad ir su pristatymu tiesiai jiems į biurą), verčiau praleis kokią valandą savo laiko stovėdami prie kopijavimo aparato ir jį kopijuodami, vėliau amžinai pasiklydinės nespalvotų (!) lapų šūsnyje ir namų darbus darydami nežinos, ką reikia padaryti, nes užduoty bus parašyta „Look at the yellow section“ ir jiems ant tų juodai baltų lapų tos geltonos nesimatys. Bet jie vis tiek taip darys, nes kopijavimas juk nieko nekainuoja, juk kopijavosi darbe, gi kasyra. Apie tokį daiktą, kaip autorinės teisės, nė nepradėkim, nes tokio jie tikrai negirdėję. Ir tušinukų dar keletą pagriebs, ir popieriaus kokį paką namo išsineš, sąvaržėlių dar kokių, nes gi nieko nekainuoja, gi darbo. Ir, jei tik niekas to neseks, su darbo automobiliu, pilnu darbinio kuro jie važiuos kosminius atstumus, veš žmones iš taško A į tašką B už pinigus, džiaugsis ir suokalbiškai šypsosis sakydami „Nesisuksi – negyvensi“.
Po trečio kurso, 2010-aisiais, man žiauriai nuskilo, nes kažkokiu stebuklingu būdu laimėjau konkursą atlikti praktiką Vienoje, o dar labiau nuskilo tai, kad per mėnesį stipendijos mums mokėjo visus 900eu, vykom keturiese ir už buto, kuriame visos gyvenome, nuomą tereikėjo mokėti 500eu/mėn su viskuo. Gyvenau su trim merginom, iš kurių dvi žiauriai taupė tuos pinigus, nu žiauriai. Jos niekur nėjo, nieko neveikė, visus tris praktikos mėnesius kabėjo namuose taupydamos pinigus, kiek girdėjau, kelionei į Londoną. Per visą tą laiką nė vieną jų taip ir nedaėjo iki nė vieno muziejaus ar galerijos nes, cituoju, „BRANGU“. (Man regis, įėjimo į bet kurį objektą kaina nesiekė 10eu, brangu būtų eiti kasdien, nenueiti bent kažkur bent kartą man atrodo visiškai kvaila. Jei argumentas to nedaryti būtų „Neįdomu“, dar suprasčiau, tačiau čia argumentas tas pats „BRANGU“ ir ne kas kitas). (Tos merginos, su kuriomis gyvenau, nebuvo iš neturtingų šeimų, nieko joms, atrodo, netrūko.) Bet ir nuvykusios į Londoną, nujaučiu, baisiai taupė. Viena jų, beje, visą laiką savo nešiojamą kompiuterį naudojo išsiėmusi jo bateriją ir kompą visada laikydavo ant laido, nes taupė tą bateriją. Kartą reikėjo pereiti iš vieno kambario į kitą ir tai buvo ganėtinai sudėtinga misija, nes iškilo rizika, kad, atjungus laidą, prapuls visi tuo metu internete atidaryti puslapiai, nes jų reikėjo darbui, o batarkė buvo kažkur toli nukišta, suprantat? Nes gal tikėjos, kad kompą, su visa sutaupyta batarke naudos dar vaikai ir anūkai, žinot, kaip būna, iš kartos į kartą, viską ten.
Iš kavinėse dirbusių draugų esu girdėjusi apie žmones, kurie atėję pavalgyti prašo, kad ant Margaritos picos dar ir sūrio nedėtų arba užsisakę arbatos pageidauja tris kartus pakartoti karšto vandens, kuriame galėtų tą patį vargšą maišelį išmirkyti.
Žinau žmonių (šeimą su dviem vaikais), kurie kelis mėnesius mito vien bulvėm, kad įsigytų naują prašmatnų virtuvės komplektą. Užuot pirkę pigesnį ir nealinę savęs.
Apie žmones, kurie trūksplyš iki telefono ar kompiuterio nusibaigimo nuo jo ekrano nenuklijuoja apsauginės plėvelės verčiau nesiplėsiu, šitie irgi aiškūs.
Esame girdėję daugybę istorijų apie žmones, pinigus taupančius visą gyvenimą ir pastaruoju nesidžiaugiančius bei galiausiai juos iš senatvinio naivumo atiduodančius telefoniniams sukčiams arba taip ir numirštančius ant kalno nuvertėjusių pinigų.
Būna žmonių, kuriems atrodo visiškai normalu iš barų ir kavinių tašėj išsinešti kokį vieną kitą bokalą. Tigi bajeris, tigi „gauna tos kavinės tuos bokalus visus nemokamai, gi nieko čia tokio.“ Kiek pamenu, kai pasisavinate jums nepriklausantį daiktą tai vadinama vagyste, ne bajeriu. Tiems patiems žmonėms atrodo, kad vyrukas, įsigudrinęs ant senų butelių klijuoti etiketes, kad juos priimtų taromatai ir taip pasirinkti kišenpinigių buvo nubaustas visiškai be reikalo, nes gi nieko tokio nepadarė, gi vapščė sanitaras, padėką jam. (Nepamirškit, kad tokei sanitarai po to varo atidirbinėti naktinės pamainos nulupinėdami kapinių tvoreles ar statomų namų pamatus, pagalbininkai tie.)
Yra ir tokių žmonių, kurių idiotiškasis taupumas pasireiškia išganingu mąstymu, kad nepirkti bilietėlio naudojantis viešuoju transportu yra geniali mintis. Jiems atrodo, kad nemokėti už važiavimą, sekti feisbuke ar kur ten, kur yra kontrolė ir visaip mėginti jos išvengti yra normalu. Kelionei neišleidę pinigų ir išsisukę nenubausti jie jaučiasi it didvyriai. Jie nė nesusimąsto, kad jie yra viena iš priežasčių, kodėl kyla važiavimo kainos, o viešojo transporto sistema tobulėja siaubingai lėtai. Jie nesupranta, kad taip elgtis turėtų būti ne tik, kad nepriimtina, bet ir gėda. Priminkite jiems, kai kitą kartą tokius sutiksite. Jei jiems negėda, padarykite, kad būtų.
Yra daug žmonių, kuriems atrodo, kad paslaugos nėra toks daiktas, už kurį reikėtų mokėti pinigus. Paslaugas juk galima gauti atsiskaitant sparnuotom frazėm „Lieku skolingas“, „Žiauriai ačiū“, barteriukais, chujukais ir pažadukais, kad paslaugą atliekantysis įgaus nepamainomos patirties ir „turės ką įsirašyti į CV“. Taip, aš visiškai sutinku, kad kai kuriuos dalykus, kai kuriems žmonėms, kai kuriose situacijose gyvenime reikia daryti nemokamai, o savanoriaujant galima labai daug ko išmokti, bet yra ribos. Teko dirbti (laimei, trumpai) įmonėje, kur visais įmanomais atvejais užuot samdžius žmonės papildomam darbui būdavo karštligiškai ieškoma savanorių ir tiesiai šviesiai sakoma, „Kam mokėt, kam dirbt, jei visą purviną darbą gali atlikti savanoriai.“ Savanoriams būdavo prižadama galimybė „įgyti neįkainojamos patirties bei sudalyvauti renginiuose“. Tų renginių metu tiems savanoriams visgi nebūdavo leidžiama išeiti iš darbo vietos ir vargšai likdavo ir nusikalę po alinančios darbo dienos, ir nė nepamatę renginio, dėl kurio ir ėmėsi to darbo. (Apie tą šaraškino kontorą straipsnį gal dar parašysiu, jau baigėsi konfidencialumo sutartis, bet įspūdžiai dar neišblėso).
Kol visuomenėje dar bus tokia didelė dalis žmonių, kuriems daug visokių tokių ir panašių dalykėlių yra normalu ir patys nepradėsime elgtis išmintingai, negalėsime tikėtis to iš kitų ir neturėsime teisės pykti, kad gyvenam ne kaip šiuolaikiškoje ir mąstančioje valstybėje, o kaip septinto dešimtmečio rusų komedijoje. Pripažinsiu, kai kurie dalykai, kuriuos čia paminėjau, dar prieš kelerius metus ir man gal būtų atrodę normalūs, tačiau, laimei, laikui bėgant ir plečiantis akiračiui sąmoningumas pamažu ima viršų. Daugiau jo linkiu ir sau, ir visiems kitiems.
