Pirmyn į turinį

Kategorija: Atradimai

Įkelta 2016 4 lapkričio

What’s Next – pirmoji diena. Padriki ir visiškai subjektyvūs įspūdžiai

Visų pirma noriu pasakyti, kad į konferenciją What‘s Next bilietą pirkau pati ir šį tekstą rašau todėl, kad po visos dienos pranešimų ir patirčių norisi viską apžvelgti ir susumuoti bei pasidalinti su žmonėmis, kurie buvo ir tais, kurie nebuvo, tačiau jiems įdomu, kaip atrodė renginys. Visur pabūti, aišku, neįmanoma, tad kalbėsiu apie individualią savo patirtį ir pranešimus, kuriuos pavyko išgirsti pačiai.

Prisipažinsiu, pernai konferenciją mačiau taip puse akies, nes daug visokių asmeninių vingrybių (pvz. žiaurus užtūsinimas iš penktadienio į šeštadienį) truputį nustelbė pačius pranešimus ir gebėjimą visavertiškai į juos įsitraukti. Pažadėjau sau, kad šiemet iš konferencijos pasiimsiu kiek įmanoma daugiau ir neleisiu aplinkos trikdžiams blaškyti mano dėmesio. Be to, lūkesčiai buvo jokie tam, kad patirtis dėliotųsi pati, nelyginant jos su pernai metais, o ko noriu iš konferencijos prieš ją atsakyti negalėjau, nes tiesiog net neturėjau laiko apie tai pagalvoti – žodžiu, visiškai baltas lapas. Taigi, įspūdžiai po pirmosios dienos.

Nežinau, ar man vaidenasi, ar šiemet konferencijos mastas išties truputį mažesnis? Skelbiama, kad siekta patobulinti kokybę, ne kiekybę, tad tas, kad ir neženklus sumažėjimas tikrai į naudą – mažiau masofkės, mažiau nesklandumų ir netvarkos.

Kas juokinga? Juokinga yra 2016-aisiais konferencijoje apie inovacijas išgirsti, kad ateitis yra dabar. NEGALI BŪTI, ką jūs sakote.

Kažkas skundėsi, kad iš pat pradžių teko laukti gana ilgoje eilėje, tačiau, kadangi ji judėjo pakankamai greitai, prisikabinti negaliu. Nežinau, koks skirtumas tarp student pass ir early birds bilietų (tiesa, nežinau, ar perkant student pass reikėjo pateikti studento pažymėjimą, tačiau, kadangi nesu studentė, tokio varianto nesirinkau, jis man perkant bilietą buvo pigesnis gal 4eu), tačiau su early bird bilietu gavau marškinėlius. Marškinėliai faini, dizainas fainas, bet dydis tai išties įspūdingas, net ir matant juos kaip oversize modelį.

(Tiesa, ar man vaidenasi, ar renginys rimtai vis dar neturi appso? Tai keista atrodė jau pernai, šiemet nė nedvejodama atsidariau play store, tikėdamasi kažką surasti ir įvedusi „What‘s Next“ nieko neradau. Nu čia ne gėda, čia jau visa sarmata, mano nuomone. )

Renginį pradėjo mero R. Šimašiaus pasveikinimas, o vėliau sekė australo TEDxWarsaw kuratoriaus Ralph Talmont pranešimas tema „Dream Big“. Apie pranešėją anksčiau nieko nebuvau girdėjusi, tačiau buvo labai įdomu. Atkreipiau dėmesį į tai, kad jis buvo vienas iš kalbėtojų, priminusių, kad, nesustabdomu greičiu lekiant į priekį, vis tiek derėtų karts nuo karto atsigręžti į praeitį. Keletas įdomių minčių (gali būti, kad percituota ne šimtaprocentinai žodis į žodį, nes turiu problemėlių su trumpalaike atmintimi, tačiau mėginu atkartoti kuo tiksliau):

„To imagine is to make space in your head for new things and not get stuck with the things that are expected.“

trys

„Nothing is ever finished.“

„It seems to me that the rest of life is a support structure for music.“

„Whatever you do, aim high.“

„Timing is the key to success.“

„Don‘t look for opportunities in the places which technology hasn‘t been to, the places which used to seem cool some time ago and people used to be able to make money from it.“

„You need to be doing the thing NOW and it has to be challenging. The work has to be embodied.“

„Your aim has to be clear and ambitious.“

Ir paskutinė mintis – „Only build the future you want.“

Viskas labai paprasta ir aišku? Pranešimai, kuriuose pasakomi dalykai, kurie jums gal ir atrodė aiškūs, nėra beverčiai, jie susumuoja ir prieš jus atsuka tuos aiškiuosius dalykus, kad dar geriau juos pamatytumėte bei patvirtina jūsų prielaidas, dėl kurių, galbūt, nebuvote tikri.

Vėliau pranešimą skaitė Tomas Balžekas, portalo 15min vadovas. Jis apžvelgė pokyčius šiandienos žiniasklaidoje ir griežtai pasakė, kad neleisti sau matyti reklamos ir tikėtis turinio, kurį siūlo naujienų portalai už dyką yra nesąžininga. Man, kaip prisiekusiai adblocko naudotojai, kuri neskaito lietuviškų (ir beveik jokių išvis) naujienų portalų (antraštės ir skrynšotai iš naujienų portalų mano fb puslapyje atsiranda tada, kai man juos kažkas parodo) tai pasirodė gana tolima, nemanau, kad galiu tinkamai pakomentuoti šią poziciją, tad taip ir nedarysiu.

Vėliau keliavau klausytis Dalios Ibelhaubtaitės, tačiau spėjau išgirsti ir dalį Dalios Mauricaitės (“Daiktų viešbučio” įkūrėjos, interjero dizainerės ir dar ten šimtą titulų turinčios) pranešimo apie namus, kuriuos pavyko įkurti per kiek daugiau nei mėnesį. Dėmesį atkreipiau į mintį, kad įsigyjant būstą nebūtina galvoti dvidešimt metų į priekį ir svarstyti, ar jame tilps dar negimę jūsų trys vaikai, į būstą reikėtų žiūrėti kaip į jums tarnaujantį plotą, kurį galite išnaudoti net tada, kai vykstate atostogauti, pernuomojant erdves, kaip, pavyzdžiui, laikiną biuro vietą.

D. Mauricaitė užsiminė apie Bea Johnson projektą Zero Waist, apie kurį dar skaitysiu, gal pasirodys įdomu ir jums.

Taigi, prisipažinsiu, kad apie D. Ibelhaubtaitę žinojau ir žinau tiek, kiek informacijos apie ją mane pasiekė per aplinką. Atvirai pasakius, keli prabėgomis išgirsti jos pasisakymai žiniasklaidoje sudarė gana stačiokiškos moteriškės įspūdį, tad jos paklausyti ėjau nusiteikusi skeptiškai, tačiau vyliausi, kad nuomonė pasikeis, nes supratau, kad šis žmogus tokį autoritetą mūsų visuomenėje turi ne šiaip sau. Pasikeitė. Tai, kaip D. Ibelhaubtaitė reiškia mintis, kai kam galbūt gali pasirodyti nepriimtina, tačiau tas tiesmukumas ir nevyniojimas į vatą papirko jau po kelių minučių. (Šiek tiek priminė pernykštį interviu su J. Statkevičiumi. Taigi, kaip ir jis, D. Ibelhaubtaitė trykšta nepamatuojama charizma, kuriai abejingam likti sunku.) Režisierė kalbėjo apie savo namų Londone interjerą. Kertiniai niuansai, glaustai apibūdinantys interjerą – lietuviškas ąžuolas, Japonijos kultūra ir industrinis stilius (namai įrengti buvusiame batų fabrike, statytame prieš daugiau nei šimtą metų).

Dalios išvardintos inovatyvios detalės, truputį kitaip pasukusios gyvenimo ritmą – maišytuvas, iš kurio iš karto bėga karštas virintas vanduo, išmanusis tualetas, daugiasluoksnis kubas – spinta, kuriame įrengtas vonios kambarys.

viena

Prajuokino istorija apie tai, kad moteris internete pamatė staliuką, pagamintą Japonijos kaime, susirado jį gaminusį žmogų, parašė jam japoniškai, pasinaudodama google translator ir po keturių mėnesių, kuomet vyras Dexteris jau buvo palaidojęs jos viltis tą staliuką gauti, jis atkeliavo į jų namus.

„Jeigu nori gyventi minimalistiškai, reikia turėti daug skladukų, kur viską sukišti. Tada būsi fantastinis minimalistas.“

Žodžiai apie buitį, gyvenant su antrąja puse pasirodė žiauriai nuoširdžiai tikri:

„Taikais su žmogumi, su kuriuo gyveni. Nu kokius dešimt metų. Nu o paskui žiauriai daknisa.“

Apie vonią, kurioje telpa dviese, režisierė pasakė taip – „Tai, kad du žmonės vienoj vonioj gali maudytis, yra mūsų kontribucija gamtai.“ Beje, vonios kambaryje ant sienos ypatingas japoniškas plyteles tris savaites rankomis klijavęs vyrukas po to pasakė – „Dabar suprantu, kaip Egipto vergai dirbo“. Plytelės atrodo fantastiškai, bet liesti jų negalima, nes labai aštrios.

Istorija apie išmanųjį tūliką, kuris, išmušus saugikliams tiesiog neveikė ir į tą tūliką iš viso nebuvo galima nueiti grįžus po skrydžio prajuokino iki ašarų ir labai gerai iliustravo, kaip technologijomis nederėtų pasikliauti ir atsiduoti visiškai ir galutinai.

Apie pilką ir juodą interjerą:

„Jeigu nori spalvų, įsimeti tris oranžines pagalves ir aleliuja.“

Susumavus, gali pasirodyti paika ir paviršutiniška, bet buvo žiauriai įdomu, interjeras ohoho, tos moters klausyčiau ir ilgiau.

Thomas Blomseth iš Danijos kalbėjo apie tai, kaip pačiam iš organizmo pašalinti defektus, tačiau, nežinau, ar dėl tematikos neaktualumo, ar pranešėjo pristatymo stiliaus, pranešimas nesudomino ir jo neišklausiusi ėjau pietauti.

Gerai, kad pasakėte, jog galima įsigyti ne tik sušių, nes jau norėjau pabumbėti apie pernelyg siaurą maisto pasirinkimą. Tačiau, visgi, maisto vagonėliai lauke, į kurį reikia eiti per vidų, kai dauguma paltus palikę rūbinėje, nėra pats patogiausias sprendimas. Taip pat, kavos prekystalių galėtų būti ne vienas (lauke neieškojau). Didžiulis pliusas dėl, man regis, patrigubėjusio tūlikų skaičiaus, nes pernai žiauriai nefaina buvo dvidešimt minučių laukti eilėje ir dėl to kažką pražiopsoti.

Keletas pastebėjimų iš diskusijos apie ateities darbus (deja, atbėgau tik pabaigą, tad išgirdau nedaug). Kuomet jaunesniosios kartos kalbėtojai šnekėjo apie įvairiapusiškumą, ta pati D. Ibelhaubtaitė prieštaraudama tvirtino, kad labai svarbu yra konkretumas. Kai tu konkrečiai žinai, ką gali padaryti ir ką gali pasiūlyti, kai esi stiprus tam tikros aiškiai apibrėžtos srities specialistas, laimi daugiausia.

D. Liberis (marketingo specialistas, DJ ir, ačiū tau likime, geras draugas) davė du labai praktiškus patarimus – jei nežinote, kuriame savo karjeros etape esate, 1) išdrįskite pakviesti jus dominančios įmonės vadovą pietų ir užduokite jam jus kamuojančius klausimus ir/arba 2) nepagailėkite mokamai pasikonsultuoti su geru nešališku žmogiškųjų išteklių specialistu, kuris jums užduos klausimus, padėsiančius suprasti, kur judėti toliau.

„Gebėjimas klausti tau leist toliau judėti.“

Tomo Gruzdžio ir Dariaus Kisieliaus iš Atomic Garden pristatymas apie įvaizdžio atnaujinimą pasirodė įdomus, bet aprašyti jį man sunku dėl kiek kitokio informacijos pateikimo formato, čia jau reikia išgirsti/pamatyti pačiam.

du

Svarbiausia išvada, ko gero, yra tai, kad personalizavimas yra kertinis ateities rinkodaros aspektas.

Nebuvau mačiusi Nike Swoosh kedų, kurių spalvas iš paletės atlikdamas užsakymą pasirenka pats pirkėjas. Aš turbūt išprotėčiau bederindama.

Paskutinis pranešimas, kurį paminėsiu – Andriaus Grigorjevo iš Be&Do apie tai, kaip išmokti mąstyti pilkojoje zonoje. Andrius kalbėjo 45 minutes, man regis, jei būtų kalbėjęs dvigubai tiek, vis tiek nebūtų atsibodę. Meistriškas gebėjimas glaustai ir informatyviai dėstyti mintis visiškai prikaustė.

Man, kaip žmogui, dirbančiam su kalba, visuomet labai gera išgirsti, kai pripažįstama kalbos svarba ir jos galia.

Visko užsirašinėti išsižiojusi iš susižavėjimo nespėjau, tačiau kelias mintis visgi susikonspektavau.

„Inovacijos, vykstančios kitose srityse, sukels lūkesčius, kurie bus perkelti į kitą sritį.“

„Problemos gali būti sprendžiamos ne optimizuojant veiklą, o transformuojant patirtį.“

Taigi, iš žiauriai įdomaus pasisakymo minčių tik tiek (na, patys kalti, jei nebuvot), bet galvoje liko nemažai.

Gaila, kad užsilaginau pietaudama ir praleidau Darren Bowles pranešimo apie tai, kaip kūrybiškai kurti, žmonės sakė, kad buvo labai gerai.

Nepaisant kelių smulkmenų, renginys kol kas labai vykęs. Džiaugiuosi, kad dar kartą spyriau sau į užpakalį ir liepiau išeiti ir domėtis, šiemet patirtis puiki. Laukiam rytojaus, tikėkimės, įspūdis nesusigadins ir bus tik dar geresnis.

(Žinau, kad fotkių kokybė kaip iš Nokia 3310, žinau)

1 Komentaras
Kaip aš pagerinau savo gyvenimo kokybę
Įkelta 2016 1 lapkričio

Kaip aš pagerinau savo gyvenimo kokybę

Po gana sudėtingos vasaros (prisiekiu, rugpjūtį jau tikrai buvau pradėjusi tikėti, kad iš tiesų kažkaip ne taip išsidėstė planetos virš mano galvos) daviau sau daug pažadų ir griežtai nusprendžiau, kad gyvenimas turi pagerėt (ir taip jis nebuvo blogas, toli gražu, tik ta vasara… na, ir visada, visada gali būti geriau nei yra).

Taigi, įvykdžiau keletą pokyčių, kurie kai kam gal pasirodys visiškai savaime suprantami ir seniai išmėginti, bet man tai buvo nauji žingsniai, maloniai pakoregavę įsisenėjusią gyvenimo ritmo tvarką.

Pradėjau visiškai nebesinaudoti viešuoju transportu ir visur visur eiti pėstute. Galvojau, kad gal reikėtų įsigyti mašiną, tačiau supratau, kad, kol gyvenu centre ir bene visos vietos, kuriose turiu būti, yra ne daugiau nei pusvalandžio ėjimo atstumu, mašina tikrai į nauda neišeis – ir kainuos, ir ją vairuodama judėsiu dar mažiau. Prisipažinsiu, kad anksčiau visus tuos trumpus atstumus įveikinėdavau viešuoju transportu, grynai dėl to, kad sakiausi sau taupanti laiką ir todėl, kad nu, tingėdavau. Dar labai bijodavau lietaus ir šalčio, betgi iš tikro nėra tas žvarbus oras toks jau ir baisus, nereikia bijoti būti lauke, nes judant visai nešalta. Kai pasakai sau, kad nuo Skalvijos iki Žvėryno tikrai ne kosminis atstumas, tai toks jis tau ir nebeatrodo. Kol kas asmeninis rekordas – pėstute nuo Ozo Impulso iki Skalvijos, bet tikiu, kad įveiksiu ir tolimesnius atstumus. Žinau, kad tiems, kurie vienu atsikvėpimu nubėgat dešimt kilometrų, tokie pasiekimai gali pasirodyti juokingi, bet kiekvienam savos pergalės.

tumblr_n8edfmz3h11tbxda2o1_1280

Žinoma, siekiant visur eiti pėstute, kartais reikia šiek tiek iš anksto susiplanuoti laiką, nes tai užtrunka ilgiau, bet penkios minutės ėjimo visgi tikrai yra geriau už minutę autobuse. Pajutau, kad vaikščiojimas besiklausant muzikos labai gerai sudėlioja mintis galvoje ir išveja visus velnius, nervus ir piktumus. (Tuo tarpu visuomenė viešajame transporte tuos piktumus dažniausiai sukelia). Labai tikiuosi, kad žiema manęs baisiais neišgąsdins ir visur vaikščiosiu kaip įmanoma ilgiau, o pinigai, sutaupyti neperkant automobilio ir į jį nepilant kuro bei kas mėnesį nebepildant vilniečio kortelės nukeliaus kitais gerais tikslais.

Išdalinau arba išmečiau drabužius ir daiktus, kurių nenaudoju. Kai supranti, kad kažkas namie užsistovėjo jau keletą metų, nes vis sakei, kad na, gal jau netrukus pradėsi naudoti, jau tikrai metas grūst tą daiktą lauk iš namų. Labai gali būti, kad kažkam kitam jis išties labai pravers. Kalbant apie drabužius, mane baisiai erzina neadekvatus naujų drabužių kainos ir kokybės santykis, tad po parduotuves vaikštau retai. Mokėti kokius 30eu už maikutę, kuri, gali būti, apsiburbuliuos ją užsidėjus tris kartus, man atrodo visiška nesąmonė. Liūdniausia tai, kad net ir brangus prekės ženklas dažnai negarantuoja, kad audinio kokybė atitiks kainą. Tik nerekomenduokit naudotis Vinted, nes atvirai pasakius nė neįsivaizduoju, kiek laisvo laiko reikia turėti, kad jo užtektų užsiimti drabužių ieškojimu, nagrinėjimu ir susirašinėjimu su pardavėjais. Taigi, su kolegėmis kartą-du per metus susirenkame ir įvykdome apsikeitimo drabužiais ritualą. Visos atitempiam maišus savo nebenešiojamų drabužių ir peržiūrėjusios viena kitų kolekcijas išsirenkame sau kažką naujo. Labai geras būdas spintoje atrūšiuoti tai, ko tau jau nebereikia ir atnaujinti garderobą.

fa

Smarkiai sumažinau alkoholio ir cukraus suvartojimą. Anksčiau taip smarkiai mėgdavau saldumynus, kad man nieko nereikšdavo tiesiog nusipirkti tortuką ir jį per kelis kartus suvalgyti, arba vakarienei įkalt pusę dėžės ledų. Po kiekvieno rimtesnio valgio desertukas būdavo privalomas. Žodžiu, cukraus suėsdavau žiauriai daug ir nė nesusimąstydavau, gerai čia ar nelabai. Bet kažkaip pažiūrėjus dokumentinį filmą „Fed up“ pagalvojau, kad būtų įdomu pamėginti iš valgiaraščio braukti didžiąją dalį saldumynų. Pasilikau vaisius, riešutus ir juodą šokoladą. Iš pradžių tai buvo šioks toks eksperimentas, grynai pasižiūrėti, ar galiu, o galiausiai jis virto sveikesniais įpročiais ir dabar tų saldumynų nė nebesinori. Žinau, kad skeptikai siūlytų nebevalgyti ir vaisių, bet patikėkit, tai, kaip pasikeitė mano valgiaraštis, jau yra išties didelis pasiekimas. (Beje, gana meluoti sau, kad varškės sūreliai ir jogurtukai yra sveiki nekalti užkandžiai. Toli gražu.) Malonu save palepinti, tačiau reikia nepamesti galvos, kad lepinimas išties būtų šventė, o ne kasdienis ritualas.

tumblr_mhdggopprc1qemd37o1_1280

„But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”

Panaši situacija ir su alkoholiu. Bokalas čia, bokalas ten, veltui švaistomi pinigai, energija, laikas, siurbiamos niekam nereikalingos kalorijos ir švaistoma nuotaika. Kad man būtų linksma ar būčiau drąsi, alkoholis tikrai nebūtinas, o jei be jo būnant su kažkuo yra nuobodu, reiškia, gal iš viso nereikėtų su tuo kažkuo būti. Nei cukraus, nei alkoholio neatsisakiau kategoriškai visiškai, nes nenoriu pulti į kraštutinumus, bet apribojus jų suvartojimą savijauta tikrai smarkiai pagerėjo. Tikiuosi, kad ir toliau pavyks sėkmingai gyventi tokiu rimtu.

Pradėjau vėliau keltis. (Visur rašo, kad reikėtų pradėt anksčiau, bet patikėkit, man tas ankstyvas kėlimasis nieko gero nedavė.) Pernai visą sezoną darbą pradėdavau 7:30 ir dažnai baigdavau gana vėlai. Supratau, kad toks laikas man visgi tikrai per ankstyvas, tad pažadėjau sau, kad nebesiplėšysiu, nes naudos tai neatneša jokios. Susidėliojau tvarkaraštį taip, kad dirbčiau anksčiausiai nuo 8:00 (vėliausiai – nuo 8:45). Gal ir neįtikėtina, bet net ir tas išloštas pusvalandis žiauriai gerai.

tumblr_nb2e2yaboo1ti4b2uo1_500

Visiškai nustojau rūkyti. Anksčiau parūkydavau savaitgaliais ar gerdama alkoholį, vasaromis įsigudrindavau rūkyti dar dažniau, o dabar nustojau visai. Susumavus visus prieš tai paminėtus pasikeitusius įpročius, bendrai savijauta tai atnešė tikrai daug naudos. Tikiuosi, kad užteks valios niekada daugiau taip ir nebepradėti, nes teigiamų aspektų šiame įprotyje nematau jokių.

Nepamirštu paskaitinėti Mark Mansono straipsnių. Žiauriai nemėgstu visokių motyvacinių puslapių, seminarų ir paskaitų, bet šitas vyrukas rašyti ir meistriškai dėstyti mintis tikrai moka. Jo įžvalgos dažniausiai puikiai suveikia kaip reality check‘as, priversdamos gerai iš naujo permąstyti savo užsistovėjusius įsitikinimus.

„When people criticize you or reject you, it likely has way more to do with them — their values, their priorities, their life situation — than it does with you. I hate to break it to you, but other people simply don’t think about you that much (after all, they’re too busy trying to believe everything is about them).”

Daviau sau žodį antrą kartą nebežiūrėti tų pačių serialų, nes ir taip yra milijonas neperžiūrėtų. Labai viliojančiai gali atrodyti mintis dar kartą prasukti visus serialo, kuris kažkada suėjo labai gerai, sezonus, bet reikalas tas, kad didelė tikimybė, jog antrą kartą žiūrint patirtis jau nebebus tokia džiuginanti ir laiką praleisit jau nebe taip gerai, kaip pirmąsyk ir, gali būti, įspūdį susigadinsit visai.

Nustojau viską atidėlioti. Tai, ką galima padaryti dabar, ir reikia padaryti darbai. Susikaupusios atsakomybės ilgainiui pradeda smaugti, o šitas smaugimo jausmas visai nėra malonus.

Paskutinė įžvalga pabaigai. Kai tau atrodo, kad dabar yra tavo laikas ir dabar tau sekasi neįtikėtinai gerai, būk labai atsargus. Kai manai, kad žinai kažką geriau už kitus, kad varai geriau už kitus, esi reikalingesnis, gražesnis, įdomesnis nei kiti, jokiu būdu neužmik ant laurų, nes vos akimirkai sumerkęs akis, netrukus prabudęs gali suprasti, kad kiti tuo tarpu nesnaudė ir smarkiai pasistūmėjo į priekį, o tu taip ir likai pakibęs ant praeities pergalių ir pasiekimų kalno, kuris greitai ir negrįžtamai grimzta į užmarštį. Laikas bėga neįtikėtinai greitai ir tą laiką kiekvienas mes renkamės išnaudoti kaip tinkami. Gali rinktis – gyventi visiškai, pusėtinai, ar tik truputį. Verčiau rinktis taip, kad kažkada ateity nebūtų apmaudu. Būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais. Ir ne poryt ar nuo sausio, o šiandien. Siek būti ne geresnis už kitus, o geresnis už save patį tokį, koks buvai anksčiau.

14581458_1159766984116941_6520040942407304134_n

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

11 komentarų
Pakalbėkim apie kalbą
Įkelta 2016 10 spalio

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktą – sutartimi, lazaniją – lakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 komentarai
Apie keisčiausią gyvenimo vasarą, kiškio kopūstus, keliones, klajones, Nidą, kroksus ir pėdų nepatrauklumą
Įkelta 2016 14 rugsėjo

Apie keisčiausią gyvenimo vasarą, kiškio kopūstus, keliones, klajones, Nidą, kroksus ir pėdų nepatrauklumą

Žinau, kad be galo ilgai nerašiau, dėl to jaučiuosi baisiai kalta ir mušdama sau į krūtinę prašau atleidimo. Tačiau taip nutiko ne šiaip sau. Jau seniai mintyse kurpiau persikraustymo iš blogas.lt (kuriame straipsnių be ad blocko skaityti tiesiog neįmanoma) planus, tačiau kiekviena smulkmena reikalauja dėmesio, todėl persikėlimas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Džiaugiuosi pagaliau galėdama jums pristatyti šį puslapį. Jį rengiant man padėjo keli žmonės, kuriems esu be galo dėkinga – vienam A. B. – už logo, kuriuo labai džiaugiuosi, kitam A. B. – už laiku duotą patarimą, o dar kitam A. B. – už palaikymą bei nuolatinę visapusišką pagalbą. Visiems kitiems bičiuliams – už griežtą kritiką be pagražinimų. Pažadu, kad nuo šiol rašysiu kur kas daugiau ir dažniau, apie viską ir visus. Su manimi susisiekti visada galima parašius žinutę čia (skiltyje Apie) arba FB. Taigi, pristatau pirmąjį įrašą po ilgos tylos.

tumblr_o8z4knkoa81uo54kto1_1280

NEPAMENU ŠŪDINESNĖS VASAROS, nei 2016 metų vasara. Net ta vasara, kai aš buvau dar vaikas ir neturėjau socialinio gyvenimo ar laisvės daryti, ką pati nusprendžiu, man regis, nebuvo tokia prasta.

*Taip norėjau pradėti šį įrašą rugpjūčio gale, tačiau atėjo rugsėjis ir aš, žvelgdama atgal, supratau, kad nebuvo jau viskas taip ir blogai. (Memory is a poet, not a historian).

Pamėginkim pažiūrėti, kas nutiko per šiuos ilgus 2016-ųjų vasaros mėnesius. Viskas, kaip visada, labai subjektyviai, padrikai ir atvirai.

Prasidėjus birželiui smarkiai jautėsi, kad šita vasara bus kažkokia ne tokia. Nebuvo ko laukti, tad jos pradžia nebebuvo tokia džiugi ir juntama kaip daugybę vasarų lig šiol. Visas Vilnius, visa Lietuva, visi iš jos išvykę, tačiau kasmet birželį sugrįždavę, neteko Sūpynių. Stiprybės organizatoriams, visi mes tikimės ir viliamės, kad jos dar sugrįš, gal ir nebūtinai tiesiogine senąja forma, tačiau festivalio dvasia neužges.

tumblr_ngdktivgkl1u3trw2o1_500

Aš pati siaubingai mažai laiko leidau Vilniuje vis nusitrenkdama tai į Panevėžį, tai į Aarhusą.

Taip jau nutiko, kad nutariau visą šią vasarą dirbti iš namų, tačiau Vilniuje ši misija pasirodė neįmanoma, nes kaimynai iš trijų skirtingų pusių atlikinėjo (ir tebeatlikinėja) remontą, kuriame kokias 8h/parą naudojamas smūginis grąžtas (jei toks egzistuoja, jei ne, tai vat garsus, kuriuos aš girdėjau ir girdžiu mano manymu skleidžia daiktas, kurio pavadinimas turėtų būti būtent toks ir jei reikėtų pasirinkti – ar sėdėti lėktuve pusantros valandos prie klykiančio vaiko, ar girdėti tai – rinkčiausi vaiką, tai jūs pagalvokit), tad teko bėgti ieškant tylos. Tačiau nujaučiu, kad mane prakeikė kokia klastinga moderni ragana, nes visur, kur nuvykdavau, mane pasitikdavo vis kitos super triukšmingos statybos. Namie leisti laiką su ausų kamštukais – nauja keista patirtis. Laimei, visus darbus nudirbti visgi pavyko.

13873084_1088531487907158_3892232228205939414_n

Taigi, vasarą pradėjo nelabai tikėta trumpa išvyka į Kopenhagą, pro kurią ketinau tik pravažiuoti, tačiau truputį ir pasibuvau (Kristianija – check, pasiplaukiojimas, pasirodo, viešuoju transportu – check) ir super geras draugų techno vakarėlis Aarhuse, kur tokių vyksta mažai, tačiau nuo šiol, tikėkimės, bus vis daugiau. (Jei jūs ten – kviečiu sekti šį puslapį, skirtą techno Aarhuse).

Apie aktyvumą:

„Ji viską atendina, bet niekur neina.“

Apie žvilgsnius į ateitį:

-Kas nėščia?

–Kol kas dar niekas.

tumblr_nyx1es401n1tiyoguo4_540

Šią vasarą, man regis, sporto pražiūrėta daugiau nei per visą gyvenimą.

Futbolą, žinokit, fainiausia žiūrėt Piano Man, prisėdus ant žemės, nes nėra vietos, kemšant načos, arba su jo ekspertais, kurie gali papasakoti krūvą istorijų apie kiekvieną iš žaidėjų. (Islandija – still proud, kaip ten bebūtų).

Žiūrėti krepšinį šventiškai nusiteikus mieste ir matyti, kaip skirtumas ne mūsų naudai padidėja iki begalybės, faina nėra.

Apie vardus ir būsenas:

„Tas draugelis Padrikas.“

Fainiausias mano vasaros filmas – Sing Street.

Blogiausias mano vasaros filmas – Lights Out (eikit tik tokiu atveju, jei norite progos smarkiai pavartyti akis, tik atsargiai, nes galit išsinert).

tumblr_ns0unpkrbm1un115xo1_500

Mano muzikinis atradimas, kurio vis dar negaliu atsiklausyti – Oscar & the Wolf

Kai į Gay Pride nenueini nes iš po vakar tūsini iki pat jo pradžios ir numanai, jog nesidžiaugtum, jei tavo tiesioginis potūsinis veidas patektų į spaudą, būna apmaudu. Aš net plakatą pasidarius buvau, o vat taip gavosi. Gal kitąmet kaip nors. (Užtat afteris Skylėj atrodė įspūdingai, tik gaila, kad pabuvau labai trumpai.)

Apie sprendimus:

-Išgėriau du redbulio, beveik šaukštą kofeino, 7 kartus ploviau galvą, bet vis tiek miego noriu.

-O pamiegot nebandei?

Apie sprendimus vol.2:

„Pas jį drauguose nebebuvo vietos, todėl paprašiau, kad ką nors išmestų ir priimtų mane.“

14022141_1089997741093866_5141210877799573756_n

Mane vis dažniau lanko įspūdingi sapnai su kuo keisčiausiais scenarijais (pvz. kaip su Aurimu Dautartu (kuris, pasirodo, vis dar yra gyvas, tik slepiasi nuo visuomenės) renkame raudonikius, tačiau draugo sapnas prie žemės priplojo labiausiai:

„Sapnuoju, kad atvykau pas Moniką Šalčiūtę švęsti jos gimtadienio. Minioje žmonių ji staiga pažiūrėjo į mane ir pakvietė „Tu, einam su manim į kitą kambarį“. Aš jau apsidžiaugiau, pagalvojau, „pagaliau ir man pradėjo sektis“, o ji, nusivedusi mane atokiau pasakė „Išeik iš gimtadienio“.“ (Čia tas toks liūdnas pavyzdys, kai net savam sapne nesi teigiamas herojus).

Vasaros nesąmonė – po Saliono nebeatsimint Makdonaldo, tačiau tikimės, kad atlikėjui Audriui Janoniui jau viskas gerai.

Apie toleranciją:

„Aš dižėju(i) atleisčiau. Atleisčiau iš darbo.“

Vasaros gaila – garso apribojimai Vasaros Terasoj.

tumblr_nmw5j7jrfz1tvgsn7o1_1280

Apie netikėtus troškimus:

„Aš norėčiau būti iš kaimo.“

Apie skausmą:

„Kai magistrinį rašiau, tai kartais nenorėdavau atsikelt, galvodavau, numirt man gal geriau.“

Panevėžyje praleidau ne vieną savaitę, tačiau daugiausia namie ir dirbdama, bet viena savaitė buvo ypatinga – drauge su būriu neeilinių asmenybių dirbti ir kurti bei generuoti idėjas mylimo miesto labui yra nuostabu.

Netikėtas ekskursinis apsilankymas Tulpių 60 areštinės vienutėje įtikino, kad ten atsidurti nė už ką nesinorėtų.

Asmeninis atradimas – Seklyčia prie uosio ir jų tris kartus žaibo trenktas raktų medis su žaviu ritualu, kurį atlikus norai na tikrai išsipildys.

13775491_1077237479036559_5125816889739246892_n

Tačiau svarbiausias, gražiausiais ir stebuklingiausias šios vasaros įvykis – dešimtmečio, tiksliau, šimtmečio vestuvės. Kai visą dieną pradulksnojus lietui, nuotaikai žengiant prie altoriaus nušvinta saulė, jums čia ne juokas. Trys neįtikėtinos dienos su mylimiausiais draugais, šokiai be galo, tinklinis nuo ryto, dainos Vadimui, Baltijos šalys be Latvijos, kaimo žmonių sveikinimai, party busas, fotosesija kanapių lauke, šakotis laive („Ei, aš ne per seksi?“), na, ir, aišku, Justinas. Man tuo pačiu ir džiugu, ir liūdna suvokiant, kad kito tokio baliaus gali tekti laukti dar šimtą metų (bet sulauksim, nes juk medicinos technologijų dėka gyvensim labai ilgai).

Apie žodžių žaismą:

Vaikų darželis „Senatvė“

Geras blogas

Plastmasinė stiklinė

Apie tai, kaip dainoms gimsta nauji žodžiai:

„Dar ne kartą varnėnai kaupsis lietuje, dar ne kartą…“

tumblr_nox2illc3s1qbg7n9o1_500

Vasara be Nidos – ne vasara. Jei jums kyla klausimų, vykti į Nidą ar ne, pasakysiu tik tiek – Nidoje visada visada būna labai gerai, kiekvieną kartą vis kitaip ir vis geriau, patikėkite manimi, vykti į Nidą ne reikia, o privaloma. Ir žinokite, kad jei į diskoteką eisite su Kroksais ir grįšit nieko nenukabinę, patys to prisiprašėt. Pasirodo, vis dar madinga gerti raudoną vyną su kola ir tuo maivytis, pasirodo, pėdos – labai ne seksi organas. Pasirodo, jei iš interneto pirkdami muziką, pasirinksite coverius, jie jums kainuos tris kartus mažiau nei originalai. Pasirodo, nuo Jack Danielso būna balti drambliai, žmonės feisbukų neištrina, o jus tiesiog blokuoja, akro joga nėra taip baisu, kaip atrodo, o lietus visai netrukdo gyvent. Feste pati per visas tris dienas iš viso buvau gal kokias 3h, nes kaip ir pernai afteriai ir preparčiai gaudavosi fainesni už patį tūsą. Nida yra meilė, tik tiek.

Apie santykius:

„Man su juo ne tai, kad bbs gavos, bet bb nesigavo.“

Apie festivalių erdves:

„Pas mane kompe daugiau vietos nei pas tave palapinėj.“

Apie atsivėrusias akis:

„Aš visada žiūrėjau į daiktų praktiškumą, bet pradėjau žiūrėti ir į estetiką, nes bijau vienas mirt.“

tumblr_mtldl9vbgo1qkzl7oo1_500

Apie kryptis:

„O žinai tą vietą, kur būna pasitikėjimo kritimas? Tai tu nuėjai ten ką tik.“

Apie atidumą gamtoje:

„O tai kiškio kopūstai ir rūgštynės – ne tas pats?“

Apie atidumą gamtoje vol.2:

-Tau tos figos ant medžių neatrodo kaip kiaušai?

-Atrodo…

Apie ankstumą:

„Atėjau į darbą antiek pirma, kad dar niekur nebuvo nuimta signalizacija.“

Apie pasiteisinimus:

„Kad man nugarą skauda, tai dar nereiškia, kad aš senas.“

Apie galimybes:

„Ji studijuoja išplėstiniu būdu.“

tumblr_inline_nu2826ryyi1sqx52u_540

Apie netikėtus talentus:

„Pas mane labai landūs tarpdančiai.“

Vasarą vainikavo pirmos dešimt rugsėjo dienų Graikijoje, kur be saiko džiaugėmės saule ir arbūzais, o mano keliamos nuotraukos per visus galus turbūt užkniso jus visus, tad nebesiplėsiu.

Labai labai gera susitikti su senais bičiuliais ir sutikti tiek naujų puikių žmonių. Gera tiek laiko praleisti prie vienos ar kitos jūros, maudytis net nebūtina. Na, o dabar kimbam į rudens darbus, bus labai įdomu, pažadu.

Tiesa, o Opalocka jau su visam užsidarė ar dar grįš?

tumblr_inline_oayfmxdrkk1r1bjtk_540

3 komentarai
2015-ųjų metų geriausieji
Įkelta 2015 31 gruodžio

2015-ųjų metų geriausieji

2015-ieji buvo įspūdingi. Įvyko visko tiek daug ir nugyvenom tiek visko, kiek kitiems į dešimtmetį netelpa. Kontrastas to, kaip jaučiausi, atrodžiau ir kaip gyvenau pirmąją bei paskutiniąją metų dieną net man pačiai sunkiai protu suvokiamas. Gyvenimas vertėsi, sukiojosi, mėtė, vėtė, džiugino ir skaudino, bet štai įsipilu sau vyno, apžvelgiu visus prabėgusius metus ir šypsaus. Nes mes gyvenam. Dieve, kaip įdomiai mes gyvenam.

Metų iššūkis: Kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, o tu įsitveri ir nepasiduodi.

Metų inside tūsas: Šiemet daug – prasidėjo nuo Naujako (ajaja ko ko džambo, a ja jė, kai kam trys valandos rūkomajam ir kiti reikalai), vienas pirmųjų žiemos savaitgalių sodyboj, vienas pirmųjų vasaros savaitgalių toj pačioj sodyboj, T. K. išleistuvės, labai daug nebūtinai savaitgalio vasaros vakarų Terasoj, prie terasos, Piano, prie Piano (kai važiuoji su taxi namo 500m iš Piano ir atgal, visur), labai labai stiprus savaitgalis Nidoje (magija) ir vos prieš porą savaičių įvykusi daugybę valandų trukusi transliacija po Vilnių.

Metų public tūsas: Pillowtalk (Studio 9), Opium sezono atidarymas ir visos Smalos.

Metų festivalis: Tai aišku Sūpynės (kai ketvirtadienio naktį jau buvom nuveikę daugiau nei per visas praeitų metų Sūpynes, kai atsiradom trijose valtyse vienu metu, plaukėm per pievą, ir buvo cirkas), Yaga Gathering (joga 9 ryto ir „žemyn žiūrintis suoliukas“) ir Opium ant bangos (Nida yra Magija, aš jums sakau).

Metų savas festivalis: Skardis.

Metų antraštė:

Metų keistas vakaras: ambient koncertas bažnyčioje Kopenhagoje. Niekada nepamiršiu.

Metų erdvė: Opiumas.

Metų sportas: joga (taip, 2015-ieji yra metai, kai aš pradėjau reguliariai sportuoti, pietauti vegetariškuose restoranuose ir pirmą kartą nuvažiavau į Yagą.)

Metų stiliukas: Eurovizija, Albanijos pranešėjas.

Metų DJ: Mr Gooze, Anna Hanna, Split Pulse, 12 inčų po žeme.

Metų netikėtas miestas: Kopenhaga.

Metų trauma: bernai lunatikai.

Metų kančia: šis ruduo, užkariavęs dalį žiemos, kai lyja lyja visą naktį, tada ateina rytas ir vis tiek lyja. Ir pradeda tirpt batai ilgainiui.

Metų connecting people:

Metų sprendimas: apverst gyvenimą aukštyn kojom.

Metų sprendimas 2: visiškai nebeskaityti naujienų portalų.

Metų Why?: kai žmogus kolekcionuoja delfinus ir turi jų penkis šimtus.

Metų foto:

Metų nuleistos rankos: vokiečių kalba. (Fun fact: kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.)

Metų dialogai:

Apie išsitaškymą (veiksmo vieta – „Savas kampas“):

A: Kur mes?
B:Taigi ŠMC.

Apie elitines Vilniaus vietas:

-Gal einam į Poshą arbą Disco 311?
-Gal geriau šūduose išsivartom?

Metų lyrika:

Metų nepasitenkinimas: „Man labai nepatiko knyga „Gyvenimas po klevu“. Penkiasdešimt puslapių apie tai, kaip bobutė kažkur eina. Tada marti padaro kiaušinienę, o tada ją pervažiuoja traktorius. P-z bl***. Welcome to Lithuania“.

Metų žiauriausias bachūro tipažas: 44 metų Adic House didžėjus.

Metų pravardė: Pelėsis; Humana.

Metų pokštas: „Demotyvacija – kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“. Oleg Surajev

Metų antitipažas: bernai verkšlentojai, intrigantai, fanatikai ir lunatikai.

Metų ego:

Metų pamoka: negalima pasitikėti niekuo. Niekuo.

Metų rūgštis: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.”

Metų gėlė: preparčio žiedas.

Metų gėrimas: šaltas baltas vynas.

Metų silpnybė: naivumas ir pasitikėjimas žmonėmis.

Metų spalva: juoda.

Metų drabužiai: juodi.

Metų serialas: Six Feet Under, House of Cards, Better Call Soul.

Metų filmas: ir vėl visai filmų nežiūrėjau.

Metų WTF: French Affair.

Metų sąmojis:

Metų netikėtumai: Kai įkrenti į taksi, o vėliau paaiškėja, kad taksistas skaito tavo blogą ir ploja katučių. Linkėjimai!

Metų muzika: Jamie XX, Caribou, kaip visada Depeche Mode, Disclosure, Fleetwood Mac, Moderat, still Pet Shop Boys, Red Axes, Tame Impala, The Black Keys, Thievery Corporation, Todd Terje, Trentemoller, Museum of Bellas Artes, Nadastrom, Semisonic, Ace of Base.

Metų gabalai parymot: Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus, Mark Farina – Dream Machine, Chet Fakker 1998, Golden Parazyth – Donwtown Game, Tove Lo – Habits, Arctic Monkeys – 505, Peter Gabriel – Don‘t Give Up (Ft. Kate Bush), The Cure – Pictures of You, Amazing – Tell Them You Can‘t Leave, Cat Stevens – Where Do the Children Play.

Metų gabalai pariaumot: Erasure – Always, Dinamika – Abejingumas, Museum of Bellas Artes – Who Do You Love, Randomer – Bring, New Order – 5 8 6, Van McCoy – The Hustle, Kwamie Liv – Comin Thru, Karolina Czarnecka – Hera Koka Hash LSD, C.A. R. – Angelina (Manfredas Remix), Just Jack – Starz in Their Eyes, Omar – I Wanna Know (Vocal Mix).

Metų gabalai pasilydyt: Roisin Murphy – Ancora Tu, Jamie XX – Loud Places, All Saints – Pure Shores, Jimmy Edgar – Let Me Tell You, TB – Invitation to Love, Howling – Signs (Rodhad Remix), Pillowtalk – Soft (Life and Death Remix), Caribou – Your Love Will Set You Free (C2’s Set You Free Remix), Nadastrom – Somebody, Eliphino – More Than Me, Tame Impala – The Less I Know the Better

Metų maistas: Alyvuogės ir graikiškos salotos. Neribotais kiekiais. Zefyrai. Ribotais kiekiais.

Metų atokvėpis: tie nuo žalio tilto nulėkę balvonai.

Metų vaizdas nuo tilto:

Metų naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) nebeišsifistinėk ir paslaptinių miestelis.

Metų rojus: Ir vėl namai. Bet jau nauji.

Metų kelionė: Atėnai pas meilę.

Metų performansas: Martyno Švėgždos Von Bekkerio koncertas fone piešiant graffiti atlikėjui. („Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“. Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“)

Metų durnius: Tu. Taip, tu.

Metų nuvalkiotas humoras: juoktis iš supermamų bei Londono lietuvių ir attendinti bei juoktis iš įvairių Pūko & co. koncertų. Tai nebėra juokinga, brangieji.

Metų gaisras: Kai užsidegi festivalyje nuėjęs į WC.

Metų (ką ten metų, visų laikų) gražiausias Lietuvos bernas: G. R.

Metų žemumos: grasinti žmogui, kurį mylėjai; skaityti svetimus chatus.

Metų pavyzdys, kaip nereikia daryti: Ten Walls.

Metų pažadas sau: jokiais būdais nebesitaikstyt su bullshitu.

Metų Citatos (labai daug): „Sporte paskutinis, prie taurelės pirmutinis.“; „Ačiū už nuostabiai prarastą laiką.“; „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“; „Išbalink mane. Išnešk iš manęs balius.“; „Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“; „Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“; „Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“; „Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“; „Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“; „Geriausia kava yra ratai.“

Metų kirpimas: „Mane mokykloje vadino Nomeda. Nes atėjau kaip Nomeda apsikirpęs. Visi juokėsi, bet Andrelis palaikė.“

Metų fizikos dėsnis: galva pralindo – pralįs ir kūnas.

Metų klausimai: „Uostai save?“; „O pasakojau, kaip Darius Užkuraitis matė mano vaginą?“; „Tau šalta fiziškai ar dvasiškai?“ ir aišku „IS THIS REAL LIFE“?

Metų vaidmuo: kai vaidini Nulį.

Metų niekam nereikalingas prieskonis: kalendra.

Metų poza: Lopuso. Nuo žodžio „Lopas“.

Metų knyga: „Dustavo enciklopedija“.

Metų aktivija festivaliuose: pergėrimo workshopas.

Metų kokteilis: „Rusija“: 300ml vodkės, o į ją įleistas žalias kiaušinis. Kai geri, užsikandi ikra.

Metų liga: saulės vėžys.

Metų lyricsai: Titaniko soundtrackas: „One small you open the door“; „Vibruok vibruok, tikėti neverta…“

Metų būsena (šiemet daug): „Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“; „Lova, sumuštiniai ir žemėlapiai.“; „Atsikeli ir varai. Alų toliau.“; „Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“; „Koldūnai pasmerkti“; PER JAUKU.

Metų prietaisas: etnoskopas (kur pridedi prie krūtinės ir nurodo tautybę).

Metų Vojažas: nubudus likus pusvalandžiui iki vartų užsidarymo lėkt ant sparnų į oro uostą. Ir spėt. Nu tai aišku spėt.

Metų komplimentas: Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.

Metų postas: Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos.

Metų sena atsinaujinusi draugystė: P. J. (Pim pim!), A. B. (Kliučina, Pikų dama ir kiti reikalai ^^).

Metų trūkusi kantrybė:

Metų nauja draugystė: šiemet net trys: I. M., A. M., J. A. Turėjo būti dar viena, baisiai džiuginusi, bet.

Metų moterys: kiek tų puikių moterų! Visos jūs mano puikios, jūs žinot.

Metų vyrai: keturi kampai: A. S., K. M., P. J., P. V.

Metų sukaktis: blogui 10 metų.

Metų bosas: ir vėl A. I. (sakot bepigu rinkt, kai vieną bosą turi? Turiu ne vieną.)

Metų skausmas:

Metų varikliai: Juokas, meilė ir muzika.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Linkiu, kad aplinkui būtų daugiau žmonių, su kuriais viskas įmanoma. Nes gyvenime nėra nieko, nieko neįmanomo, brangieji. Ir kad visada būtų, ką mylėti. Nes be meilės niekas neįmanoma, niekas.

Mano krištolinis rutulys sako, kad laukia fantastiški nauji metai. Aš jums pažadu. Na o dabar einam švęst.

Palikite komentarą