Pirmyn į turinį

Kategorija: Apžvalgos

„Viešnia iš šiaurės”: liūdna pasaka apie gerumą ir tikrus dalykus
Įkelta 2018 6 sausio

„Viešnia iš šiaurės”: liūdna pasaka apie gerumą ir tikrus dalykus

Man regis, ne vienam taip nutiko, kad po mokyklos ar universiteto skaitymo įpročiai nuėjo kažkur šalin ir net ir didžiausieji skaitytojai tai daro kur kas rečiau. Todėl pastaraisiais metais išsikėliau tikslą skaityti kuo daugiau knygų. Bent jau tikrai daugiau negu skaitydavau anksčiau. Neslėpsiu, didelę įtaką daro žmonių, kuriuos laikau autoritetais, aiškiai išreikšta meilė literatūrai. Aš irgi noriu būt tokia protinga, kaip jie, todėl skaitysiu. Skaitysiu daug ir įvairią literatūrą. Ir bandysiu karts nuo karto įspūdžiais pasidalinti.

Taigi, mano tėvų lentynoje A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ seniai traukė akį. (Tas minimalistiškas ir labai gražus viršelis. Ir pavadinimas gražus.) Bet į rankas vis neėmiau. (Galbūt bijojau, kad senoji literatūra bus nuobodi ir gremėzdiška.) Iki gruodžio. Buvau Panevėžy ir ieškojau, ką veikt ir va, pagaliau pribrendo reikalas.

Tai – tragiška lietuvaitės Aldonos, kuri būdama dar vaikas su tėvu prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą atvyko į Italija, istorija. Siužeto posūkių nedaug, veiksmo irgi, bet knyga man labai patiko. Ilgi, išsamūs vietų, žmonių, situacijų aprašymai, tobulai sudėlioti tam, kad skaitydamas pajustum tą liūdesį, kuriuo persismelkęs pagrindinės herojės ir jos kely sutinkamų žmonių gyvenimai. Beprotiškai, be galo, be krašto liūdna knyga, su mažyčiu krislu vilties. Bet ir tos mažai.

Tai kodėl man taip patiko?

Bene labiausiai žavėjo senovinė, kiek komiška, bet tuo pačiu labai jauki lietuvių kalba. Daugybė niekad negirdėtų, arba kažkur gal ir matytų, bet šiais laikais jau nebevartojamų žodžių. Keistos, kartais primityvios, kartais pintai susuktos sakinių struktūros. Be to, labai sužavėjo kūrinio paveikumas. Tiesa, kelissyk pasijutau kaip kadais vaikystėje žiūrėdama kokią muilo operą, tik čia buvo kur kas kokybiškesnė to versija. Nepamenu, ar gyvenime esu verkusi skaitydama knygą, užtat eidama į šios pabaigą blioviau kaip vaikas. Esu šventai įsitikinusi, kad meno kūrinys neprivalo tik linksminti, o jo gerumą dažnai parodo gebėjimas paveikti prie jo priartėjusį meno „vartotoją“. Kai knyga priverčia permąstyti vertybes, gerai pagalvoti, kas yra gerumas, kas svarbu, kaip sunkiai gali žmonės gyventi ir vis tiek vilties neprarasti, ir kaip nė už ką gyvenime nereikėtų visko imti for granted, jaučiuosi nuginkluota ir tuo susižavėjusi.

Taigi, A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – tai pasakojimas apie gerumą, tikrus dalykus ir nuostabi galimybė pasigrožėti ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kalba. Nelengva buvo skaityt dėl visų tų stiprių emocijų, kurias ji išjudino, bet perskaičiusi džiaugiuosi, kad tai padariau. Beje, lengvai įsivaizduočiau šį kūrinį ekranizuotą, kaip kad britai į ekraną yra perkėlę ne vieną romantinį Jane Austen romaną. Gal net ne filmo, o mini serialo pavidalu.

„Mergytė ištiesė savo šiltas rankutes ir švelniai paglostė tėvą per skruostus. Ir kokia ji jam tą valandėlę pasirodė brangi ir meili, kad Tijūnaitis, prisiglaudęs savo veidu prie jos užkaitusių veidelių, mintyse prisiekė sau viską viską, visą savo gyvenimą atiduoti jai, ir tik jai, ir visa padaryti, kad tik ji užaugtų sveika, graži ir būtų laiminga. Ir didelis, didelis, malonus uždavinys gyvais paveikslais atsistojo jo akyse.“

—

„Kai sugrįžo į savo kambarius, vakaruose sėdo saulė. Sinjorina Aldona pirmą kartą savo gyvenime pamatė tokį gražų saulėlydį: visas vakarų krašto dangaus plotas buvo persunktas skaisčiais raudonais dažais. Skersai tą žydinčių raudonų aguonų lauką, iš pietų vakarų į šiaurę, buvo išvarytos ilgos vagos ir atrodė it suversti raudonos, pajuodusios bronzos klodai. Ten, kur tie klodai-debesėliai buvo storesni, ir vagų velėnos buvo tamsesnės. Plonesnėse vagose matėsi pailsi siauri akivarai, it tirpyto aukso pripildyti ir išblėsusiomis žarijomis padėti. Tarp tų akivarų ir suverstų bronzos klodų smego gilios mėlyno dangaus prarajos.“

2 komentarai
Mindhunter – dar vienas serialas, į kurį siūlau atkreipti dėmesį
Įkelta 2017 30 gruodžio

Mindhunter – dar vienas serialas, į kurį siūlau atkreipti dėmesį

Jei reikėtų išsirinkti mėgstamiausią režisierių, man tai neabejotinai būtų David Fincher. Iš jo matytų filmų baisiai didelio įspūdžio nepaliko nebent „The Curious Case of Benjami Button“, o visi kiti buvo visiškai wow. Tad, kai jau bežiūrėdama serialą „Mindhunter“ perskaičiau, kad jis režisavo keturias serijas, patyriau tą tokią nušvitimo akimirką „Ai, nu tai va, kodėl čia viskas taip gerai“.

Taigi, apie serialą. Veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, JAV. Du FTB agentai, kalėjimuose bendraudami su įvairaus plauko žiauriais serijiniais žudikais bando perprasti, kas dedasi tų monstrų galvose ir verčia juos žudyti. Serialas paremtas tikra detektyvų John E. Douglas ir Robert Ressler kriminalinių nusikaltimų tyrimų istorija.

Žaviai atkurtas to meto Amerikos vaibas (kaip sakė draugė, „Kokios gražios mašinos!“), puiki aktorių (man iki tol matytas nebuvo nė vienas) vaidyba, nuostabus character development, taikliai parinkta muzika (į šitą dėmesį visada atkreipiu). Veiksmo scenų mažai, užtat apstu ilgų dialogų. Tiems, kas vers į lietuvių kalbą, bus ką veikt.

Jei patiko „Zodiac“, „Criminal Minds“ ir panašūs reikalai, patiks ir šitas. Aš, kaip detektyvų ir kriminalinių filmų/serialų mėgėja, žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Ir ne, vėliau košmarai nelanko.

Dešimt serijų suvalgiau per dvi dienas, dabar teks laukti antro sezono.

http://www.imdb.com/title/tt5290382/

Palikite komentarą
Spektaklis Lokis: kai įtaigumui pajusti prireikia laiko
Įkelta 2017 12 gruodžio

Spektaklis Lokis: kai įtaigumui pajusti prireikia laiko

Penktadienį buvau teatre. Taip, aną penktadienį, o rašau apie tai tik dabar. Ir rašysiu nedaug, nes daug ir neišeis, ir nenoriu.

Po nenormaliai daug išgirstų liaupsių ir teigiamų atsiliepimų įsigijau bilietą į Łukaszo Twarkowskio spektaklį Lokis nacionaliniame dramos teatre.

Pagyros meno kūriniui yra gerai tuo, kad žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir taip apie jį sužino bei pamatyt užsimano platesnė auditorija. Pagyros meno kūriniui yra negerai tuo, kad jų prisiklausę žmonės ateina jo pažiūrėt su pernelyg aukštais lūkesčiais ir jiems nebepavyksta atkartot to susižavėjusio nustebimo jausmo, kurį patyrė tie pirmiau jį pamatę.

Taigi.

Spektaklis Lokis sukurtas „Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais”, teigiama jo aprašyme. Neabejotinai ryškiausia linija jame – tragiška Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija.

Siužeto daugiau neatpasakosiu, geriau pasidalinsiu šito kūrinio sukeltais jausmais (bus padriki).

Nepaprastai kokybiškai padarytas spektaklis, tikriausiai solidžiausias toks performansas, kokį yra tekę matyti.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi keistai nepaveikta ir nė nemaniau, kad iš viso dar kažką rašysiu. Bet vat įdomu tai, kad, kuo daugiau dienų prabėga nuo penktadienio, tuo stipriau rėžiasi ir dėliojasi įspūdis, vis geriau ir geriau pradedu įvertinti šitą teatrinę patirtį. Kaip po apsilankymo man sunkiau įkandamoje meno galerijoje, taip ir šiuo atveju atgarsiai atmintyje ir sąmonėje dėliojas ne iš karto ir matyt tik prabėgus dar kelioms savaitėms ar mėnesiams susilipdys pilnas vaizdas.

Kaip ir, tarkim, filmas „Mother!“, apie kurį rašiau prieš kelias savaites, spektaklis Lokis nėra smagutėlė pramoga lengvam vakarui. Tai – daugiasluoksnis meno kūrinys, kuris neprivalo patikti, bet jį patirti verta, kūrinys, kuris, kaip matome, virškinasi ilgai.

Labai sužavėjo Nelės Savičenko (Nadine Trintignant) vaidyba.

Ai ir šiaip, neapleidžia manęs jausmas, kad ne iki galo supratau ne dėl to, kad su spektakliu kažkas negerai, o dėl to, kad tikriausiai dar mokytis, augt, tobulėt ir košės daugiau galvoj turėt reikia, kad galėčiau tinkamai įvertinti. Ir žodyno platesnio kad aprašyt.

Ir dar, žiūrėdama vis galvojau, kodėl lietuviai, kurdami tokį puikų teatrą, nesugeba padaryti bent pakenčiamo kino.

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Spektaklyje skambėjusi muzika: 1 veiksmas, 2 veiksmas.

Palikite komentarą
10 gal ne visiems žinomų mano labai mėgstamų filmų
Įkelta 2017 28 lapkričio

10 gal ne visiems žinomų mano labai mėgstamų filmų

Esu minėjusi, kad filmus žiūriu retai ir nesu mačiusi (bet ketinu pamatyti) krūvos nenormaliai garsių juostų. Tačiau yra keletas tokių, kuriuos labai mėgstu, ir kurie nėra žymūs labai plačiu mastu, todėl nutariau, kad būtų visai smagu pasidalinti su jumis. Tie filmai nebus jau labai ten tokie avangardiniai ir deep shit, bet gal rasit kokių perliukų. Pagrindinis kriterijus – į sąrašą netraukti tokių universalių megahitų, kaip kad koks Fight Club ar Donnie Darko. Gali būti, kad kai kas galėtų prie tokių priskirti ne vieną paminėtą juostą, tačiau šiuo atveju kiek garsesnius filmus įtraukti paskatino jų nepopuliarumas mano aplinkoje. Apie kiekvieną per daug nesiplėsiu, tebrūkštelėsiu po trumpą komentarą.

  1. Little Children (2006) – tai yra absoliučiai nuostabus, mistiškai psichodelinis filmas su Kate Winslet, kuri yra viena iš dviejų mano mėgstamiausių aktorių (greta Amy Adams). Puikūs ir Patrick Wilson bei Jennifer Connelly, o Jackie Earle Haley čia taip pat sukūrė išties nepamirštamą miestelio creepo vaidmenį.Pavydžiu tiems, kas dar nėra matę, nes tai yra viena tų kino patirčių, kuomet klausi savęs „Kodėl aš dažniau nežiūriu filmų?” O todėl, kad tokių nuostabių tenka dar gerai paieškot.
  2. Shortbus (2006) – šitą filmą pažiūrėjau ką tik išsikrausčiusi iš Berlyno. Labai teisingai tada suėjo. Gerai nurauta iš kelių siužeto linijų sulipdyta open-minded pasaulio filosofija. Daug, daug intymių scenų ir faina muzika.

    -If you could have any super power what would it be? 
    -The power to make you interesting. 
  3. Party Monster (1998 ir 2003) – egzistuoja du filmai tuo pačiu pavadinimu, kurie pasakoja tą pačią tikrą istoriją apie Club kids kartą dvidešimto amžiaus pabaigoje karaliavusią Niujorke – vaidybinis ir dokumentinis. Siūlau pirma žiūrėti vaidybinį, o paskui – dokumentinį, kuriame matysit tikruosius istorijos herojus.Įdomumo dėlei – vaidybiniame gėjų tūsofščikų porą nuostabiai suvaidino Macaulay Culkin ir Seth Green, kurį įsimylėjau dar kai vaidino mėlynplaukį Dr. Evil sūnelį, o šalia jų – Chloe Sevigny ir Marilyn Mansonas. Vienas mėgstamiausių mano visų laikų filmų, o Makolio ir Gryno šokių virtuvėje sceną galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.

    -We’re like two peas in a pod, you and I, James.
    -I pity the pod.
  4. 200 Cigarettes (1999)– tai man yra vienas geriausių filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

    „Did you know that cigarettes are a shield against meaningful interaction with people?” 
  5. Anything Else (2003) – nors IMDB vertinamas vos 6,4, man tai – vienas mėgstamiausių Alleno filmų. Labai geros Ir vėl Christina Ricci, kuri ir čia yra puiki ir su kurios herojėmis kine dažnai identifikuojuosi. Nu nes, mažos ir edgy.

    „I feel like committing suicide, but I’ve got so many problems, that wouldn’t solve them all.” 
  6. Heavenly Creatures (1994) – grįžtam prie Kate Winslet. Čia – vienas pirmųjų jos vaidmenų kine. Naujojoje Zelandijoje pastatyta istorija apie dvi labai geras drauges. Tokias geras, kad kai tėvai nebeleidžia joms bendrauti, vienintelė išeitis tai ištaisyti pasirodo nugalabyt vienos iš jos motušę. Beje, pastatyta remiantis tikrais faktais. Labai gerai sukurtas merginų tarpusavio ryšys ir akiai mieli vaizdai. Ir tas intymumas.

    „All the best people have bad chests and bone diseases. It’s all frightfully romantic.”
  7. High Fidelity (2000) – filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Nick Hornby romaną, kurį, kaip tai dažnai nutinka, perskaičiau dar prieš pažiūrėdama filmą. Puikus John Cusack ir visi kiti. Bene labiausiai iš šito filmo man įsiminė scena, kur Lisa Bonet atlieka „Baby, I Love Your Way“. Ilgai galvojau, kad wow, kaip smarkiai į ją panaši Zoe Kravitz, kol neišgūglinau, kad ji paprasčiausiai yra jos mama. Beje, Nick Hornby yra geras rašytojas, tad rekomenduoju geriau pasidomėti jo kūryba. Patiko viskas, išskyrus knygą „Fever Pitch” (nes apie futbolą).

    „I agreed that what really matters is what you like, not what you are like… Books, records, films – these things matter. Call me shallow but it’s the fuckin’ truth, and by this measure, I was having one of the best dates of my life.” 
  8. 99 Francs (2007) – vienu metu skaičiau tiek daug Frederico Beigbederio kūrinių, kad rimtai atrodė, jog apie jį žino absoliučiai visi. Visgi, tikriausiai didžioji šio rašytojo populiarumo banga nebuvo tokia jau stipri, nes sutinku daug žmonių, kurie apie jį girdėję nėra. Tad spėju, kad ir filmą gali būti praleidę. Be galo entertaining prancūziškas kinas apie reklamos pasaulį ir kokaine paskendusį lyrinį herojų. Beje, būtent šita jo knyga, į lietuvių kalbą verčiama kaip „14,99eu“, priešingai nei filmas, nelabai sužavėjo.

    „Everything is bought. Love, Art, planet earth, you, me. Especially me. The man is a product like any other, with a limit sell-by date. I’m advertising, I am one of those that make you dream the things you will ever have. Blue skies, never ugly chicks, perfect happiness and retouched in Photoshop.”
  9. Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004) – rizikuoju užrūstinti tuos, kurie teigs, kad šitas filmas per garsus būti šiame sąraše. Nagi atleiskit, bet taip be galo be krašto jį mėgstu, kad noriu šituo gėriu pasidalinti su tais, kam gal būs praslydęs pro akis. Kai kadaise žiūrėjau jį kino teatre Panevėžyje, seanso metu iš salės vidury filmo išėjo gal pusė žmonių. Tikrai ne visiems, bet jei jau lips, tai odieve, kaip verta. Nuostabūs Kate Winslet (jau trečias filmas su ja!) ir Jim Carrey.

    „What a loss to spend that much time with someone, only to find out that she’s a stranger.”
  10. Gia (1998)– TV filmas su Angelina Jolie, po kurio įvertinau ją kaip aktorę. Tikra istorija apie kadaise garsų modelį Gia Carangi, kurios gyvenimas nuriedėjo žemyn per smarkiai pamėgus narkotikus ir vėliau susirgus AIDS. Na nelinksma istorija, bet čia vienas iš tų atvejų, kai žiūri ir galvoji, kad damn, kaip gerai suvaidinta.

Kol kas tiek, bet yra labai didelė tikimybė, kad bus ir antra ar ir trečia sąrašo dalis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką ir palaikymą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

3 komentarai
Murder on the Orient Express / Žmogžudystė Rytų eksprese
Įkelta 2017 20 lapkričio

Murder on the Orient Express / Žmogžudystė Rytų eksprese

Nuo kokių 15-os metų nenormaliai pamėgau detektyvus. O ypač tuos pačius tikriausius, klasikinius A. C. Doyle ir A. Christie. Tik jų ekranizacijų mačiusi esu nedaug, nes, kiek mėgindavau, visada nusivildavau ir vėl grįždavau prie knygų.

O štai vakar surizikavau ir nuėjau pasižiūrėti šiuo metu kino teatruose rodomo „Murder on the Orient Express”. Pati truputį stebiuosi, bet mano įnoringam skoniui šis knygos perkėlimas į ekraną labai patiko. Tas išskirtinis dėmesys detalėms, užburianti, išties A. Christie detektyvams būdinga atmosfera, įspūdinga aktorių komanda ir netgi pakankamai knygiškai smulkiai išpildytos scenos susidėjo į vieną stilingą, dailią žmogžudystės istoriją.

Girdėjau, kad filmas kritikuojamas dėl to, kad „nenustebino ir neparodė nieko nauja“. Kadangi tai – tikra detektyvo klasika, kažkokių naujumų ir netikėtumų ir nelaukiau, o toks nuosaikus išpildymas ir buvo tai, kas galėjo labiausiai pradžiuginti sekmadienio popietę. Jei mėgstat detektyvą, nuostabius vaizdus (žiūrėdama net užsimaniau, kad dabar būtų gili žiema, taip įtaigiai jaukiai ji nupiešta) ir norite vienoje vietoje pamatyti nepakartojamus J. Depp, P. Cruz, J. Dench, M. Pfeiffer – labai rekomenduoju.

Beje, aprašau tikrai ne visus matytus filmus, kaip gali pasirodyti, tik tuos, kurie, mano nuomone, to verti.

http://www.imdb.com/title/tt3402236/

Palikite komentarą