Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.
Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, – (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.
Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.
Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.
Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.
Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.
(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.
(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.
Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.
Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.
Palikite komentarą