Skip to content

There is always somebody or something waiting for you

Kaip smarkiai kažkas mums rūpi, geriausiai suprantam tada, kai tai nuo mūsų atitolsta. Kai liekam vieni, tik su savo mintimis, su savo balsais galvoje. Kai tai atsiduria taip toli, kad pradedam nebesuprasti, ar tai išties egzistuoja, ar tebuvo laikina įnoringa iliuzija, pramanai, galingos vaizduotės pokštai, kurių iš tikro tai nėra.

Visi tie vakarai ir rytai, vakarai ir rytai, vienas po kito, protui temstant ir mintyse daugiatūkstantiniam kilometrų atstumui išnykstant.

Kaip viskas keista, kaip keistai atrodo kiekviena diena, paskendusi, regis, peiliu raižomo laiko klampume. Kai valandos išsitęsia ir ropščias be galo lėtai viena per kitą, keisdamos viena kitą lėčiau nei bet kada anksčiau. Kaip viskas keista. Net ir žodis „keista“ dabar atrodo keistas.

Randi save visai pametusią galvą, delnuose belaikančią, ką jau ten, rankomis įsikibusią, plačiai aprėpusią dar nematytų sau, nepatirtų jausmų raizginį, į kurį žvelgi kaip į kažkokį stebuklą, kurį išpainiot, kaži, ar užteks gyvenimo.

Ir dar niekad anksčiau taip smarkiai netroškai taupyt, gink die, nešvaistyt kiekvienos ateinančio laiko akimirkos.

Ir rodos, visi iki šiol patirti jausmai, visi keisčiausi, giliausi kažkada jausti dalykai – visa tai niekis, palyginus su tuo kvapą gniaužiančiu, viską apimančiu, viską pasiglemžiančiu, viskam kelią tiesiančiu, visas sienas verčiančiu žinojimu, supratimu, užtikrintumu, kad nėr pasauly daugiau tokios laimės, kurios akivaizdoj randi save šiandien.

Tas stipresnis, tas už tave protingesnis, keistesnis, geresnis, toliaregiškenis, didesnis, įžūlesnis, tas didžiulėm mėlynom akim, kuriose skęsti visai be baimės, nes visai nebaisu, kad ir nebeišbrisi, tas labiau išprotėjęs, labiau pamišęs nei tu, tas už visus geresnis, tas, kuriam tariant tavo vardą šis skamba tarsi išlietas iš nepažįstamos, tarsi ne šio pasaulio kalbos. Tas, kurio šitaip laukei.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *