Pirmyn į turinį

Žyma: Panevėžys

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktąsutartimi, lazanijąlakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 Komentarai

Testas: Ankiek tu panevėžietis?

Šis testas skirtas visiems, kada nors gyvenusiems, ar tebegyvenantiems Panevėžyje, bet, ko gero, aktualiausias 24-30m. amžiaus grupei. Pasitikrink, ankiek tu panevėžietis.

  1. Dar atsimeni „Pingvino“ ledainę.
  2. Visus draugų tėvus ir saviškį vadini „tėvuku“.
  3. Mėgsti pakapot Čičinsko kepsnį.
  4. Bent kartą esi buvęs drage.
  5. Žinai, kad mašinų turguje mašinos mažiausiai įdomios.
  6. Tavęs nestebina vakarėliai sushi restorane.
  7. „Arenos“ pica nieko, bet „Kakadu“ vis tiek geriausia.
  8. „Stumbro“ arba „Meidos“ kebabas vis tiek skaniausias.
  9. Žodžiai klevas, šypsena, bičiulis ir vasaris tau visų pirma asocijuojasi ne su pirmine jų reikšme.
  10. Į vairavimo kursus užsirašei 17-kos, o teises išsilaikei vos sulaukęs 18-kos, nes taip priimta.
  11. Išleistuves šventei Kultūrkėj.
  12. Tavo tėvai, seneliai, dėdė arba teta tikrai turi sodą ir realiai tu galėtum suorganizuot tūsiuką sode pusvalandžio bėgy, jei prireiktų.
  13. Esi kokia nors forma bent kažkiek dalyvavęs „Išdykusiam stiliuj“.
  14. Senvagė vis tiek yra vienas gražiausių kampelių žemėje.
  15. Esi kažką šventęs Rapole.
  16. Zinai, kur yra Žvirbliai, Matista ir Už Šiepo (dėk pliusą, jei žinai bent du).
  17. Kranto kavinę (kurioje vis tiek fainiausia) žinai įvairiais vardais – Krantolis, Plytinė, Dryžiai, Urbono kavinė.
  18. Esi gėręs vakare/naktį kokio nors darželio kieme.
  19. Žinai, kaip trūksta oro, kai sėdi Kafenhauzo antrame aukšte.
  20. Esi buvęs Konservų fabriko teritorijoje, į kurią iš tikro įeiti nelabai legalu.
  21. Tavo seneliai vis dar skaito popierinius „Sekundę“ arba „Panevėžio balsą“.
  22. Radęs „Sekundę“ pas senelius nevalingai pračekini, kas gimė, kas mirė, kas susituokė.
  23. Esi buvęs „Ekrano“ varžybose.
  24. Esi buvęs „Trimito“ stovykloj. Net nebūtinai kaip stovyklautojas ar vadovas, tiesiog užsukęs kažkokiais tikslais.
  25. Esi buvęs prie tos apleistos bažnyčios.
  26. Be savo pagrindinio darbo dar tikrai suki kokį nors versliuką, o gal net ir ne vieną.
  27. Esi ne kartą kabėjęs aikštelėj prie Kultūrkės, 15 vidurinės arba prie stadiono Smėlynės g.
  28. Nemoki rusų kalbos.
  29. Mėgsti švęsti šventes trankiai ir su didele draugų kompanija.
  30. Tu žinai, kad atėjus šventei, reikia pasipuošti ir su šortais į vestuves neini.
  31. Bachūrams nešalta, jiems vėsu (Taip/Ne?)
  32. Bachūrai nedovanoja kalėdinių dovanų, didžiausia dovana iš jų yra ta kad tu apskritai sulaukei Kalėdų. (Taip/Ne?)
  33. Esi buvęs gatavas miesto šventėj.
  34. Teatre „Menas“ tikrai matei „Kiemo istorijas“ arba „Chanuma“ J. Miltinio teatre.
  35. Esi ne kartą varęs maudytis i karjerus.
  36. Dar atsimeni kavines „Aguonėlė“ ir „Pavasariukas“.
  37. Tavęs nestebina, kad 2016 m. atėjus į „Taverną“ groja Ledi Ais – Laukiu tavo laiško.
  38. Dar atsimeni kokį nors radijo stoties „Pulsas“ džinglą.
  39. Kranto g. ir Elektros g. kampą iki šiol vadini „Prie Žygio batų“.
  40. Pažįsti bent vieną DJ arba esi DJ.
  41. Dar atsimeni „Krezo“.
  42. Esi buvęs „Egiveloj“.
  43. Kartais, kai nori kažką gero pasakyti apie žmogų, sakai „Jis toks nepiktybinis“.
  44. Esi buvęs kokiame nors tūse „Garse“.
  45. Esi išgėręs nemažai Grand Kavalieriaus su kola.
  46. Galėtum neatsikvėpdamas išvardinti bent tris načnykus.
  47. Sėdėjai mirkoj ir su kai kuriais draugais ten ir susipažinai, o tavo foto buvo ir tebėra sename mirko albume public.fotki.com.
  48. Dabar rengiesi ir atrodai ne taip solidžiai kaip dvyliktoj klasėj.
  49. Vakarėlyje tau svarbu aparatūra.
  50. Esi buvęs gatavas Skaistakalnio parke.
  51. Dažnai sakai ne „girtas“, o „gatavas“.
  52. Dažnai sakai „pasuksiu“, o ne „paskambinsiu“.
  53. Esi buvęs gamtininkų stoty.
  54. Turi pažįstamų visose įmanomose sferose.
  55. Labai gerai supranti, kad už bazarą reikia atsakyti.
  56. Puikiai žinai, kokie mašinų modeliai yra kregždė, bulka, ubagė ir t.t.
  57. Esi lankęs/baigęs muzikos arba dailės mokyklą, maniežą, dviračius arba kažką moksleivių užimtumo centre Parko g.
  58. Atsimeni, ką reiškia, kai grįžus iš VIPo rūkalais dvokia net striukė.
  59. Važiuodamas i Panevėžį namiškiams praneši, kad tu jau nebetoli, kai užsuki link Šilagalio.
  60. Jei gyveni (arba gyvena tėvai, pas kuriuos grįžti) daugiabutyje, tavo namas jau renovuotas, arba tuoj bus renovuotas.
  61. RYO niekada nevadinsi niekaip kitaip kaip tik Babilonu.
  62. Žinai, kam paskambinti, jeigu ką.
  63. Šitą tekstą mintyse perskaitei su Panevėžio akcentu.
14322346_505845302959978_6621579799513213375_n

Rezultatai:

63-40 „Taip”. Tu panevėžietis iki kaulų smegenų. Gyveni Panevėžyje, arba į jį dažnai grįžti ir puikiai žinai, kas, kur ir kaip. Jei net dažnai ir negrįžti, dauguma paminėtų dalykų pasirodė aiškūs kaip ant delno, sukėlė malonius prisiminimus ir privertė nusišypsoti.

25-39 „Taip”. Šį tą apie Panevėžį jau pamiršai, bet daug čia suminėtų dalykų tau artimi. Gal pats metas sugrįžti savaitgaliui ir nueiti išgerti alaus į Kranto kavinę?

10-24 „Taip”. Panevėžyje jau nebegyveni, į jį nebegrįžti, ir jau daug ką pamiršai, arba priklausai jaunajai kartai, kuri kai kurių senesnių niuansų jau nepažįsta ir sukursi labiau jai tinkantį testą nei šis.

0-9 „Taip”. Ponaiti/panele, jūs tikrai ne iš Panevėžio.

Nepriimkit visko per daug rimtai. Su meile Panevėžiui ir panevėžiečiams. <3

23 Komentarai

Apie išleistuves

Vakar taip jau nutiko, kad atsidūrėme netoliese miesto įvykių epicentro – išleistuvių. Pasileido, jei neklystu, Balčikonio gimnazija, o tuo pačiu mums, po kelių parų gamtoje jau spėjusiems patapti miško vaikais, padavė seniai regėtų vaizdų ir peno atsiminimams.

Kai baigiau aš, mano mokykla išleido daugiau nei 250 (pamatytumėt vinjetę, gali užtrukst ir pats savęs ieškodamas) mokinių. Išleistuvės, kaip ir dauguma Panevėžy, vyko Kultūros rūmuose. Dėl neįtikėtinos masės žmonių (mokiniai, tėvai, mokytojai, broliai, sesės, sužadėtiniai, etc.). Tūsas vyko ir salėj, ir lauke, ir priestate ir aplinkiniuos užkaboriuos. Visi buvo žiauriai solidūs, visi buvo žiauriai pasipuošę (tiek tortų (suprask, prašmatnių suknių su devyniais nuometais) kiti žmonės nepamato per gyvenimą, kiek jų ten buvo tą vakarą).

Visa mokykla klykė pagal puikiai atidirbtą atitinkamo ansamblio repertuarą, kūliais vertėsi žaidimuose bei šoko traukinuku (direktorius varė prieky ir vaidino, kad eina garas). Nemoku apsakyti, kokia solidi ir didelė tuomet jaučiaus (labai nujaučiu, kad ne aš viena). Kur ten nesijausi, kai esi apsirėdęs rūbais, mažų mažiausiai dešimtmečiu lenkiančiais tavo tikrąjį amžių, su kirpyklinėm garbanom bei tona makiažo.

(Solidumas baigėsi šeštą ryto trim pusnuogiams bendramoksliams plaukiant paskui paleistus vainikus, šimtu pavydėtinai įkaušusių tėvelių bei čeburekais prie vispario.)

O moralas kame? Moralas tame, kad dabar, po penkių metų (oho) stebint visą tą procesą, suvoki, kokį cirką tuomet kėlėm nieko neprašyti ir gal ir gerai, kad nuotraukų išliko nedaug. Dabar bene visi atrodom kur kas paprastesni, subtilesni ir ne su dangų remiančiais ragais. Smagu buvo labai, bet kaip gerai, kad tas laikotarpis jau pareity.

2 Komentarai

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač – įvairaus d’n’b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? – Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai – toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

2 Komentarai

Apie krepšinį / Rugsėjo pirma

Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.

Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.

Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.

Palikite komentarą