Pirmyn į turinį

Žyma: Absurdo teatras

Įkelta 2010 5 rugpjūčio

Aš neturiu laiko idiotams

Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.

Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 24 liepos

Apie debilus ir ramybę

Nesusilaikysiu neparašius šito. Kiek kartų per savaitę gaunat laiškus iš visokiausių idiotų įvairiuose socialiniuose tinklapiuose? Myspace, fb, couchsurfinge, dar kažkur? Nes aš gaunu nuolat ir dažnai ir nesuvokiu, negi jie tikrai tikisi, kad sulauks atsakymo? O gal iš kažko sulaukia, todėl ir toliau tuo užsiima? Dažniausiai tokių laiškų rašytojai būna 30+ ir kaip taisyklė nelabai šviesios odos ir, žinoma, ne itin raštingi. Nors šviežiausia patirtis rodo, kad visgi visur debilų pilna, ir net iš manojo Landstrase apsireiškė. Taip, aš turiu ne vieną ir ne du profilius socialiniuose tinklapiuose, nes jie padeda komunikuoti su įvairiais žmonėm dėl įvairių interesų ir taip, jei nebūtų manęs taip visur pilna, nieks man nerašytų ir nebūtų šito posto. Nu realiai aš nesiskundžiu, šiaip, juokinga. Čia yra tik keletas perliukų, bet jų yra nesuvokiamai daug. Pathetic iki skausmo.
Kita tema.
Jau begalybė laiko be alkoholystės, moralkių, atminties duobių, tanculkų, šyzų ir panašių daiktų. Visai nieko, tik kad nuobodu labai. Jaučiu, kaip lėtai lėtai slenka laikas. Užaugau? Ar čia dėl to, kad Vienoj iš esmės viena? Finale darom išvadą, kad stipriausiai ir pasiilgau to, ko labiausiai norėjau atsikratyt. Dabar viską atiduočiau už 2008-ųjų Spartakiadą.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 6 liepos

Internacionaliniai praktikos ypatumai

Ir vėl aš ofise, ir vėl malam juodą š. Niekas labiau nevargina, nei toks teorinis darbas, kai nieko nedarai, turi vaizduot, kad supranti, apie ką eina kalba, linksėt galva ir vaidint, kad generuoji kažkokį teorinį projektą. Dėl tokių dienų man išsiderina mitybos režimas, nežinojau, kad taip ilgai teks čia tupėt, todėl visą dieną maitinuos dietiniais pudingais (150g – 81kcal) ir nedietiniais sausainiais (1vnt. – 17kcal). Tuoj atpilsiu. Aš žinau, kad šitie produktai labiau jau ne į temą ir būti negali, bet man atsibodo juodai leist pinigus ant neplanuoto valgymo, o šalia tik parduotuvė, kur viskas žiauriai brangu. Esu pikta kaip velnias, po pasibėgiojimo užvakar skauda visą kūną (net gėda), jaučiu, kaip pareina akys ir trūksta miego.

Kada gi, mus paleis? Sėdim čia jau dešimt valandų ir dar galo nesimato. Kažkoks frykiškas reality show. Sakiau, nesiskųsiu, bet jau parėjo kantrybė.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 25 birželio

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3 – “Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika – Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 – 9val ryto, o ne 3 – 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Palikite komentarą
Įkelta 2010 13 birželio

Pradžių pradžia

Štai ir atkeliavome. 21 val. trukusios kelionės įspūdžiai: Krokodilų Gaudytojas ir visokie kiti savotiški filmai per autobuso TV (vis juokavome, kad turėtų rodyti Vienas Namuose, ir prisišnekėjom – antrąją dieną sulaukėm net dviejų dalių), milijonai paminklų dirbtuvių ir jų eksponavimo įstagų (suprask, kapinių) Lenkijos pakelėse, skęstančios pievos ir dirbami laukai su pulkais antyčių, keistos moteriškės, pasipuošusios smėlio ir visokių kitų gamtos spalvų treningiukais, ultraskoningu deriniu kojinėspliusbasutės bei blizgiomis rankinėmis bei it nepieniškas šokoladas nusvilusi mergina, sėdėjusi greta ir vis skaitinėjusi knygą šlovingu pavadinimu Kaip Susirasti Tą Vienintelį.
Senokai keliavau, bet regiu, kad tendencijos nelabai keičiasi, o filmų įgarsintojo rusų kalba balsas vis dar toks pats kaip prieš dešimtį metų.

Šiandien jau turėjom trumpą ekskursiją į centrą ir šiek tiek nejaukų pasisėdėjimą mus kuruoti pasiryžusio operos dainininko namuose. However, dar pora dienų ir, manau, įsivažiuosim. Man labai patinka ramuma, kuria alsuoja mūsų aplinka, vanduo iš alpių, griaustinis dabar už lango ir Air – Photograph (at the moment also).

Keep in touch.


Vaizdas pro langą

Palikite komentarą