Pirmyn į turinį

Kategorija: Jausmai

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?
Įkelta 2017 12 rugsėjo

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Įspėjimas, ILGAS SKAITINYS

Yra tokia Nick Hornby knyga „Kaip būti geru žmogumi“ („How To Be Good“). Vargas tiems, kurie nusipirko ją, pamanę, kad tai – koks savipagalbos vadovėlis, kurį perskaitęs sužinosi, kaip iš tiesų būti geresniu. Romanas, beje, visai fainas. Su šiuo straipsniu visgi taip nebus. Išties pamėginsiu išdėstyti keletą principų, kurie gali suveikti, siekiant priartėti prie visų tos nuolat ieškomos laimės ir gerovės.

Tik noriu pabrėžti, kad visa tai, ką čia aprašysiu, yra visiškai subjektyvu, pakankamai asmeniška, o kai kas nepagrįsta jokiais mokslais, gal net jiems prieštarauja. Kad ir kaip ten būtų, man tie dalykai veikia. Gal veiks ir jums.

Tiesa, apie juos susimąsčiau tada, kai į mane kreipėsi vienas žmogus, kurį neblogai pažįstu, tačiau jis nėra labai artimas draugas. Jo žinutė buvo maždaug tokia: „Labas, mieloji. Žinok labai blogai man. Nemielas gyvenimas, atrodo nebegaliu, neįdomu, nėr laimės. Kreipiuosi į tave, nes kažkodėl numanau, kad gal galėtum man kažką patarti“. Tada mes pradėjom kalbėtis ir supratau, kad labai aiškiai išsigrynina tai, apie ką čia ir rašysiu. (Kai kas gali būti šiek tiek panašu į prieš tai publikuotus įrašus apie tai, kaip pagerinau savo gyvenimo kokybę ir kokius pasižadėjimus sau duodu. Bet tikrai ne viskas ir ne taip detaliai.)

Be to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, sulaukiau nemažai įvairių žinučių su klausimais, kaip man pavyko tą liūdnumą išvyt lauk. Dovanokite, jei kam neatrašiau išsamiai, turbūt suprantate, kad skirti pakankamai daug dėmesio kiekvienam nelabai fiziškai įmanoma. Tad tikiuosi, kad šitas checklistas bus geriausias atsakymas, kokį galiu jums pateikti. Įspėju, tekstas bus ilgas, nes noriu viską aprašyti kuo išsamiau ir tiksliau bei su pavyzdžiais. Kalbėdama naudosiu liepiamąją nuosaką, bet tonas turėtų būti vertinamas kaip draugiškas patariamasis. Nesuklyskit, nebus čia pasakojimų apie religinį nušvitimą, šamanizmą ar kažką panašaus. Tik grynų gryniausi, gal net kiek nuobodūs, praktiniai dalykai.

Tai kaip gi pagerinti tą savo gyvenimą?

Sveikata

Gal nustebsite, bet visų pirma aš apie tą elementariąją fizinę sveikatą. Gerai pagalvokite, ar jaučiatės sveiki. Jei ne, aiškiai įvardinkite sau negalavimus, kuriais skundžiatės ir dar šiandien užsiregistruokite pas šeimos gydytoją. Šie dažniausiai būna gana geranoriški ir, jei padėti negali patys, nusiunčia jus pas kito lygio specialistus, kurie gali nuodugniau išnagrinėti jūsų problemą. Pati žiauriai ilgai kankinausi negalėdama normaliai kvėpuoti, bet to priežasčių, pati nežinau kodėl, tiesiog labai ilgai nesiaiškinau. Kai paklausiau savęs, kodėl atidėlioju šį reikalą, atsakyti negalėjau ir supratau, kad pakaks. Po to gana greitai sekė išsamūs tyrimai, nosies pertvaros operacija ir, gal ir ne patys puikiausi galutiniai jos rezultatai (šiek tiek pagerėjo, bet ne ypač smarkiai). Bet vis tiek jaučiuosi kur kas geriau, nes, užuot stūmusi problemą šalin, susipažinau su ja ir ėmiausi jos sprendimo. Nežinia kelia baimę, žinojimas suteikia saugumą.

Jei visgi jaučiatės sveikut sveikutėliai, vis tiek reguliariai tikrinkitės, ar jūsų kūne netūno koks nebylus bjaurus dalykas, apie save tiesiogiai nesignalizuojantis.

Pasitarkite su gydytoju ir pradėkite gerti jums tinkančius vitaminus. Geriausia, prieš tai atlikę kraujo tyrimus. Man, kaip ir dažnam lietuvaičiui, dažnai trūksta vitamino D. Yra tokia ampulė, kuri kažkokiu ten man sunkiai suprantamu būdu vieną kartą ją išgėrus suteikia organizmui vitamino D normą 3-4 mėnesiams į priekį (kainuoja gal 12eu). Karts nuo karto ją išgeriu. Taip pat, paaiškėjo, kad mano organizmui trūksta seleno, todėl taip pat jo gaunu vitaminų pavidalu. Taigi, išsiaiškinkite, kokios medžiagos galėtų padėti jūsų organizmui funkcionuoti maksimaliu pajėgumu.

Šitas bus toks gana aiškus ir savaime suprantamas, bet still. Sako, kad didžiąją dalį vitaminų vis tiek geriausia gauti iš maisto, todėl valgykite daugiau žuvies, daržovių, vaisių, uogų ir riešutų. Pati bandau suvartoti kuo mažiau miltinių patiekalų (o anksčiau bandelės su džemu būdavo mano mealas pertraukų metu), aliejuje keptų dalykų, o taip pat prieš kiekvieną valgymą pagalvoti apie jo vertę. (Beje, paskutinį vasaros mėnesį smarkiai atleidau vadeles ir dažniau nei reikėtų ėdžiau šlamštą, keletą kartų gėriau alų ir visiškai išsibalansavau. Vasara baigėsi, gana bardako). Tarkim vietoj bulvių garnyro paprašau, kad man įdėtų daugiau daržovių, vietoj paprastų makaronų perku pilno grūdo, vietoj riebiausios grietinės perku liesesnę ir taip toliau. Vengiu saldintų pieno gaminių ir kitų slaptų cukraus bombų.

Bent jau man tai labai svarbu ir dėl to, kad esu linkusi pilnėti, todėl dailesnės kūno linijos siejasi su laime. Tačiau, jei jūsų medžiagų apykaita super greita ir dėl svorio nesukat sau galvos, vertingesnį maistą verta rinktis dėl to, kad išvengtumėte apsunkimo jausmo, būtumėte darbingesni ir energingesni, užkirstumėt kelią ateities sveikatos problemoms.

Bet kokiu atveju, labai svarbu neužsihardkorinti ir visgi džiaugtis tuo maistu, kurį labai mėgstate. Net jei jis ir nėra sveikas. Tarkim aš žiauriai mėgstu visą nesąmonių paletę: lietuviškus patiekalus (cepelinai yra meilė), kebabus, makdonaldą ir įvairų panašų šlamštmaistį. Nu žiauriai mėgstu ir viskas. Todėl visiškai su jais neatsisveikinau ir kartais jų pavalgau. Bet, jei tik įmanoma, stengiuosi minimalizuoti žalą ir, tarkim, tokį maistą valgau pirmoje dienos pusėje. Arba valgau mažiausią įmanomą porciją. Ir t.t. ir pan. Gali atrodyti, kad meluoju, nes kartais vis paskelbiu apie savo maistinius iškrypimus, bet nepamirškit, kad žmonės paprastai garsiai skalambija apie tai, kas jiems nėra įprasta. Svarbiausia, kad tie nukrypimai būtų išimtis, o ne kasdienybė.

Pagalvokite, ar savęs neskriaudžiate vartodami įvairius svaigalus, kurie dažnai tiesiog yra baisūs depresantai, laimę atnešantys trumpam ir vėliau ją be gailesčio nuvagiantys iš kitos dienos. Turiu pripažinti, kad po beveik pusmetį trukusios visiškos blaivybės, vasarą išklydau iš doros kelio, tačiau žinau, kaip į jį grįžti ir ketinu vėl tai daryti. Bet kokiu atveju, beveik pusmečiui visiškai atsisakiusi alkoholio geriau pamačiau, kaip jis mane veikia, vargina, kiek jėgų bei pinigų atima ir kaip neprotingai kadais atrodžiau haipindama lėbavimą. Taip pat, net ir vėl jo pavartojant, pasikeitė kiekiai ir aplinkybės. Patikėkite, mes tikrai galime būti laimingi neplakdami savęs žalingais svaigalų kiekiais. Jei jums išeina jais džiaugtis su saiku, sveikinu, tačiau jei jų suvartojimo lygis labiau kankinantis negu saikingai papildantis, laimė irgi eina velniop.

Meskit rūkyti. Rūkymas yra absoliutus absurdas, šlykštalas ir nesąmonė. Tai yra viena debiliškiausių žmonijos pasijų, su kuria, laimė, tvarkomasi vis geriau. Juk net ir rūkantys žmonės jums pritars, kad rūkyti yra ne kažką, o metę rūkyti papasakos, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Daugiau jėgų, mažiau smarvės, tirtėjimo lauke prie minusinės temperatūros ir rūkymo erdvių paieškų. Žinau, kad sunku, žinau. National Geographic išsamiai aprašė kaip veikia priklausomybė ir patvirtino, kad teigti, jog tai – valios trūkumas, o ne liga, ne visai teisinga. Nieko neturiu prieš rūkančiuosius, turiu daug prieš patį rūkymą, kad ir koks žavus jis atrodytų Kate Moss jaunystės fotosesijose.

Gerkit vandenį. Jei jums neįprasta tai daryti, įpratinkite save. Jei jums neskanu, įsimeskit kokią citriną, uogą ar agurką. Oda bei virškinimo sistema jums padėkos. O kai šitiems gerai, tai ir jaučiatės geriau. Kadangi mano skrandis jautrus, iš viso stengiuosi vengti visų gazuotų, ypač saldžių gėrimų (esu rašiusi, kad mėgstu Fantą, bet mėgti nereiškia ja piktnaudžiauti).

Apie cukraus pinkles daug nekalbėsiu, geriau tiesiog pasižiūrėkit filmą Fed Up ir automatiškai nebesinorės jo tiek daug ėst. Be to, atsisakius cukraus, atsiranda vietos ir fantazijos vertingesniems užkandžiams.

Išsimiegokit. Amžinai liūdžiu dėl to, kad tiek daug savo laiko tenka praleisti miegant, kai būtų galima jį išnaudoti visokiausioms įdomioms veiklos. Bet oh well. Nuolatinis nedamiegojimas vagia džiaugsmą ir jėgas bei kelia irzulį. Bet jūs ir taip tai žinote. New York Times rašo, kad poros, kuriose bent vienas partneris gauna užtektinai miego, kur kas rečiau ir, jei jau tai daro, konstruktyviau ginčijasi.

Daugybė žmonių mėgsta sportuoti. Aš nemėgstu. Norėčiau mėgt, bet nu nemėgstu. Kiek kartų bandžiau, vis tiek kažkada galiausiai pasiduodavau. (Rekordas – pusantrų metų pilateso ir jogos 2-3 kartus per savaitę. Tada labai patiko, ilgainiui tiesiog kažkur pradingo noras eiti į sporto salę). Tačiau puikiai suprantu, koks naudingas gali būti sportas. Bet aptingt ir sustingt negalima, todėl dabar vienintelis mano sportas yra vaikščiojimas visur pėstute. Nu žiauriai geras dalykas. Gal ir atrodo, kad atima daug laiko, bet užtat nepraleidžiu to laiko sporto klube. Apie vaikščiojimą išsamiau jau rašiau čia.

Ryte prauskitės arba bent jau baikite prausimąsi šaltu vandeniu. Kai organizmas iš pat ryto patiria stresą ir galvoja, kad mirtinai sušals, bet nesušąla, kiti stresai dienos eigoje vėliau jau būna lengvesni. Vis dar neištveriu po visiškai lediniu, bet treniruojuosi. Tai, aišku, dar ir padeda lengviau atsibusti.

Kultūra

Klausykitės muzikos. Man muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kai pradedu jai skirti mažiau dėmesio, krenta ir laimės lygis. Klausau baisiai įvairių dalykų, bet neabejotinai laiminga, teigiama ir jausminga muzika (bet nebūtinai tiesiogiai išreikštai linksma), nuo kurios galite pradėti yra Jamie xx, Bonobo, Bon Iver, Thievery Corporation. Vietoj chaotiškų radijo tarškalynių renkuosi LRT Opus, M1+ arba KEXP radio.

Skaitykite knygas. Ne žurnalus ar FB feed‘ą (kad ir kaip paradoksaliai šitas skambėtų iš žmogaus, kuris tiek reiškiasi tame FB). Jei jau pamiršote, kokį džiaugsmą kelia literatūra, iš pradžių gali tekti prisiversti tai daryti, bet vėliau susiformuoja įprotis ir jau pasidaro gėda užuot pasinėrus į knygą tą brangų laiką gaišt refreshinant internetinį naujienų srautą ir apžiūrinėjant dešimt metų nematyto klasioko naują automobilį.

Apskritai, muzika, literatūra, teatras, kinas ir visas kitas menas yra tam tikra poilsio, bet tuo pačiu ir mokymosi bei akiračio plėtimo forma. O mokydamiesi mes daromės laimingesni.

Tvarka

Kad ir kokie nuostabūs būtų prieš tai paminėti dalykai, negalima nuginčyti, jog daugiau ar mažiau laiko vis tiek praleidžiate feisbuke. Tai bent darykite tai taip, kad jus pasiektų kuo kokybiškesnė informacija. Susitvarkykite savo naujienų srautą. Haidinkit reklamą, tuštybių mugę, drabstymąsi purvais, toksiškus žmones. Sekite išmintingus, sąmojingus, kažkaip jus praturtinti galinčius veikėjus. Jau kurį laiką tikslingai haidinu įvairią menkavertę informaciją, labai retai skaitau bet kokius naujienų portalus. Neseniai atsiverčiau anksčiau savo taip mėgtus „Žmones“ ir pasidarė šiek tiek sprangu gerklėje, nes nu tiesiog atpratau nuo tokios vertybių sistemos, kuri ten dažnai spinduliuojama, nors kaip leidinys šis žurnalas sudėtas išties išmoningai. Aišku, kaip ir su maistu, nereikia persistengti ir nueiti į kraštutinius rimtumus. Labai svarbu nepamiršti juoktis, tačiau ne ką mažiau svarbu prižiūrėti savo humoro kokybę.

Unsubscribinkit visus varginančius reklaminius emailus, pranešimus ir žinutes. Pati naudojuosi dviem e-mail adresais. Vienas – rimtas, darbinis, kitas – blogo reikalams ir visiems kitiems nerimtiems dalykams. Todėl, jei ir gaunu kažkokią reklamą (kartais grynai dėl to, kad būčiau up-to-date su skrydžių ar koncertų pasiūlymais), ji nesimaišo su svarbiais dalykais, į kuriuos dėmesį atkreipti reikia pirmiausia. Išsijunkit įkyrius garsus, push notificationus ir atsisiųskit ad block‘ą. Daugiau švaros internetinėje erdvėje – daugiau tvarkos galvoje.

Kritiška akimi apžiūrėkit namus ir pagalvokit, ar visko, ką turite, jums reikia ir ar viskas atlieka kažkokią funkciją. Labai nemėgstu apsikrauti šlamštu, išsitreniravau save neprisirišti prie erdvę užgriozdinančių daiktų ir karts nuo karto pramėtyti tai, kas nebereikalinga. Būna, kad kadaise fainas daiktas (drabužis, paveikslas, bet kas) tiesiog ima ir nusibosta, tuomet ateina laikas jį perkelt kažkur kitur. Gal tam, kam jis gali būti naudingas, o gal tiesiog į šiukšlių dėžę. Kaip ir su virtualiu pasauliu, daugiau švaros namuose – daugiau tvarkos galvoje.

Kažko nusikračius, galima atrasti vietos vienam kitam daiktui, kuris, kad ir atlikdamas tik estetinę funkciją, kels jums nuotaiką. Nauji akinių rėmeliai ar nauja skrybėlė (šitie labai gerai suveikia, nes kokybiški ir stilingi jie gali tapti viso įvaizdžio ašimi ir jus džiuginti labai ilgai), naujas paveikslas ar kilimas ar bet kokia kita įvaizdžio ar interjero detalė – pagal poreikius ir skonį – gali rimtai pakelti nuotaiką visai ilgam.

Nuoseklus problemų sprendimas

Tam žmogui, kuris į mane kreipėsi, patariau atsisėsti ir visiškai nuoširdžiai, nesigėdijant sau atsakyti, kas būtent jo gyvenime jam trukdo, erzina, netenkina ir trukdo būti laimingu. Įvardijus skaudulius, kitas žingsnis yra gerai pagalvoti, kaip galima juos įveikti. O tada vieną po kito, kaip tas piktžoles darže – raut, raut, raut. Sudylinus su kiekviena, net ir smulkiausia našta, nu tikrai pasidaro geriau gyvent. Pradėkit nuo smulkių, kasdienybėje bugginančių problemų. Iš patirties žinau, kad žmonės gali priprasti prie labai daug ko. Varvantis čiaupas, išplyšusi vidinė palto kišenės dalis, leidžiantis virdulys, laginantis telefonas (nes nu liko 5mb laisvos vietos),  nusibaigę automobilio valytuvai ir dar milijonas visko yra tai, su kuo galima susigyventi. Tačiau vieną po kito pašalinus visus šiuos nepatogumus viskas pasidaro sklandžiau ir paprasčiau.

O tada jau imkitės sudėtingesnių reikalų tvarkymo. Taip pat labai gera mintis yra įvardinti norus bei dalykus, kurie, jūsų nuomone, galėtų padėti jūsų gyvenimo kokybei. O vėliau – kaip juos pasiekti. Na tarkim, turit seną svajonę nuvykti į Aziją. Užuot dūsavę, kad tai – misija neįmanoma, užsirašot šitą norą ir galvojat, kaip būtų galima to pasiekti. Vykti atostogaut pinigų nėra, bet gal yra galimybių vykti savanoriaut? Gerai, tuomet kitas žingsnis – ieškoti programų, kaip tai padaryti. Norit naujo darbo? Gerai, tuomet pagalvojat, kokio. Tada pasirašot rimtą CV, skaitinėjat darbo skelbimus, pranešat pažįstamiems, kad informuotų jus, jei išgirs kažką jums naudingo. Dakniso gyvenimas Fabijoniškėse? Skaitot skelbimus kambariokų paieškų grupėse, parašot draugams, svarstot, kaip galėtumėte pakeisti įgrisusią padėtį.

(Beje, pastebėjau, kad nuoširdus kreipimasis į draugus (arba kad ir visai nepažįstamus žmones forume) yra nerealiai geras būdas pradėti keisti situaciją, nes jie paprastai jums pateikia tiek idėjų, kad problema nė nebeatrodo tokia rimtai, kaip iš pradžių. Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.)

Patikėkit manimi, įgyvendinti patobulinus savo gyvenime gali būti kur kas paprasčiau negu jums atrodo, bet bėda ta, kad sunkiausias tas pats pirmas žingsnis. O vėliau, kai jau pradedi, viskas tiesiog ima ir dėliojasi, nes gyvenimas tiesiog taip veikia.

Be to, esu visiškai įsitikinusi, kad gyvenimas be problemų yra neįmanomas, o jei ir galimas, tai žiauriai nuobodus. Kad ir kaip gerai gyventumėme, visada iškyla reikalų, kuriuos turime išspręsti. Toji nuolatinė nepatogumo būsena ir yra tai, kas veda mus ir visą pasaulį į priekį. Reikia tai suprasti ir priimti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Psichologas

Jei nuoširdžiai dedate pastangas, kad gyventumėte geriau, bet laimės vis tiek nė pro vieną debesį nematyt arba tie jos spinduliai labai reti, gali būti, kad problema yra gilesnė ir atėjo metas pasikalbėti su specialistu. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad apsilankyti pas psichologą buvo vienas geriausių jo sprendimų ever. Tai yra absoliučiai normalus išmintingo žmogaus ėjimas, kurio tikrai neturėtų būti gėdijamasi ar juolab siejama kažkuo bloga. Jei visgi nejauku, juk neprivalote apie tai niekam nepasakoti. Tiesa, žinokite, kad ir kainuoja tai ne taip jau smarkiai daug (jei lankysitės valstybinėje poliklinikoje, man regis, iš pradžių – iš viso nemokamai, nesu tikra dėl specialistų kompetencijos, bet bent jau kitose srityse tikrai daug gerų gydytojų, todėl manau, kad tokių turėtų būti ir šioje srityje), ypač suvokus, kokia vertinga investicija į save ir savo laimę gali tapti toks sprendimas. O jei jau labai labai nedrąsu, pradžiai susipažinkite su kokybiška psichologine literatūra, kuri galbūt padės patikėti, kad savęs analizė yra visiškai normalus kelias į savęs pažinimą ir tobulėjimą. Ir tuo pačiu laimę.

Ir svarbiausia. Nesitikėkite, kad kas nors ateis ir jus išgelbės. Liaukitės karštligiškai bei desperatiškai ieškoti meilės ir tikėtis, kad ji ims ir viską sutvarkys. Kur kas geriau susitvarkyti su savimi ir tada visa kita ateis iš paskos.

Na ir pabaigai. Nepamirškite, kad, jei ir jaučiatės (kol kas) nelaimingi, jūs ne vieni tokie. Kaip parodė po liūdnojo straipsnio mane užplūdusios žinutės,visi mes kovojam savo karus, tik kiekvienas kitaip. Ir, be jokios abejonės, reiktų nepamiršti, kad tų etapų gyvenime būna visokių, ir gerų, ir blogų, bet pasibaigus skaudiesiems vėliau paaiškėja, kad jie buvo ne šiaip sau ir atliko savo funkciją tam, kad geriau būtų vėliau.

Sėkmės.

P. S. Jei turite idėjų, kaip papildyti šitą sąrašą, nesidrovėkite ir dalinkitės jomis komentaruose, visiems bus į naudą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

16 Komentarai
Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje
Įkelta 2017 7 rugsėjo

Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje

Kartais rašau tada, kai mane kažkas supykdo. Būtent tokiomis akimirkomis galvoje pradeda suktis begalybė sakinių ir pastraipų, kuriuos iššaukia vienokios ar kitokios situacijos. Užuot širdusi ar niršusi sau viena, užsirašau tas mintis, tada skaitau kelissyk, kol galiausiai išsigrynina viešinimui sudėliotas tekstas.

Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad esu siaubingai jautrus žmogus. It’s both a blessing and a curse to feel everything so very deeply. Ir džiugius dalykus, ir skaudulius išgyvenu taip smarkiai, kad kartais paliūdžiu sau, jog gal atbukusiems gyvent lengviau. Bet vėlgi, tikriausiai, jei nebūtų tų nuo dangaus iki prarajos gilių jausmų, ir rašyti tiek ir taip apie viską noro nebūtų. O rašyti man labai, labai patinka.

Šiandien noriu pakalbėti apie aroganciją. Žinot, man kažkaip labai pasisekė ir su šio keisto reiškinio protrūkiais susidurti ligi šiol teko visai seniai. Matyt kaltas (t.y. turėčiau būti jam dėkinga) socialinis burbulas, kuriame tūnau didžiąją laiko dalį. Bet kelios situacijos, kuriose atsidūriau neseniai, privertė prisiminti, kaip atrodo ir kuo dvokia toji arogancija bei kokį koktų ir pakankamai ilgai nusitęsiantį pėdsaką ji palieka.

Anot lietuvių kalbos žodyno, arogancija – tai kitų niekinimas, nemandagumas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas, akiplėšiškumas.

Kartais toji arogancija iš žmonių liejasi akivaizdžiais fontanais, kartais ji tylut tylutėlė, tačiau tarsi peiliais atmosferą kapojanti, kartais jos nė nepastebite, nes ji išsiveržia jums už akių.

Arogantiški žmonės ant jūsų rėkia darbe, socialinėse situacijose, ten, kur nė neketinote pasijusti prastai, bet jų dėka pasijutote. Jie jūsų negerbia, braunasi prieš jus eilėje, murma ir trukdo jums kalbant, aiškina, ką ir kaip turėtumėte daryti, kartais netgi puola, kai jiems neįtinkate. Arogantiški žmonės jus pašiepia taip, kad jums nuoširdžiai skauda ir gelia, taip šaižiai ir dygiai, kad tesinori stačiai į žemę prasmegti. Jie patys nieko doro nedarydami menkina jūsų pastangas ir darbą, nevertina jūsų laiko. Jie elgiasi nemandagiai. Arba, dar geriau – kai jiems kažko reikia, jie šilkiniai, o vėliau, gavę, ko norėjo, jie ir vėl pašiaušia spyglius. Arogantiški žmonės negerbia jūsų socialinės padėties, gebėjimų, išvaizdos, lytinės orientacijos, sprendimų, norų ir žodžių.

Arogantiški žmonės – tai tie mokyklos bulliai (šitam žodžiui gero lietuviško termino nerandu, galbūt arčiausiai būtų “užgauliotojai”), persikėlę į realų gyvenimą. Arba kaip tik, buvę užgautieji, pastebėję, kad, pasibaigus mokyklos kančioms nieks jų nebeengia, tad atėjo metas patiems pajusti, ką reiškia skriausti.

Tai – žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių įsivaizduoja esantys pranašesni už kitus, tai – kiemo herojai, kurie nemandagiai bendrauja su aptarnaujančiu personalu, tačiau kartais ir tie patys klientus aptarnaujantys žmonės, kurie kartais priverčia pasijusti taip, tarsi jiems trukdytumėte. Arogancija – tai monstriukas, kuris įsikūnyti gali į kiekvieną – pareigūną, dėstytoją, ofiso klerką, įmonės vadovą, dainininką, barmeną, aktorių, žurnalistą, architektą, name it. Baisiai daug šito tarp naktinių klubų lankytojų. Sako, kuo daugiau kokaino, tuo labiau išsipūtęs ego. Čia Vice paaiškina, kodėl. Nuo arogancijos neapsaugotas nė vienas, nes sužvaigždėti įmanoma kiekvienoje srityje ar situacijoje, jei tik apsileidi ir nebejauti, kad ragai užaugo ir remia dangų. Lygiai taip pat nė vienas nėra apsaugotas nuo susidūrimo su aštriadančiais arogantais. Stiprūs žmonės geba juos ignoruoti, o silpnesniems užtat skauda.

Tikiu, jog jums atrodo, kad čia jau tikrai jokiu būdu ne apie jus. Vis dėlto, pateiksiu keletą pavyzdžių, kuomet, gal to nė nesuprasdami, elgiatės arogantiškai. Kai koks nors vaikinas ar mergina mandagiai išreiškia jums romantinį dėmesį, tačiau jūs į jį tiesioginiais arba ne visai žodžiais atsakote “Aš – ne tavo nosiai”, elgiatės arogantiškai. (Netgi gali būti, kad visiems laikams ir neatitaisomai to nė nenumanydami sugniuždote jų pasitikėjimą savimi). Kai bendraujate su žmonėmis, kurių finansinės galimybės yra žemesnės už jūsiškes ir akivaizdžiai tuo puikuojatės, elgiatės arogantiškai. Čia – neblogas straipsnis su dar daugiau pavyzdžių apie tai, kaip atrodo taip vadinama “foolish arrogance” ir kokie gali būti jos padariniai.

Kartais girdžiu, „Jis – žvaigždė, tai suprantama”; „Jis – aukšto lygio vadovas, tai suprantama”; „Jis neturi laiko, tai suprantama”. Nu ne, nesuprantama. (Čia – visai įdomus straipsnis apie arogantiškus įvairių sričių darbuotojus.) Arogancija ir visi kiti į jos apibrėžimą įeinantys žodžiai nepuošia, nėra ir, tikiuosi, niekada nebus priimtina pozicija visuomenėje, kurioje gyvename ir kurios nuolatinio tobulėjimo trokštame.

Kai buvau jaunesnė, stebėdavau tuos pasipūtusius žmones ir netgi galvodavau, kad pretenzingas elgesys yra kažkokia siekiamybė, kurios nesuprantu. Ir, kai būdavau užgauta tokių žmonių, manydavau, kad turbūt išties kažką darau ne taip, atrodau ne taip, neturiu tiek pinigų, kad galėčiau visavertiškai jaustis, galvodavau, kad tie aštrūs liežuviai mano link nukreipti būdavo ne be priežasties ir kaip reikiant grauždavau save iš vidaus.

Tačiau, kuo daugiau žmonių pažįstu ir įvairių situacijų atsiduriu, tuo geriau ir aiškiau suprantu, kad tai tiems kandiesiems arogantams kažkas ne visai gerai. Dažniausiai toks jų elgesys – atvirai išreikšta vidinė kančia, pripažinimo trūkumas, pasimetimas ir blaškymasis, nuo kurio bėgama išsiliejant ant kitų. Prisiminkite tai, kitą kartą pajusite gėluonį. Kažkada rašiau, “būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais.” Nors šis kelias ir ne pats lengviausias, jis kur kas tvaresnis už vienadienius blizgučius.

Tik nemaišykite. Galima labai pasitikėti savimi, galima ir net reikia didžiuotis savo pasiekimais, galima turėti aštrų humoro jausmą bei sąmojį, galima draugiškai pašiepti, galima būti blogos nuotaikos, galima pykti, galima nenorėti kažko daryti, žinoti savo vertę ir nesutikti su siūlomomis nepalankiomis sąlygomis. Tik nereikėtų viso to išreikšti pasipūtimu, atžarumu ir nemandagumu, jei norite ir siekiate būti oriu ir geraširdžiu žmogumi. Jei ne – na, tai tuomet viskas galima, kiekvienas renkasi savo kelią.

—

„…saugoti save nuo kasdienybės pavojų, susidėti saugiklius – saugoti save – gal net nuo sėkmės, pasisekimo, pripažinimo… stebėti – ar dar nepradėjai patikti sau pačiam… 

Yra toks anekdotinis patarimas-perspėjimas – einant į vakarėlį: „jeigu baliuje kažkuriuo metu pajusite, kad esate protingas, grakštus, ypatingas ir seksualus – tuojau pat eikite namo – nes tai reiškia, kad esate visiškai girtas”… gyvenime panašiai – kai aiškiai supratote, kad jums sekasi, kad esate daug pasiekęs, kad turite, ką reikia turėti, kad viskas labai gerai – gali būti, kad esate girtas nuo kasdienybės… eikite namo – į savo sielos namus…”

L. Degėsys

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą
Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam
Įkelta 2017 16 rugpjūčio

Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam

Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.

Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.

Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).

Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.

Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.

„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“

Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.

Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.

„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“

Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.

Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

6 Komentarai
Penki pasižadėjimai sau šią vasarą
Įkelta 2017 14 liepos

Penki pasižadėjimai sau šią vasarą

Pastaruoju metu pajutau, kad truputį pati sau atsibodau ir nuo savęs pavargau. Todėl supratau, kad atėjo metas šiokiai tokiai disciplinai. Aiškiai suformulavau ir įsivedžiau sau penkias esmines taisykles/pamatines užduotis:

  1. Nesiskųsti. Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip tas batas koją spaustų, kad ir kokia ilga eilė bebūtų, kad ir kiek tas autobusas vėluotų, kaip ten belytų ar pravažiuojantis automobilis aptaškytų. Ša. Vienintelis leistinas pasiskundimo būdas – į situacija pažvelgt ironiškai, su humoru, be aimanų ir „odieve, kodėl man taip nesiseka“ savigailos maldelės.
  2. Nustoti teisti žmones. Į šį punktą įeina ir elementariausias noras skrynšotint išbaisėjusį tolimą pažįstamą ir kažkam siųst nuotrauką pasijuokimui, ir lūpų papūtimas, kai kažkas negali kaip mat atlikti man duotų įsipareigojimų (I don‘t know their life, gal jų priežastis – ne tinginystė, o šeimoj užviręs pragaras, nereikėtų pulti smerkti ir susireikšminti).
  3. Rašyti. Šita situacija, kuomet kelis mėnesius iš eilės pasirodydavo po vieną – du įrašus per mėnesį, nėra gera. Tikrai yra ką aprašyti, tik reikt baigt teisintis nesibaigiančiu darbų kalnų. Rašymas yra mano malonumas ir mano terapija, rašydama susidėlioju mintis, berašant paaiškėja neaiškūs buvę dalykai ir, nemeluosiu, visada, visada yra žiauriai gera gauti skaitytojų feedbacką. Kai kurie sako, kad rašo tik sau. Mano atveju iš dalies tai – tiesa, bet tik iš dalies. Rašydama žinau, kad tekstą paleisiu į viešumą ir kuo tikresnė jame būsiu, tuo geresnį atoveiksmį jis atneš. Tiesa, labai nenoriu siekti žūtbūt patikti auditorijai, tačiau faktas, kad kažkas skaito yra svarbus, o kuo daugiau tų skaitančiųjų – tuo didesnė atsakomybė. Be to, kuo daugiau ir dažniau rašau, tuo daugiau ir kokybiškiau parašau.
  4. Skaityti. Bent kelis puslapius per dieną. Nuolat save baru už tai, kad skaitau per mažai. Kai yra tikslas, veikti lengviau. Šiemet nutariau išsikelti tikslą perskaityti bent penkias knygas. Suprantu, kad mažokai, tačiau jau šis tas, o penkios todėl, kad planas atrodo realistiškas ir įvykdomas. Jei būčiau užsibrėžus dešimt, matyt būtų kiek per daug, išsigąsčiau ir visai apleisčiau šį tikslą. Baigiu įpusėti ketvirtąją, tad tikiuosi, kad planą ne tik įvykdysiu, bet ir viršysiu savo lūkesčius. Gal sakysit, kad negalima taip per prievartą, kad turi gi noras pats ateiti. Nesutiksiu, nes geras užpakalio paspardymas sau man yra būtinas reikalas, kad neaptingčiau.

  5. Susitikti su žmonėmis. Baisiai mielas tas namų jaukumas ir buvimas vienumoj. Baisiai miela gali atrodyti dienų dienas leisti savo pasauly su niekuo nebendraujant. O paskui tik staiga imi ir supranti, jog žmonės atprato, kad randi jiems laiko. Susitikti, pasikalbėti, pasidalinti yra svarbu. Kad nepavirstum į gyvo bendravimo bijantį zombį.

Jau keletą dienų mėginu įgyvendinti šitas taisykles. Nėra lengva, žinokit. Bet kai tik prigaunu save veiksmuose, kurie prieštarauja šiems principams, mintyse pabaru save: „Ei, klausyk, gi tu šitaip nebedarai. Tai ir nebedaryk.“ Kol kas veikia.

Palikite komentarą
Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui
Įkelta 2017 9 liepos

Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui

Taigi. Šiemet bus dešimt metų, kaip baigiau mokyklą. (Mirksi notificationai, kad jau tuoj klasės susitikimas, jei tik kas nepatingės suorganizuot.) Ir dešimt metų, kaip turiu vairuotojo pažymėjimą. Jei jo nebūčiau pametusi prieš ketverius metus ir iš naujo nepasidariusi, šiemet pirmąsyk būtų reikėję jį keist.

Taip, man dar tik 28 (nu kaip tik, JAU), bet jau jaučiu, visa esybe ir viskuo, kad artėja trisdešimtmetis. Ta proga, daug įžvalgų apie tai, kaip dabar viskas visiškai kitaip negu prieš tuos dešimt metų. Ir netgi smarkiai kitaip negu prieš kokius dvejus. Su dauguma jų identifyintis visgi labiausiai turėtų pavykti merginoms (moterims, taip, jau moterims), tačiau tikiu, kad daug kas tinka ir šiaip visiems bendraamžiams. Suprantu, kad viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, laikui bėgant keičiasi ir aplinka, finansinės galimybės, patirtys ir požiūris, o be to – situacija Lietuvoje, betgi viskas eina išvien. Tiesa, daug visokių panašių straipsnių mačiau Buzzfeede ir pan. tinklapiuose, bet čia viską aprašiau grynai per asmeninę ir subjektyvią patirtį.

Taigi, važiuojam. Kas daros, kai artėja trisdešimt.

  1. Vis rečiau taupai patogumo sąskaita. Vis mažiau jaudiniesi, jei už kažką, siekiant kokybės, teks sumokėti truputį daugiau. Pavyzdžiui, vis dažniau kvietiesi taksi, užuot rinkęsis viešąjį transportą arba ėjęs pėstute, vis mažiau viliojanti atrodo opcija atostogaujant užsieny apsistoti bendrabuty ir miegot dviaukštėj lovoj, užuot rinkusis viešbučio kambarį.
  2. Vis daugiau išleidi maistui. Nes nebegali, tiesiog nebegali valgyti lievo maisto. Pavyzdžiui, absoliučiai nesuvokiama atrodo tai, kad kažkada kažką dar kepdavai ant saulėgrąžų aliejaus ir tai valgydavai.
  3. Nebesupranti, kaip ten norėdavos nešiot visokius pigius ryškius drabužius, o juo labiau – plastmasinius papuošalus. Auskarų kolekcija iš šimto porų susitraukė iki penkių, o ir tai dažniausiai segiesi tą vieną mėgstamą porą, kartais ir visai be jų eini ir nieko.
  4. Nebesupranti, kaip kada nors gyvenime galėjai nešioti džinsus pažemintu liemeniu. Ir ne tik, kad nešiojai, bet tai darei savo noru ir kasdien. Apie grožį nekalbu, kalbu apie tai, kaip odieveviešpatie ne-pa-to-gu. Aukštas liemuo ftw.
  5. Tildai muziką. Nes nesigirdi, ką sako pašnekovas, nes per garsiai, nes chaosas. Vis mažiau pakantumo vietoms, kur per garsią muziką neįmanoma susišnekėt. Vis rečiau užsuki į klubus, vis labiau traukia vakarojimas kur nors sodyboj prie ežero ir nebūtinai vasarą.
  6. Vakarėliuose šokti tenka vis rečiau, o kai šoki, pasidarai labai self-conscious ir ištinka baimė, ar tavo judesiai neprimena damų likerio padauginusios tetos per giminės balių.
  7. Galvoji, kad Justin Bieber ir Taylor Swift – gana šviežiai iškilusios žvaigždutės, kol nesuvoki, kad jie jau yra around gana ilgą laiką. Rihannos – Umbrellai, Mikos – Grace Kelly ir Arctic Monkeys – Fluorescent Adolescent jau yra po dešimt metų. Ir vis mažiau orientuojiesi, kokios dainos populiarios dabar, nes dar nė nespėjai atsiklausyt savo 2015-ųjų playlisto.
  8. Oda pasidarė visiškai sausa. Ir žiemą, ir vasarą, bet žiemą labiausiai. Anksčiau nesuvokei, kam iš viso reikalingas kūno sviestas ir nelabai supratai, kodėl žmonės jį tepas, o dabar tik duokit. Tos pačios dieninio kremo dėžutės anksčiau užtekdavo pusmečiui, dabar baigias du-trissyk greičiau. Naktinis kremas ftw.
  9. Išgeri daugiau nei bet kada vandens (aišku, negazuoto). Jei ilgesnį laiko tarpą randi save be vandens buteliuko ar stiklinės, puoli į paniką. Stiklinė prie lovos prieš einant miegot, gurkšnis prabudus naktį ir ryte – šventa.
  10. Sveiki, žili plaukai. Panašu, kad jau niekur nebedings ir teks sugyvent.
  11. Jei dar visai neseniai atrodė, kad nieko nesi patyręs, dabar jau net baisoka daros, kiek visko patirta ir kiek visokių žmonių sutikta.
  12. Pramuša ant sodininkystės. Perki žemę, vazonus, sėklas, daigus, sodini augalus ir be jokių youtube tutorialų ar kažko tiesiog žinai, kaip tai daryti.
  13. Pramuša ant gaminimo. Lygiai taip pat, kaip ir su sodininkyste, iš kažkur žinai, kiek, ko ir kaip dėti į maistą, kiek laiko virt, kept, marinuot ar kaip pjaustyt. Tiesiog žinai. Vis labiau suvoki namie pagaminto patiekalo vertę lyginant su įvairiausiais, nors ir pigesniais bei greičiau paruošiamais pusfabrikačiais.
  14. Pramuša ant psichologinės ir filosofinės literatūros.
  15. Smarkiai sustiprėjo intuicija. Kai kuriuos dalykus puikiai nujauti ir tiesiog žinai, kaip viskas bus. Ir būna. Ne, tai ne super galios ar gebėjimas matyti ateitį. Tai tiesiog sustiprėjęs self-awareness, gebėjimas jausti ir suprasti žmones bei reiškinius, pastebėti senų patternų pasikartojimus.
  16. Vis daugiau naktų naudoji miegui. Jei anksčiau pavykdavo mažai pamiegojus iššžygiuot į darbą ir be parkių jame atbūti visą dieną, tai dabar atbūti vis dar gali, bet esi pats pikčiausias ir nelaimingiausias miško žvėris ir to nuslėpti niekaip nebepavyksta. Baigėsi tas supermeniškas maksimalizmas, kad aj, dzin, pamiegosiu kitą kartą, nes žinai, kad nepamiegosi ir bus ragas.
  17. Kraupsti galvodamas apie savo ankstesnius žalingus įpročius ir net truputį stebiesi, kaip nenumirei. Visiškai nesuvokiama tai, kaip kadaise atrodė normalu, pvz. trečiadienio vakarą gerti šampaną (gerai, jei tik šampaną, būdavo ir alaus, ir šotų ir ko tik nori), o ketvirtadienį eiti į darbą. Apie tuos visus surūkytų cigarečių pakelius nė nepradėsiu.
  18. Apie pagirių skausmingumą ir intensyvumą net nekalbu. Pachmai pastaruoju metu būna tokie žiaurūs, kad tiesiog norisi nusiimti galvą ir pasidėt kažkur tolėliau, palįst po žeme, sukramtyt save ir nuryt. Dėl pastarųjų keliamos agonijos, sprendžiant, kada baigti vakarėlį, vis labiau vertini rytojaus dieną ir vis dažniau renkiesi išvengti nereikalingų ne tik galvos skausmų, bet ir moralkių.
  19. Vis mažiau varginiesi kokioje nors diskusijoje bet kokia kaina įrodyti savo tiesą, nes nu OH WELL.
  20. Viską darai truputį lėčiau nei anksčiau.
  21. Vis rečiau ir vis ramiau šventi gimtadienius.
  22. Dabar atrodai jauniau negu prieš dešimt metų.
  23. Esi kokia nors forma labdarai aukojęs daugiau nei 10 eu.
  24. Anksčiau gavęs email jausdavaisi suaugęs ir svarbus, o dabar su kiekvienu atėjusiu laišku jautiesi irritated ir tenorėtum, kad tave paliktų ramybėj.
  25. Internetinės arba telefoninės komunikacijos su žmonėmis tikslas vis dažniau yra reikalų aptarimas ir susitarimas dėl gyvų susitikimų. Žiauriai tingi rašyti žinutes, vis dažniau skambini, nes gaila laiko belaukiant, kol pašnekovas sureaguos ir atrašys.
  26. Anksčiau stalkindavai žmones, kurių nepažįsti. Dabar nė nespėji sekti, kaip laikos pažįstami. Arba tiesiog neįdomu.
  27. Vis dažniau tapatiniesi su „Friends”, „Sex and the City” ir „How I Met Your Mother” personažais.
  28. Pagaliau pradedi suprasti, kodėl žmonėms patinka bliuzas, jazz’as ir sausas vynas.
  29. Sutikęs žmogų, kuris neturi sąskaitoj, jautiesi tarsi užmezgęs kontaktą su ateiviais.
  30. Pokalbiuose su tėvais vis dažniau vyrauja temos apie tėvų draugų vaikų vestuves, anūkus, nekilnojamąjį turtą ir pasiekimus. Pastarieji dažniausia, nepaisant panašaus amžiaus, ženkliai lenkia taviškius ir tau apie tai subtiliai arba ne taip subtiliai vis primenama.
  31. Vis daugiau tavo pažįstamų nekilnojamąjį turtą nebe nuomojasi, o perka. Atsiranda ir tokių, kurie jau nebe tik įsigyja butus, bet ir statosi nuosavus namus.
  32. Tavo FB sraute vis daugiau vestuvių ir kūdikių nuotraukų, ištekėjusių moterų sharinamų konkursų, diskusijų visuomenės gerbūvio tema, vis mažiau – vakarėlių akimirkų.
  33. Kai kurie tavo draugai jau turi net nebe po vieną, bet ir po du vaikus.
  34. Pažįsti bent kelias besilaukiančias arba neseniai pgimdžiusias moteris.
  35. Prisimeni trisdešimtmečius, su kuriais bendravai, kai tau buvo dvidešimt ir nesupranti, apie ką jūs šnekėdavotės.
  36. Supranti, kad esi vyriausias aftery. Arba magistrantūros studijų grupėje.
  37. Tavo veikla suplanuota mažiausiai tris mėnesius į priekį.
  38. Bridžitos Džouns personažas never felt so real before.
  39. Jei anksčiau, turėdamas 100 lt, tarkim, savaitei, jauteisi labai neblogai, dabar tam pačiam laikotarpiui turėdamas 100 eu nesijauti taip jau labai gerai. Sutinku, kad daug kas pabrango, bet neneikime, ir poreikiai smarkiai išaugo.
  40. Nebesupranti kai kurių bajerių. Nes kur kas mažiau laiko praleidi užsiimdamas keistomis beprasmėmis veiklomis online ir jau tiesiog nebespėji gaudyti, kas užeina ant bangos.
  41. Nebesuspėji su kai kuriais update’ais ir vis dažniau tave ištinka technologinė frustracija.
  42. Jei vis dažniau tenka prisizoomini ekraną, labai gali būti, kad metas į optiką, kad ir kaip sunku sau tai pripažinti.
  43. Jei dar neturi vaikų ir dar nenori jų turėt, ima neramumas, kad tas noras gali ir neateit.
  44. PMS nuotaikų kaitos siekia neregėtas aukštumas ir žemumas. Vis dažniau randi save ašarų klane neaišku dėl ko, bet tuo pačiu vis geriau supranti, kad vienintelė visiškai logiška to priežastis yra siautėjantys hormonai. Kai buvo kokie 23, net ir 26, nu tikrai taip nebūdavo.
  45. Sudie Stradivarius, New Yorker ir Tally Weijl, labas Monton, Gerry Weber ir Esprit. 
  46. Darbo baliuj užleidi Naktinių Personų – Kaltas ruduo arba Deivio – Mergytei ir staiga supranti, kad gali būti, jog jaunesni kolegos tokių dainų nė nežino ir su tavim pritariamai nelinguos.
  47. Pradedi vis geriau suprasti, kiek tavo tėvams kainavo jėgų, pastangų ir pinigų tave užauginti, ir vis dažniau apima kaltės jausmas, kad anksčiau to pakankamai neįvertinai ir niekada nesugebėsi jiems deramai už tai atsidėkoti.
  48. Visiškai nebeturi pakantumo taikstytis su bullshitu.
  49. Pradedi suvokti, kad žmonės, gimę 2000-aisiais, tuoj baigs mokyklą.
  50. Vis dažniau randi save berymant ir galvojant, ar teisingai pasirinkai gyvenimo kelią. Tada verki.
  51. Kaip viename užsienio bloge rašė, Hello pimples and wrinkles at the same time.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 Komentarai