Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2010 gruodžio

Įkelta 2010 5 gruodžio

Apie reality, kraujinį steiką ir tai, kaip greitai bėga laikas

“…Belieka sutikti, kad gyventi sunku ir su vyrais ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad gyventi sunku ir su vyrais, ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad laimės neatneša joks vyras.Gali atnešti galvos svaigulį ir norą vėl laikytis dietos, gali užtaisyti naują vaiką ir taip toliau, bet laimę?.. Tai tik moteriškos brandos padarinys. Ir laimingas gyvenimas sykiu priklauso nuo išlaikomos distancijos: ten tavo, o čia – mano. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti. Nes daugumos vyrų geriau visą gyvenimą ilgėtis nei turėti vien sau.“

“Kai filme herojė, skambant ištęstai muzikai gurkšnoja vyną ir žiūri į lango stiklu riedančius lietaus lašus, ir kamera lėtai apsisuka aplink, tuoj pat parodydama tą, apie kurį ji svajoja, tokį pat liūdną – žinoma, žavu, bet tai visai kas kita, nei pasiilgimas, kurį patiri realiai, nes nuo išgerto vyno apsisnargliuoja nosis, ir visai neaišku, ką veikia tas kitas, gal ramiausiai išgyvena santykių su žmona renesansą ar sako “zuiki“ visiškai svetimai blondinei, nes dabar pajuto išdavikiško dulkinimosi skonį ir bando atsigriebti už visus ištikimus metus – o tai įsivaizdavus nosis apsisnargliuoja dar labiau.“

“Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

“Apie futbolą: kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas, kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

“Tik neatsakyta meilė gyvena, tačiau joje visada slypi suicidinė tendencija.“

U. Barauskaitė “Dešimt“

Taip yra, supranti.

Buvau šiandien dinner party, kai atsisveikinėjau su šeimininkais, kambariokas jau miksavo martini su grapa ir teigė, jog skonis kaip jagerio. O aš šiandien net pagaminau tinginį visiems ir pirmą kartą gyvenime valgiau steiką su krauju. Sorry, draugai, aš lieku prie miusli, apelsinų ir jogurto – ne man tokie delikatesai. Ryt galėčiau eiti į kalėdinį turgelį, bet man šalta, todėl eisiu, kai jau tikrai reikės. Šiandien skambinau į Lietuvą, pašnekovai rėkė, kad žiauriai laukia, kada grįšiu. Kai kas jau dienas skaičiuoja. Gera dėl to nesvietiškai. Negaliu patikėti, jog liko mažiau nei pora savaičių. Tai tiek naujienų iš mūsų fronto.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 4 gruodžio

Realybės show ‘Kambariokas’

Tiesa, iki išvažiavimo Kalėdoms turiu naują kambarioką. Jis – kanadietis kelionių gidas. Jam 28m., ką jis veikia čia, Berlyne, nežinau, nesigilinau, o savo kambarį jam perleido mano pastovusis kambariokas, kuris iškeliavo savais reikalais.

Kol kas mano naujasis Advento Draugas :

-vaikšto po namus su batais ir striuke. Batais, be abejo, neša gan didelį kiekį sniego ir purvo į namus;

-visus vadina brother (“Hey, keep in touch, brother“; “Hey, brother, can you give me that paper?“ ir t.t. ir pan.);

-po visko, ką pasakau, sako sweet, nice arba cool. Kai pasakiau, kad pjovė veidą, sakė, cool;

-du kartus paliko įjungtą elektrinę viryklę;

-pridegino juodai puodą, plovė, išplaut nepasisekė;

-vis nusispjauna į kriauklę ir palieką tai, apie ką išsamiau kalbėti nenoriu;

-plovė rūbus, kažkokiu būdu išplovė ir mano apatinius, kurie iš rožinių tapo brūdnai žydri;

-ką tik grįžo namo su moterim, virė kalėdinį vyną, sudaužė butelį, ištaškė po visą virtuvę, valė, išvalyt nelabai pavyko, namai kvepia alkoholyste, kojos limpa. Išviręs, žinoma, sėkmingai paliko įjungtą viryklę;

-anądien, kai paprašiau paskaityti tekstą, kurį parašiau anglų kalba ir pasakyti, ar normaliai skamba, neišėjo iš mano kambario daugiau nei valandą, kol garsiai nepareiškiau, kad jau tikrai noriu miegot;

-parodžiau, kur mes metam popierių, kur – visa kita. Jam nepavyko. Parodžiau antrą kartą. Šįryt popieriaus dėžėj sau gulėjo šviežiai įmesti pistacijų lukštai;

-nuolat geria. Geria geria geria. Non stop. Vyną, alų, vyną, alų. Kai pasigeria, žvilgsnis pasidaro panašus į stirninų, kuriuos matėm anąsyk zooparke.

Beje, aš pati, kaip žinai, nesu pedantė, bet! Yra ribos! Kol kas aš juokiuos. Tikiuosi, kad jam nepavyks išvest manęs iš kantrybės.

1 Komentaras
Įkelta 2010 4 gruodžio

Gyvenimas – nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros – nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

„It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 3 gruodžio

O kas mums, jauniems

Kartais galvoju, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Karmos, likimai, pranašai, velniai ir fėjos? Nežinau. Po šimts. Vis dar sakau sau – gal aš tik tampau likimą tarsi liūtą už ūsų pasiduodama savo kaprizams ir neapgalvotom užgaidom? Gal derėtų džiaugtis ir pilnom saujom imti tai, ką jis man siūlo per daug nesispyriojant? Aš išlepinta sėkmės, sako skaičiai. Todėl negaliu, negaliu kitaip.

Jei vogt – tai milijoną, jei mylėt – tai tik karalių.

O kas mums, jaunoms, klykėm tada. Tokių jaunų, klykiančių, vis mažiau. Aš – dar vis. Laimei. Dar noriu tikėti pasakom, o ne pusėtina laime.
http://www.youtube.com/watch?v=tXu51Sfk2hc

Palikite komentarą
Įkelta 2010 2 gruodžio

Čiuju žiemužė

Žinai, kokia palaima būti tuo pirmuoju paklydėliu, kuris mina ką tik nukritusį sniegą? Pas mus pirmą kartą prisnigo ir kaip tik šiąnakt klampojau namų link. Branderburger Tor, Unter der Linde ir visos išpuoštos gatvės taip gražiai atrodo sningant. Pakeleiviai užsimanė pasiskolinti balionėlį nuo vartų, kaipmat prisistatė apsauga su automatais, bet atsisveikino tai su šypsena – mes tik balionėlio norėjom, vartus paliksim.

Šiandien pagaliau pamačiau Modeselektorius. Šiandien padėjau keliems žmonėms. Šiandien susibendravau su keliais. Šiandien pradėjo taisytis sveikata. Šiandien prisnigo. Šiandien aš laiminga.

Jei šukės tikrai laimę neša, tai kažkiek simboliška, jog ką tik papyliau vaistų buteliuką. Gal dabar tikrai tik gerės viskas?

Klausau audiobook Nick Hornby „A Long Way Down“. Kokia gera šyza!

„The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something.”

Palikite komentarą