Žinai, ta knyga, kur klausau, tikrai labai smagi. Kartais pagaunu save einančią mieste ir besijuokiančią. Gal taip ir neturėtų būti, juk ji apie savižudybę. Nors iš tiesų, mano akimis, ji apie tai, kaip viskas paprasta ir mechaniška. O aktoriai, įgarsinę šį kūrinį, puikiai padirbėjo.
„People go on about places like Starbucks being unpersonal and all that, but what if that’s what you want? I’d be lost if people like that got their way and there was nothing unpersonal in the world. I like to know that there are big places without windows where no one gives a shit. You need confidence to go into small places with regular customers… I’m happiest in the Virgin Megastore and Borders and Starbucks and Pizza Express, where no one gives a shit and no one knows who you are. My mum & dad are always going on about how soulless those places are, and I’m like Der. That’s the point.”
***
Už pusantros valandos man 22. Visai negražus skaičius. Švenčiu palengva ateinantį gimtadienį klausydama pliuso, plepėdama su žmonėmis, valgydama Lion ir gerdama arbatą. Ekskliuzyviai, žinai.
O šiaip tai, skirtingai nei dauguma žmonių, gimtadienius aš mėgstu. Aš mėgstu dėmesį, dovanas, sveikinimus ir krykštavimą. Mėgstu švęsti ir visada švenčiu savo gimtadienį garsiai ir smagiai. Bene visi gimtadieniai – puikūs atsiminimai ir nuotykiai. Nemėgstu tik šampano pilstymo ant mano galvos. Tikiuos, išvysim šią nesubtilią tradiciją pagaliau. Man miela suvokti, kad dauguma žmonių, kurie bus pas mane šiemet, buvo ir tada, kai suėjo 16 ar 20. Aš myliu savo draugus. Man tik liūdna, kad dabar aš ne namie, bet, žinoma, viskas savu noru, dėl to purkštauti neturėčiau. Ir liūdna, kad pastaruoju metu jokio vaibo kažką rašyti.
