Pirmyn į turinį

Žyma: Liūdesys

O man nyku
Įkelta 2011 29 gegužės

O man nyku

Gal reikia katanėlio, nes mes apparently turim du ir bijau, kad greitu laiku galim turėti dar daugiau. Jei reikia, tai pm, jis toks smagus, baisiai žaismingas, bet nu kiek galima.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonių neatsakingumas, pažadų nevykdymas, asakomybės permetimas kitam (žinoma, man) ir pan. dalykai. Visi jaučiasi pakankamai jaukiai prašydami išversti bakalaurinių summaries rytojui, bet kai paprašiau patvarkyti man vieną foto (nes pati dar ne viską sugebu), pagalbos sulaukiau tik iš trečio karto, bet ir tai, ne iki galo. Hooray.

Savaitgaliais, o dabar jau ir ne tik, toliau eksplorinu Vilnių, nors akivaizdu, kad nieko ypač smagaus čia taip ir nerasime, viskas over and over again kartojasi, vaibo nerasta, kaip visada.

Dar truputis tokio gyvenimo ir nuvysiu kaip ta gėlė be vandens, nes nu ja bolše nimagu. Negi tikrai nebėra vyrų? Ko gero, tikrai.

Palikite komentarą
Penktadienis namie vol.?
Įkelta 2011 13 gegužės

Penktadienis namie vol.?

Ir kai kelintąsyk nuėjęs į vakarėlį visą vakarą, užuot klykęs su minia, praleidi išplaukęs mintimis toli ir begalvodamas, o kas iš to, jauti, kaip praeina paikystė. Kai raukaisi nuo rūkalų dūmų, vyną skiedi dvejomis dalimis vandens, dairaisi ir stebiesi, kokie visi jauni, o į ausis grūdiesi kamštukus, nes muzika per garsiai, apima prieštaringos emocijos. Dar keisčiau būna suprasti, kad puikiai atlikęs darbą būni labiau pakylėtas nei šokdamas minioje. O žmonės… Žvelgiu į minią, kuri išeina iš namų dar ketvirtadienį ir sugrįžta sekmadienį. Jie rėkia, jie eina iš proto, šypsosi ir džiūgauja. Aš irgi viena iš jų. Bet kiekvieną sekmadienio vakarą užplūstantis begalinis, laukinis ir protu nesuvokiamas ilgesys ir vienumas kerta per kojas. Kai muzika nutyla ir išjungiamos šviesos, liekame vieni. Vieni, kaip laukiniai šunys, kuriuos paglostyt smagu, bet į namus jų priimti niekas nesiryžta. Kiekvieną penktadienį išeiname iš namų, pripažinkime, kažko tikėdamiesi. Na, būna ir taip, kad iš tiesų norime nusirauti, kai darbai išlenda per gerklę, bet rečiau. Ir ko gi tikimės? Kad surasim tą kažką, kas irgi blaškos it tas šunėkas be vietos, ieškodamas pastogės. Ne? Nežinau. Kad ir kaip ten bebūtų, ko gero, geriausieji jau seniai suradę sau prieglobstį arba nusibastę toliau, nei įkandam aprėpti. O mes vis dar blaškomės… O žmonės… Neįdomūs man žmonės, kurie šilti ir atviri tik po kelių bokalų. Man įdomesni tie, kurie nebijo į akis žiūrėti ir nuoširdžiai šnekėtis kad ir trečiadienio popietę.

1 Komentaras
Mergaitė Iguana
Įkelta 2011 18 balandžio

Mergaitė Iguana

Šiandien kaip niekur nieko atėjau į paskaitas pavėlavusi pusantros valandos, nes buvau tikra, kad taip reikia. Tai suvokiau tik antros paskaitos vidury, tai pasijutau, kaip iš medžio iškritus. Man prasidėjo nesveika sloga, varvu, upeliai liejas. Grįžau, sužinojau, kad ryte taisytam straipsny palikau klaidelių. Tada finale pasimatavau temperatūrą ir dabar vis pasimatuoju kas kelias valandas, nori tikėk, nori ne, vidutinis skaičius – 34.7C. Tai kur tau nevaikščiosi žmogus kaip šešėlis, kai jau organizmas atsisakinėja šitaip, kur tau nesinorės suptis į žieminį paltą, kai visi nuogas kojas demonstruoja. Kambariokai nustatė, kad virstu į iguaną.

Pasakyk tu man, kaip nusiramint. Jau taip pergyvenu dėl visokių mokslų, dėl visko, – paskaičiau baigiamojo egzo klausimus ir apsiašarojau, pažiūrėjau į atsiskaitymų deadline’us ir apsiašarojau darsyk. Kažkas, išgirdęs, kiek aš jaudinuos, (nebepamenu, kas, bet, lyg ir tėtis) pasakė, “O, tai, pasirodo, tu tikrai mergaitė.” Jau geriau kitose srityse tas mergaitiškumas išlįstu, tik ne šitaip.

Noriu, kad būtų karšta, kad viskas būtų sutvarkyta ir nereikėtų dėl nieko nervintis. Ilgai laukus, dar palauk, krč.

Palikite komentarą
Klykauju
Įkelta 2011 16 balandžio

Klykauju

Pasikartosiu, bet…

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija – esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Šiandien man baisingai liūdna. Ir net ne ilgu, nes neturiu, ko ilgėtis, neturiu, apie ką svajoti ir ko norėti. Tūkstančiai veidų, balsų, akių, ir viena maža pikta raganaitė su savo nykiu buvimu.  Kai esi toli, sakai sau, kad esi vienas, nes visi kiti palikti ten, kažkur. Kai esi čia, supranti, kad esi vienas, nes niekam tavęs nereikia ir niekada nereikėjo. Noris vilku staugt, kaip maudžia ten, kažkur giliau.

Palikite komentarą