Pirmyn į turinį

Žyma: Literatūra

Margas pasaulis, arba kaip geras gyvenimas darosi dar geresnis

„Malonumai nebūtų įdomūs, jei paskui nereiktų jų atpirkinėti klūpomis. Kaip tik todėl alkoholio vartojimas <…> taip dažnai baigiasi malda prie klozeto.“ (U. Barauskaitė)

Duokit mums progą ir mes ją atšvęsim. Nėra tokios dienos savaitėje, kurią nesugebėtumėm užkurti vakarėlio maksimum, nėra tokio baro, kurio centre neišeitų pašokti lapdancų. Švenčiam viską – kurso užbaigimą, diplomą, išeiginę, katiniuko glostymo dieną, laistom naujus pirkinius, gyvenimas yra šventė.

„-Kodėl negalim mes kaip žmonės susikaupt ir susituokt? Ne dėl meilės, dėl baliaus.
-Aišku, kad galim, be problemų.
-Aš būsiu su tokiu kostiumu, kad oho.
-Bus devynios pamergės, aš nešiu rožinius bijūnus.
– Tuoksimes Petro Povilo bažnyčioj, kad arčiau namų būtų. Kai paklaus „Ar kas nors žino priežasčių, kodėl tiedu negalėtų susituokti?“, iš mano pusės atbėgs dvidešimt, iš tavo – penkiasdešimt interesantų.”

Mūsų šeima bus žiauriai žiauriai open-minded. Bet taip žiauriai.

„Jam iki mergaičių toli kaip iki mėnulio.“

Aš vakar išradau naują profesiją – suvenyrų dizaineris. Nuo kitų metų bus galima stoti dizaino kolegijoj.

Mėnesio top sportas – akrobatika.

„Kodėl tu negali valdžiai tiesiog imti ir pasakyti, kad tavo sūnui įkando zebras ir nenueiti į darbą?“

„Tavo šlaunys tokio gerumo, kad aš jas valgyčiau.“

„Jei jis norės į baltų arklių zoną, aš jo nenešiu.“

„Aš po keturių alaus jau pasileidžiu plaukus, o jisai tik kiek apšyla.“

„Kočiosimės ir po dj pultu, palapinėse, ant jų, prie ežeriuko ir miškelyje, jei nebus labai šalta, galim pabandyt ir upelyje.

Mėgstu teigti, kad kartais nedaryti dalykų yra kur kas įdomiau, nei juos daryti. Bet daryti dalykus irgi labai smagu.

Palikite komentarą

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

„I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby – „High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Palikite komentarą

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” – vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Palikite komentarą

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

 

Palikite komentarą

Viskas labai paprasta

“Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

“Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

 

Palikite komentarą