Dovanokit, visko tiek daug gyvenime, kad ir įrašas bus ilgas, ir daug bardako (sąmonės srautas kaip pas Škėmą Drobulėj). Nebespėju apdoroti informacijos.
Kai gyveni Šeškinėje, kur kai kuriems jos gyventojams visas gyvenimas – amžinas vakarėlis (tik nelabai socialus, nelabai estetiškas ir nelabai viliojantis būti atkartotas), o tu į miestą išlendi, geriausiu atveju, tik savaitgalį (bet kartais ir ne), išties gali susidaryti įspūdį, kad niekas šitam Vilniuje nesilinksmina ir nieks čia nevyksta.
Kai atsikraustau į centrą, o dar ir būna vasara, supranti, kad linksminasi visi, ir linksminasi nuolat. Pirmadienio naktį šokiai – why not, gi vasara. O dar taip gražiai groja.
Kai kuriems žmonėms nuotykiai gyvenime – sunkiai pasiekiamas, išsvajotas troškimas. Tuo tarpu mums dažniausiai nereikia daryti nieko. Nič nieko. Kartais užtenka tiesiog sėdėti, plasnot blakstienom ir tie nuotykiai nukrenta tiesiai prieš nosį, tik susirink. Na ir susirenkam, nes why not. (IS THIS REAL LIFE?)
(Šį sezoną dažnai jaučiuosi kaip Jim Carrey filme „Yes Man“.)
(Būna, kai po savaitgalio tave ramina sinchroniškai besisukanti skalbimo mašina).
Apie susitikimą su Ice T:
„O pardavei Ice-T ice tea?“
Apie vaizduotę:
„O kai vieną vakarą mes žaidėm pirtį…“
Apie išradingumą, renkantis vardus:
Apie muziką:
„Didžioji visatos dalis nežino, kaip gerai yra Ace of Base. Ir tai yra jų praradimas.“
Apie burtus:
Apie nuotolius:
„Jei jau eini į Loftą, tai dar ir nuskrisk kur nors prie to pačio, nes vis tiek oro uostas šalia.“
Apie eklektiką:
Apie vyrus:
„Su tais bernais tai man amžinas „Seksas ir miestas“. Amžina analizė.“
Labai senas, be reikalo pamirštas kultinis žodžių junginys (nežinau, kieno copyright):
AUDRA PO KALDRA.
Apie natūrinius mainus:
Apie korektūrą:
„Tik jau nebedėk ant šitos fotkės jokių filtrų, nes bus p**da“.
Palinkėjimas man (irgi šį sezoną dažnai girdžiu):
„Žydėk.“ Žydžiu, žinokit.
Apie lemtį ir vakarus mieste:
Apie svarbos lygmenis:
„Man taip px, kad net nejauku.“
Apie ne tokius smagius dalykus. Šeštadienio vakarą netyčia atsidūriau „Amatininkuose“, nes buvo naktis, o reikėjo skubiai atlikti lietuviško maisto degustaciją. Maistas kaip maistas, bet žmonės. Kaip galima šitaip nekęsti savo darbo? Kaip galima dar ir mokėti šitaip nemandagiai bendrauti su klientais? Man lieptų, aš nežinau, ar sugebėčiau būti antiek nemandagi. Atleiskit, kad sutrukdėm, daugiau nebeužsuksim.
Lygiai taip pat nesuprantu, iš kur visi tie nelaimingi vyrai, vaikinai, vyriškiai Vilniaus gatvėse. Baisiai nemandagūs, grubūs, pikti. Ko gero, brolis alkoholis dėl visko kaltas. Ir kompleksai. Bet kaip jums faina gyvent su savo asmenybėmis? Turėtų būti baisiai liūdna. Visi tie „Amatininkų“ žmonės ir pastarieji kavalieriai turbūt ir yra tie patys piliečiai, kurie įlipę į savo namo liftą nesisveikina su kaimynais, o išgirdę pasisveikinimą, nusisuka. Ir tie patys, kurie tau stovint eilėje ateina ir atsistoja prieš tave. Nes they can, žinai. Arba kai šoki, atsistoja prieš tave, nes tavęs nėra. Tai laimei, tokių labai nedaug, bet vis tiek tas šauktas deguto toks kartokas.
Kaip jūs dar vis sugebat tokią gražią vasarą būt tokie nelaimingi?
Apie komplimentus:
„TU ESI MANO SILPNYBĖ“
Apie nuojautą:
Apie atidumą klausantis:
„Tu čia istoriją pasakoji, ar nusišneki?“
O štai šeštadienį mano geras draugas (1987m. gimimo) žingsniavo į vyno parduotuvę pirkti draugei kažkokio ten rūšinio vyno gimimo dienos proga. Prie kasos, paprašytas dokumento, suprato, kad jo neturi. Bet ir pats susibarstė,
-Jūs panele, rimtai?
-Visiškai rimtai, jūs nepilnametis.
-Na gerai, tai nenuneškit toli to vyno, bėgu iki namų, grįšiu.
-Taip taip, kurgi ne.
Kai grįžo, pardavėja taip susinepatogino, kad net nuolaidą pritaikė.
Herojaus komentaras: „Aš čia tokią priemonę neseniai panaudojau, bet nu nemaniau, kad šitaip suveiks.“
Apie One Night Stand’ų taisykles:
Naujausi man iškilę (egzistenciniai) klausimai:
-Kodėl terasoj visas oras tvoskia cigarais?
-Kodėl ten tokia vyriška skarelė yra vadinama „Fantazija“? Kodėl?
Apie viskį:
„Prisigėrėm Scottish P*der“.
Apie vakarėlių maratonus:
Apie orientaciją:
„Jam net netinka mergas tvarkyt prie veido“.
Vakar terasoj prie draugės priėjo čiuvelis terasoj ir sako:
„Mes esame regbio komanda iš Paryžiaus (tiesa, kodėl visi visi užsieniečiai, su kuriais tenka susipažinti šį sezoną, yra prancūzai? Lietuva pasidarė kažkoks prancūzų kurortas?) Mes norim susipažinti.“ Tai jau draugė tikrai nebeturėjo ką atsakyti ir palinkėjo gero vakaro. Nes kai jau pažindinasi komandom.
Reklamos pertraukėlė:
Merginos, kviečiu sekti šitą puslapį.
6 Komentarai
