Pirmyn į turinį

Kategorija: Kelionės

Naktiniai kalbėjimai

Man regis, aš šiek tiek einu iš proto. Bet juk taip ir turėtų būti, tiesa?
Kai visas tavo gyvenimas išmėtytas kaip dėlionė po kambarį, o keletos detalių trūksta ir velniai težino, kur jos. Ir velniai težino, kada paaiškės, kurių nerandu.

Visai neseniai jaučiausi tarsi įkritusi į ežero vidurį ir nesugebanti parsikapstyti atgal. Išbuvus tiek laiko vandeny ne taip paprasta vėl iš naujo pėdom paliest žemę ir nueit kaip niekur nieko.

Anksčiau gebėjau nešt ant kupros kitus, net po kelis, o štai dabar pirmą kartą gyvenime atrodo, kad būtų neprošal, jei kas mane paneštų.

Ilgiuos gebėjimo nepanikuot. Įkvėpt, iškvėpt. Įkvėpt, iškvėpt.

Bet viskas gražu, tik baisiai sunku patikėt, kad tie grožiai neištirps ir neišgaruos, tik baisiai sunku patikėt, kad dabar tai jau viskas bus taip.

Ir statom pilis, bangos be gailesčio užpiltas, tik šįkart kiek toliau nuo kranto.

Palikite komentarą

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui – ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi – kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

1 Komentaras

Sveiki atvykę į Kanadą

Na ką, turbūt laikas pasipasakoti apie pirmuosius savo kelionės įspūdžius. Viskas prasidėjo dar penktadienį anksti ryte, kai užbaiginėjau paskutiniuosius reikalus Lietuvoje ir su šeima keliavau į oro uostą. Baisiausia, kad ano savaitgalio linksmybių atneštas peršalimas manęs nė nemanė palikti, tad į vieną krūvą susidėjus temperatūrai, klaikiam kosuliui ir jauduliui buvau gan nekokybiškas keliautojo vienetas.

However, Vilnius – Varšuva, viskas normaliai, 55min, minkštos sėdynės, sūrūs sausainiukai. Štai skrydyje Varšuva – Torontas ir prasidėjo visos linksmybės. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet, panašu, kad būtent į tą lėktuvą lenkai susodino baisiausius šalies žmones ir išsiuntė juos kuo toliau. Milijonas klykaujančių vaikų, šalia sėdėjęs rusas žurnalistas, įnirtingai stengęsis su manimi bendrauti, nesuvokiamo skonio maistas, apie kurį pagalvojus skrandis iki šiol nusigąsta, bei nusileidimas pusantros valandos vėliau nei buvo žadėta. Kelionėje mane gelbėjo media sistema, kur, laimei, buvo fainas filmas su Duchovniu.

Taigi, nusileidus iš pradžių teko praeiti vieną bendrą muitinę, kur manęs paklausė, kiek turiu pinigų, kur gyvensiu ir ką planuoju veikti. Atsakymai įtiko, tad buvau nusiųsta į imigracijos skyrių. (Laikrodis rodė 22.00, kitas lėktuvas – 22.55. Hm…) Pralaukus eilėje valandėlę (milžiniška rusų šeima stumdėsi ir garsiai reikalavo pirmenybės, nes „samaliot posle piat minuty“) mane pagaliau priėmė, davė visus reikiamus dokumentus ir palinkėjo sėkmės. Tuo metu jau buvo be penkių vienuolika, kas reiškė, kad į savo lėktuvą jau nebespėsiu. Nubėgau pas oro uosto darbuotojas, kurios pranešė, kad artimiausias lėktuvas tik septintą ryto ir naktį man teks praleisti viešbutyje. Ne pati linksmiausia naujiena kelionėje praleidus jau dvidešimt valandų su aukšta temperatūra. Dar vienas nemalonus siurprizas buvo tai, kad į viešbutį turėjau tįstis ir lagaminus, kurie sumoje svėrė nei daug nei mažai – virš 40kg. Kambarį man davė prašmatnų, Sheraton viešbutyje, bet visą tą grožį mielai būčiau iškeitusi kad ir į paprastą čiužinuką, kad tik namie. Miegojau maximum pusvalandį, nes mintys ir išsitaškymas niekaip neleido bluosto sudėti.

Jau ketvirtą ryto išskubėjau atgal į oro uostą, ir, pasirodo, visai ne be reikalo. Savo miss navigacijos gebėjimų dėka užtrukau visai nemažai, kol susitvarkiau visus reikaliukus ir vėl sėdėjau lėktuve. (Beje, oro uoste mačiau besiblaškančius tuos pačius įžūliuosius rusus, cha). Aišku, kad būtų įdomiau, prasidėjo smarkus lietus, todėl skrydis buvo atidėtas dar valandai. Ačiū Dievui dar kartelį už visa gelbėjančią media, nes kelionėje dar labai smagiai susižiūrėjo Noting Hillas. Taigi, po beveik trisdešimties valandų vojažo (su ne daugiau nei dviem valandomis miego) Edmonto oro uoste mane pasitiko draugai ir parsivežė į namus.

Ėjom pusryčiauti į užkandinę, kur iškart turėjau progą išvysti jų gerules porcijas bei pasmaližiauti klevų sirupu. Kol kas įspūdžių ne itin daug – vis dar sirguliuoju, tad daugiausia laiko leidžiu draugų namuose bandydama pasveikti. Jau susitvarkiau visus dokumentus, tad galiu legaliai dirbti bei legaliai sirgti. Gamta labai panaši į lietuvišką, oras – taip pat, tik daugiau saulės. Gražu labai daug žalumos, parkelyje lakstantys zuikiai, nepaprastai gražus vaizdas nuo tilto. Mane stebina, kad kol kas nelabai kas stebina. Turbūt dėl to, kad nemažai domėjausi ir miestą apžiūrinėjau jotūbėj ir visaip kitaip prieš atvažiuodama. Šiaip, būtina paminėti, kokia dėkinga esu draugams, kurių namuose jaučiuosi tikrai svetingai priimta. Ačiū jums, mielieji, labai. Labai tikiuosi, kad ligos jau greitai mane apleis. Artimiausi planai – būsto bei darbo paieškos.

To be continued.

Palikite komentarą

Kaip dvi anglų filologės pirmą kartą į Londoną keliavo

Turbūt reikėtų paminėti, nuo ko viskas prasidėjo. Šįkart – tikrai ne nuo pigių kelionių vilionių, o nuo lengvos viskio degustacijos užburtajame Vilniaus pramogų rajonėly rugpjūčio pradžioje. Dabar jau nieks neatsimins, prie kurio baro buvo mestas burtas, bet prisiekėm, kad dar šią vasarą aplankysim Londoną, o draugas pažadėjo, kad mielai mus ten priims.

Keliavau su savo L, su kuria besąlygiška meilė mus sieja jau devintus (!) metus ir su kuria požiūris į pasaulį bei jo keistenybes maloniai sutampa.

Labai verta paminėti tai, jog šioji kelionė buvo vienos mus seniai slėgusios gėdos ištaisymas – abi esam/buvom baigę anglų filologiją ir niekad nebuvę Londone.

Pasižadėjom sau, kad mūsų pirmasis apsilankymas čia bus kaip tų tikrų turistų, kurie eina lankyt vietų ir fotkinasi telefono būdelėse. Planą išpildėm maksimaliai. Buvom prie Big Beno, Trafalgaro aikštėj, lankėmės National Gallery, Science Museum, Natural History Museum (vargšas T-reksas su savo mažom rankytėm), Victoria and Albert Museum, Tate Modern, iš tolo pavėpsojom į London Eye, apžiūrėjom Towerį bei įspūdingąjį tiltą, prie jo ragavom fish and chips (tikrai per riebus reikalas mūsų receptoriams, bet iš esmės neblogai), lindom į telefono būdelę, nusifotkinom bene prie visų įmanomų olimpiados simbolių, ganėmės Hyde parke, filmavom voverytę (ji nešėsi riešutą!), siurbėm skaniausią pasaulio kavą Starbucks‘e ir šeimai pripirkom magnetukų su užrašu „London“.

Be visų turistinių linksmybių šeštadienį ėjom į undergroundinį Cable klausytis techno guru Jeff Mills‘o, kuris pavarė išties nuostabiai, tik šiek tiek nukabinom nosis nesulaukę išganingųjų Bells aidų. Jei tu techo, žinai, apie ką aš.

Man labai patiko Londonas, bijau, kad tam tikra prasme labiau nei Berlynas. (Be abejo, daug kultūrinių niuansų įsileisti lengviau, kai nėra kalbos barjero, kas leidžia pasijusti jaukiau.)

Kas patiko.

Patiko nepaprastai rūpestingi mus globoję draugai, jų skambučiai ir taip maloniai nuteikiantis klausimas – „Mergaitės, jums viskas gerai?“. Viešai sakau – liekam skolingos jums niolika prašmatnių vakarienių ir išskirtinį rūpestį, kai tik jums jo prireiks. Žodis. Patiko įspūdinga elektrinė prie namų (sako, didžiausias plytinis pastatas Europoje), gėlėmis puošti pab‘ų balkonėliai, valgyt persikus išsidrėbus ant žolytės, gatvėse girdėti nuostabų akcentą, per ilgai užsibūti mokslo muziejuje darant visokius „Pažink save testus“, važiuoti dviaukščio autobuso antro aukšto priekyje ir vėpsot į miestą. Patiko susitikti su pusmetį nematytu draugu ir klykti iš to, kaip jį atakuoja paukščiai, visiškai nesusigaudyti, iš kurios pusės atlekia mašinos (Look Right, Look Left, Look both sides, yeah), galerijoje juoktis iš mirštančių moteriškių veidų. Labai patiko Edgaro Degas balerinos, Van Gogo saulėgrąžos, Renuaras, Sisley, Seuratas ir dar daugybė puikių kūrinių, Tate Modern erdvė. Patiko juoktis iš niekad negirdėto pasakymo „Mielas drauge, įsispirk sau į galvą“, kikenimas balkonėly, maistas, kuriuo vaišino, nuostabus oras, Cyberdog parduotuvė Camden Town‘e, kur pardavėjai visą laiką šoka ir pasijunti kaip tikroj reivo šaly. Patiko smagus vakarėlis prieš išvykstant ir nepažįstamųjų sveikinimai mergvakario, kurio nebuvo proga („Happy wedding to you“), vakaras su filmais irgi patiko. Patiko, kad nebuvo nei taip brangu, nei tiek daug žmonių gatvėse, kaip gąsdino pesimistai. Žiauriai patiko Natural History museum pastatas, malonūs ir paslaugūs žmonės gatvėse. Patiko beskonybės minimumas.

Kas nepatiko.

Idiotiškas Vilniaus oro uosto darbuotojų elgesys išvykstant. („Įgula jūsų nepriims į lėktuvą.“ Priėmė, kreipiuosi į tave, nelaimėle su kreiva eglute pintu chaosu ant galvos.) Bet lai ir šis patyrimas nugrimzta į praeitį, palikim sau tai, kas gražu.

Kelionė buvo puiki ir aš labai gerai žinau, kad į tą miestą grįšiu dar ne kartą. Dar daug nepamatėm ir daug neparagavom. Gal kada užtruksiu ten ir ilgiau.

Palikite komentarą