Pirmyn į turinį

Kategorija: Atradimai

Konferencija „What’s Next?” – ne taip įkvepiančiai kaip pernai. O gaila.
Įkelta 2017 10 lapkričio

Konferencija „What’s Next?” – ne taip įkvepiančiai kaip pernai. O gaila.

Šis įrašas bus įdomus gana siauram ratui žmonių, tačiau kažkaip neišeina bent trumpai nepareflektuoti.

Vakar ir šiandien teko trečią kartą dalyvauti penktą kartą „Lofte“ vykusioje konferencijoje „What‘s Next?“. Skirtingai negu, numanau, nemažos dalies jos lankytojų atveju, ten lankiausi ne pasiųsta darbo, o grynai asmeninio smalsumo įvairiems dalykams vedina. 2015-aisiais dėl paikų asmeninių priežasčių teko dalyvauti kiek fragmentiškai, bet matydama puikią renginio programą prisižadėjau sau pernai jau būti visavertiškai ir stengtis pamatyti kuo daugiau. 2016-aisiais pastebėjau, kad, lyginant su ankstesniu „What‘s Next?“, renginys sumažėjo, bet tas susipaprastinimas atrodė išties sveikintinai – panašu, kad išsigrynino tikslinė auditorija, paskaitos ir diskusijos vyko, sakyčiau, labiau kamerinėje aplinkoje. Užtat turinio kokybė didžiąja dauguma atveju išties puiki. Pernai per tas dvi dienas vieną gerą pranešėją keitė kitas, džiugino išmoningai išdėliota temų įvairovė, patirti įspūdžiai neišdilo dar kelias savaites, o įsikvėpiau metams į priekį. Buvau tikra, kad 2017-aisiais dalyvausiu vėl.

Šiemet sekdama nedidelėmis porcijomis skelbiamą artėjančio renginio programą ieškojau to kabliuko, kuris paskatintų jo laukti dar labiau, tačiau, atvirai pasakius, taip ir nesulaukiau. Bet kokiu atveju, maniau, kad, ko gero, dėl menko savo akiračio tiesiog nesugebu atsirinkti, kas gi bus tas wow, kas šiemet ir vėl privers džiaugtis renginiu. Prisimindama ankstesnių konferencijų paliktą įspūdį, visiškai pasitikėjau organizatoriais ir galvojau, kad „What‘s Next“ metu vis tiek viskas ir vėl bus puiku, o mano įtarus skeptiškumas išgaruos. (Panašiai jaučiausi laukdama šių metų „Sūpynių“, baimindamasi, kad festivalio susipaprastinimas gali neigiamai atsiliepti jo kokybei, tačiau į jį nuvykus teko lengviau atsikvėpti).

Tik gaila, kad su „What‘s Next?“ buvo kitaip. Galbūt klystu, tačiau susidarė įspūdis, kad šiemet konferencija buvo rengiama turint kur kas mažesnį biudžetą nei anksčiau ir stengiantis sutaupyti kiekviename žingsnyje.

Kas patiko? Na, A. Grigorjevas, kartu su G. Užkuraičiu, puikus kaip visada (tema – vertės paieškos remiantis tendencijomis), Victorios Dias paskaita apie dirbtinio intelekto įtaką mados ir kūrybos industrijai buvo gana įdomi, o šiokias tokias turinio spragas smarkiai kompensavo be galo charizmatiška pranešėjos asmenybė, patiko toji Clare Mcnally pranešimo apie naujas galimybes prekės ženklų inovacijoms dalis, kurią pavyko išgirsti, ir, galiausiai, penktadienį išgelbėjo Rimantas Stanevičius iš „Milk“, kompanijų veikimo principą palyginęs su jazzo muzika.

Beje, pagyrimo žodis vedėjai Živilei Kropaitei ne tik už sklandų renginio vedimą, bet ir už puikiai valdomą anglų kalbą. Tą patį galiu pasakyti ir apie paskutiniosios diskusijos moderatorių Darių Udrį.

Įdomiausias buvo ketvirtadieninis Thomas Plantenga pasakojimas apie tai, kaip prieš metus jis atvyko gelbėti žemyn riedančios „Vinted“ situacijos. Tai padaryti jam pavyko pasitelkus tris-keturis kertinius įrankius: sumažinant kompanijos darbuotojų ir po pasaulį išsimėčiusių ofisų skaičių,  padarant tinklapio paslaugas visiškai nemokamas, griežtai susitelkiant ties Vokietijos rinka ir reklamos kampanijas įgalinant ne kokiais kitais, o būtent televizijos kanalais. Pastarasis aspektas šiais, socialinių medijų viešpatavimo laikais, nuskambėjo išties stebinančiai, tačiau vėliau su drauge diskutavome, kad, ko gero, žmonės, kurie turi laiko žiūrėti televizorių, jo turi ir parengti drabužius pardavimui internete.

Tuo tarpu Enrique Goes Mate pranešimo pavadimas suponavo kitokį jo turinį negu šis buvo iš tiesų. Buvo pakankamai įdomu, tačiau nežinau, ar sąžininga klaidinti žiūrovus. Taip pat netoleruotina yra pranešimus pradėti anksčiau negu tai nurodyta programoje. Kai ketini išgirsti sau įdomų pasakojimą konkrečiai nustatytu laiku, o atėjęs pamatai, kad pranešėjas kalba jau kokias penkiolika minučių, būna žiauriai apmaudu.

Šiek tiek ironiška tai, kad Faris ir Rosie Yakob pranešimo apie tai, kaip patraukti vartotojo dėmesį, metu buvo gana sunku tą dėmesį išlaikyti. Matyt, iš dalies ir dėl to, kad jis tądien buvo paskutinis.

Giriu už tokias smulkmenas, kaip nemokamai ir sklandžiai veikianti rūbinė, ir dalyvių vaišinimas vandeniu ir sūreliais. Baru už, man regis, žingsnį atgal – kuomet, kiek pamenu, pernai jau buvo suteikta galimybė bent jau kai kur už maistą ir gėrimus atsiskaityti kortele, šiemet tokios nebebuvo. Kai eini į renginį, kuriame kažkokia smulkmena pernai buvo pasirūpinta, tikrai nesitiki, po metų kad bus nepatogiau.

Taigi, susumuojant, kuomet pernai „What‘s Next?“ rašiau 9,7/10, šiemet, deja, tegalėčiau skirti 6/10. Ir nežinau, ar bedalyvausiu kitąmet. Kaip jau minėjau anksčiau, norisi konferencijas palyginti su festivaliais. Prieš keletą metų, kai jų pasiūla buvo kur kas mažesnė, turėjome nedaug, bet pakankamai kokybiškų renginių. Didėjant konferencijų, paskaitų, seminarų, mokymų, etc. pasiūlai, smunka kai kurių jų turinio ir išpildymo kokybė, be to, numanau, kad publiką privilioti darosi vis sunkiau. Juk tikrai daromės išrankesni. Puikiai suprantu, kad renginių organizavimas yra be galo sudėtingas, įvairialypis ir ilgalaikis procesas, o prie šių metų „What‘s Next?“ prisidėję žmonės tikriausiai man pasakytų: „Lengva kritikuoti, o net neįsivaizduoji, kiek vargo įdėta“. Tuo nė neabejoju, gerai žinau, kaip nemiela girdėti net ir argumentuotą kritiką, ir noriu konferencijos organizatoriams kitais metais palinkėti išspręsti šiemet iškilusias problemas ir smarkiai padirbėti prie turinio. Tokių išlaidų kainuojančių niuansų, kaip, pavyzdžiui, švieslentėje pateikta programa, atsisakymas, renginio kokybei įtakos neturi, tačiau, kai lėšų apkarpymas pasijunta per bendrą išpildymą – jau negerai, ir vien gero vardo norint kitąmet sukviesti publiką gali nebepakakti.

Palikite komentarą
Apie tai ką verta sekti Facebook‘e vol. 2 (puslapiai)
Įkelta 2017 19 spalio

Apie tai ką verta sekti Facebook‘e vol. 2 (puslapiai)

Prieš tai rašiau apie žmones, kuriuos verta sekti feisbuke. O šįkart nutariau sudaryti įdomių puslapių, kuriuos paskaitinėju, sąrašą. Nuomonė, kaip visada, labai subjektyvi ir visiškai šališka.

Anąsyk apsiribojau vien tik lietuviškai rašančiais autoriais, todėl ir šįkart laikysiuosi šios taisyklės. Praleisiu tuos tinklapius, kurie yra tokie populiarūs, kad apie juos žino visi, daugiausia dėmesio skirsiu retesniems perliukams. Taip pat neįtraukiu prekinių ženklų, maitinimo įstaigų bei muzikantų. Užtat bus bent penki fotografai. Ir vėl viskas abėcėlės tvarka.

  1. Because it’s Panevezys, dude – nuostabios Panevėžio vietų, žmonių ir emocijų nuotraukos. Alesius slepias po lapais su savo kreivais miniakais.
  2. Daina Dubauskaitė – daugybę metų apie muziką ir kultūrą iš įvairių kampų rašanti Kotryna kuria labai kokybišką, įdomų ir informatyvų turinį. Straipsnių apie Europos hitparadistus čia nerasit, užtat muzikinį akiratį tikrai praplėsit.
  3. Dansu Dansu – kaip jie rašo, „puslapis apie reklamą, rinkodarą, ryšius su visuomene ir aplinkui“. Daug įdomių įžvalgų apie mus supančius vaizdus, garsus ir visa kita.
  4. Evelinos kuchnia – tūkstantis skirtingų būdų paruošti kiaušus, arba milijonas pusryčių idėjų. Apie maistą skaitau retai, bet šitoks rašymo apie jį būdas ir pateikimas nuostabus.
  5. Faksimilis Reklamos Firma – man labai sunku apibūdinti, kas tai, bet pasakysiu tik tiek, kad tai yra puslapis, kurio postus skaitydama kartais juokiuosi su garsu, o tai jau yra rimtas gero humoro įrodymas.
  6. Gintariniai Akiniai – koncertų ir albumų apžvalgos bei pastebėjimai – viskas apie muziką įvairialypės GA komandos akimis.
  7. Gramatikos ir vertimų policija – taisyklingos kalbos inspektoriai Lietuvoje. Čia nesu pastebėjusi atviro tyčiojimosi iš darančiųjų klaidas, tik žavią ironiją, kas nebūdinga kitiems iš mažaraščių besidergiantiems puslapiams, todėl juos vienintelius ir seku.
  8. HAPPY365mag – nuo pat ankstyvosios paauglystės skaičiau „Panelę“, o iš žurnalo išėjus visai jo komandai ir susikūrus Happy365 vis dar karts nuo karto paskaitinėju tai, ką jie rašo. Begalinė meilė gyvenimui, puikus humoro jausmas, dėmesys detalėms ir motyvacija pasaulį matyti spalvotai.
  9. Kultūrnamis | kult.lt  – kaip rašoma jų skiltyje about: „Kultūrnamio sielos kultūrizmas nėra pasruvęs karčiu prakaitu, o greičiau vyksta patiriant saldų katarsį.” Muzika, sportas, kinas ir visa kita popamokinė veikla.
  10. Kur vakarėlis? – nors pastaruoju metu mano vakarėlių lankymo dažnis iš penkių per savaitgalį pasikeitė į kokius penkis per metus, šį puslapį akylai seku dėl patraukliai pateikiamos informacijos ir nesveikai gerų nuotraukų. Seniai jo reikėjo, labai gerai, kad atsirado, tikiuosi, kad nesuges ir gyvuos ilgai ilgai.
  11. Lietuvon.lt – atradimams – meile Lietuvai trykštantis projektas, skirtas padėti atrasti ir naujomis akimis pamatyti gimtąją šalį. Įdomiai keliauti galima ir nekertant sienos, o tai geriausia daryti iš anksto susidėliojus sau tinkamiausią maršrutą.
  12. Miesto džiunglės – tinklaraštis apie gyvenimą mieste (dažniausiai Vilnių) ir jame vykstančius nutikimus.
  13. Neringa Rekasiute photography – nuostabaus talento ir labai produktyvi menininkė dalinasi savo darbais.
  14. Niekam neįdomūs faktai – pats neįdomiausias puslapis internete, šiaip iš viso nesuprantu, kodėl jį žmonės seka, tai gal geriau nė neskaitykit, nes nu tikrai žiauriai neįdomu.
  15. Nyka Niliūnas – kažkas išmoningai ir sistemingai dalinasi ištraukomis iš šio poeto kūrybos, taip populiarindamas išties dėmesio vertus (dažniausiai mini) tekstus.
  16. Ore.lt – dar vienas puikus nepopuliariosios muzikos ir kultūros aktualijas transliuojantis tinklapis. Rašo, kad įkurtas 1998 m., tad pagarba už gebėjimą išlaikyti tęstinumą ir nesugesti.
  17. Panevėžio City Alumni – klubo tikslas – suburti iš Panevėžio kilusius, Panevėžyje gyvenančius ar jį jau palikusius, tačiau šaknų nepamiršusius žmones, kuriems svarbi šio miesto gerovė ir ateitis. Šita chebra yra tokia ambicinga ir ryžtinga, kad, kartą susipažinus, nepatikėti jų entuziazmu yra tiesiog neįmanoma.
  18. „Protų kovos“ su Robertu Petrausku – kiekvieną pirmadienį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, skirtingose vietose renkasi žingeidūs žmonės, mėgstantys aktyvias smegenų mankštas. Puslapyje nuolat skelbiami ankstesniuose žaidimuose užduoti klausimai, tad save išbandyti galima ir neturint komandos bei neišėjus iš namų. Be konkurencijos aukščiausio lygio protų kovos Lietuvoje.
  19. Puskė – dar vienas įvairių pastebėjimų apie viską rinkinys. Kažkodėl kaip tikslinę jo auditoriją matau merginas, gyvenančias kaip serialo „Girls“ herojės.
  20. Rytis Zemkauskas – vis galvojau, kodėl jo neįtraukiau į sektinų personalijų sąrašą, o tada supratau, kad taip nutiko dėl to, kad R. Zemkauskas savo mintimis dalinasi per puslapį, o ne asmeninę paskyrą. Jei dar nesekat, sekit.
  21. Sentimentai – vienas nuostabiausių ir nuraučiausių internetinių erdvių projektų mano akimis. Apie prasilenkiantį užsakovų ir freelancerių suvokimą apie tai, kaip vyksta dalykai. Sarkazmas at its greatest.
  22. Suru.lt – sąmojingas, įžūlus ir informatyvus portalas apie daugiau ar mažiau alternatyvią muziką, literatūrą ir visą kitą kultūrą.
  23. Šventinis bankuchenas – fantastiško humoro jausmo savininko Luko Šidlausko alter ego su nuostabiais nusvaigimais ir nurovimais. Taip džiaugiuosi, kad jis pas mus Lietuvoje toks yra, nu taip džiaugiuosi, kad nė neįsivaizduojat.
  24. Tadao Cern (Artist) – vienas talentingiausių ir įdomiausių lietuvių fotografų ne tik turi gausybę idėjų, bet ir įdomiai apie jas rašo savo puslapyje.
  25. Tiposilvijah – Silvija turi baisiai gerą akį ir merginas bei moteris vaizduoja įžūlias, provokuojančias, bet patrauklias, o fotografijose naudoja mano mėgstamiausią koloritą. Šiek tiek primena kadaise visiškai Lietuvos fotografijos padangę valdžiusius Twodicks, kurie, deja, kažkur jau senokai pradingę.
  26. Tomas Urbelionis Photography – Tomas mano akimis yra labai, labai geras fotografas, kurio darbus seku jau gal kokius dešimt metų. Pažiūrėkit patys.
  27. Uroboras – skiltyje about pas juos parašyta „Grožiai ir bjaurastys ir ką žmonės šurmuliuoja visą dieną“. Kadaise veikęs kaip aktyvus kultūros reiškinių puslapis, Uroboras dabar gyvas tik feisbuke, tačiau karts nuo karto vis pasidalina fantastiškomis vaizdų mišrainėmis. Verta sekti vien dėl jų.
  28. Užkalti Halės Langai – apie krepšinį nenusimanau beveik nieko, bet, siekdama žinoti daugiau, paskaitinėju šių nepataisomų sporto entuziastų įrašus. Kartais nesuprantu nieko, o kartais būna smagu.
  29. Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės – šviežias puslapis, kurio adminai iš kažkur traukia įspūdingą medžiagą iš senų TV laidų ir spaudos. Jei savo gyvenime norite daugiau absurdo humoro, būtinai pradėkite sekti.

Tai tiek. Kaip ir anąsyk, nesidrovėkite komentaruose parašyti, ką dar verta paminėti.

Palikite komentarą
Keistų jausmų kolekcija
Įkelta 2017 8 spalio

Keistų jausmų kolekcija

Žmonės daug ką kolekcionuoja, o aš kažkada pradėjau užsirašinėti savo keistus jausmus. De javu čia neminėsiu, nes šitas baisiai plačiai apkalbėtas, susitelksiu ties kitais.

1. Tas debiliškas jausmas, kai apie kažką galvoji, nori kažką pasakyti, jau jau sakysi ir štai kažkas ima ir išblaško dėmesį/nukreipia temą, o tu per tą sekundės dalį PAMIRŠTI, ką ten galvojai. Ir tada paskui galvoji, galvoji, neprisimeni, nervas ima (nors šiaip gali būti, kad ten iš viso kažkokią nesvarbi nesąmonė buvo), bandai iš naujo sukt plokštelę galvoj ir permąstyt kaip dėliojos tavo mintys iki išsiblaškymo akimirkos. Būna, kad prisimeni, tada palengvėja. Būna, kad visgi nepavyksta, tada kurį laiką pabūni susidirginęs, paskui atleidžia. Sakysit, kad čia tik stoneriams taip būna? Nu visgi ne žinokit.

2. Tas jausmas, kai sužinai ką nors naujo (pvz. kokią nors grupę, filmą, vietą arba pvz. kokį nors dalyką, kuris visame pasaulyje buvo common sense, o tau visiška naujiena) ir paskui vaikštai pritrenktas supratęs, kad visi jau seniai apie tai žinojo. Nu ir atrodo, tarsi visi kaip susitarę tai nuo tavęs slėpė. Į šitą kategoriją įeina situacijos, kai sužinai, kad daug metų iš eilės darydavai tą pačią klaidą (pvz. visiškai ne taip tardavai kokį nors žodį) ir niekas, niekas tau to nepasakydavo.

3. Tas jausmas, kai manai, kad kažkas kažką iš tavęs pavogė. Man atrodo, visi esam buvę tokioj situacijoj, kai atsidūrėm kokioje nors kompanijoje, kur ne visi savi – anksčiau taip būdavo plotuos visokiuos, vėliau įvairiausiose kelionėse, projektuose ir pan. Būni va kokiam tūse, ir štai va prašau neberandi telefono kokio. Tada, kai tas neatsiranda išpurčius tašę pradedi galvot, kad hm, aš gi čia ne visus pažįstu, tai GAL KAS NORS PAĖMĖ ir įtariai dairaisi, vertindamas, katras čia gi dabar galėjo pavinonaraiderinti. („Ne nu tai matyt tas kažkieno draugelis, kurio nieks nepažįsta, iš viso, kas jį atsivedė?“) Nu ir paskui prisimeni, kad gi nunešei telefą kraut į kitą kambarį ir apima tokia kaltė, kad mintyse jau buvai pasmerkęs visus. Jei jums nėra buvę, all good, man irgi taip epizodiškai, bet tas jausmas – ir praradimo, ir atradimo vėliau yra keistas.

4. Tas jausmas, kai penktadienis arba šeštadienis, o tu niekur neini. Ir tada pradeda atrodyti, kad viskas, jaunystė baigėsi, vienąsyk neišeisi, pamažu pradėsi kristi iš socialinio gyvenimo, tapsi nuoboda, apkerpėsi, tave visi pamirš ir greit pasensi. Iš tikro tai taip nebus, bet tas jausmas žudantis. Juodoji vakarėlių skylė pradeda tiesti savo ilgas rankas ir temptis už plaukų, kad išlįstum kur nors nu nors trumpam. Tada dar kartais būna taip, kad išspiri save iš namų, slampinėji mieste ir galvoji „nu blyn, tikrai reikėjo namie likt, pailsėt, paskaityt, filmą pažiūrėt“. O paskui kitą savaitgalį procedūrą vėl kartoji. Tai va, žinokit, pasirodo, kai kelis savaitgalius iš eilės visgi lieki namie ar kažkaip kitaip leidi laiką, tas jausmas nebe toks stiprus ir nebe taip kankina.

5. Tas jausmas, kai galvoj groja kokia nors melodija, vaikštai kelias dienas kaip debilas ir neprisimeni, kokia tai daina. Tada atrodo, kad prisiminti yra vienas svarbiausių dalykų. Viskas baigiasi arba tuo, kad visgi išsiaiškinti, arba tiesiog pamiršti, kad ieškojai. Paauglystėj, kai dar nebuvo shazamo ir šiaip internetas nebuvo toks išvešėjęs, nežinau kiek laiko galvoj grojo New Order – Blue Monday, kol pavyko išsiryškint, kas tai per daina. Jau net isterija mums su draugėmis buvo kilus, bet va vieną dieną paaiškėjo.

6. Tas jausmas, kai šauna kokia nors mintis ir galvoji sau, o va, kaip aš čia dabar protingai padarysiu ir paskui supranti, kad jau tai padarei. Man pavyzdžiui dažnai būna, kad pagalvoju, va, einu susirašysiu einamuosius darbus, atsiverčiu darbo knygą, ogi sveiki, didžioji dalis punktų jau surašyta. Kada ir kaip – blackoutas visiškas. Nu ir čia pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugybę.

7. Tas jausmas, kad vis dar esi stovkėj/projekte. Tie, kas gyvenime yra buvę stovykloj, kokiame nors projekte, nu kad ir su draugų kompanija ilgiau, kur ribotas skaičius žmonių kurį laiką gyvena ir veikia kartu, supras, apie ką aš. Per kelias dienas taip pripranti prie to, kad aplink tave yra tik tam tikri žmonės ir projektui pasibaigus ir grįžus į pasaulį sunku su tuo apsiprasti. Girdi žmonių balsus gatvėje ar kur kitur ir atrodo, kad tie balsai yra kažkurio iš žmonių, kurie kartu su tavim buvo tame projekte. Paprastai šitas jausmas labai greit praeina, bet jis nu tikrai keistas.

Na ir, žinoma, yra toks dalykas, kaip uncanny, bet apie šitą nesiplėsiu. Verčiau paskaitykite Z. Froido esė apie tai, kas tai yra, šito jausmo formas ir visa kita. Nepaprastai įdomu.

O kokius keistus jausmus, savo prigimtimi panašius į aprašytuosius, esate patyrę jūs? Nes esu tikra, kad būtų galima pildyti, bet šiuo metu prisimenu tik tiek. Beje, rašydama nieko neguglinau, neieškojau papildomų idėjų, viskas grynai iš savo patirties.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

8 Komentarai
Apie tai, kaip prieš penkerius metus klajojau po Montanos kalnus ir sutikau briedį
Įkelta 2017 29 rugsėjo

Apie tai, kaip prieš penkerius metus klajojau po Montanos kalnus ir sutikau briedį

Lygiai prieš penkerius metus išgyvenau vieną įspūdingiausių savo gyvenimo savaitgalių. Aš, vienas vokietis, vienas kanadietis, viena australė ir viena čekė išsinuomojom automobilį ir iš Albertos valstijos Kanadoje traukėm savaitgaliui į Glacier National Park Montanoje, Amerikoje (jei taip tiksliai, vykome į Many Glacier Campgroud). Pamatę tautų įvairovę, į mūsų šauniąją kompaniją pasieniečiai žiūrėjo su šypsena, bet prie sienos atvykom likus penkioms minutėms iki jų darbo pabaigos, todėl per daug prie mūsų nesikabinėjo. Pasirodo, kai turi Kanados vizą, leidimas/trumpalaikė Amerikos viza kainuoja vos 6 dolerius (bent jau kainavo tada).

Tris dienas varinėjom po, neperdedu, kvapą gniaužiančio gražumo kalnus. Šiaip kelionei specialiai įsigijau kalnų batus, kuriuos vėliau išvykdama ir palikau draugei Kanadoje, nes supratau, kad man Lietuvoje jų greitai neprireiks. Pėsčiomis įveikėme nemažai kilometrų, matėm įvairios augalijos, daug įdomių paukščių, iš kurių atpažinau fazanus, voverių ir visas tris meškas (laimė, iš tolo). Bene didžiausią įspūdį man paliko aukštai kalnuose aptiktas Iceberg ežeras, pilnas visą vasarą neištirpstančių ledo luitų, kuomet lauko oro temperatūra mums keliaujant dažniausiai buvo apie +27°. Po ilgo kelio ant kojų, baisiai džiugino airiška kava nuostabaus jaukumo kalnų viešbutuke, kur užsukome atsikvėpti.

Antrą dieną, pavargusi kopti į viršų, nutariau atsiskirti nuo grupės ir grįžti į palapinę. Eidama stabtelėjau pafotografuoti vaizdų ir sau už nugaros išgirdau garsų kvėpavimą. Lėtai atsisukusi už kokio pusantro metro nuo manęs pamačiau milžinišką briedį. Nė nenumaniau, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, todėl tiesiog stovėjau ir laukiau, kas bus. Miško bičiulis visgi nutarė eiti tolyn savais keliais, bet šito susitikimo gyvenime nepamiršiu.

Vėliau traukdama link palapinės sutikau žmones, kurie buvo labai nustebę, kad su savimi neturiu pipirinių dujų, kurios, ogi va, pasirodo, yra  privalomas dalykas varinėjant tose teritorijose, nes vos ne kasmet lokiai kalnuose gyvybę nutraukia vienam kitam žmogeliui. Tai išgirdusi, toliau jau ėjau su jais. Taip pat, siekiant apsisaugoti nuo laukinių žvėrių, einant miegoti griežtai draudžiama palikti net trupinėlį maisto lauke, kad šis jų nepriviliotų. Grįžtant namo visą šitą įspūdį vainikavo pirmą kartą matyta danguje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė.

Kaip ir dažnai būna, šios kelionės nuostabumą pilnai suvokti pavyko jau kiek vėliau, grįžus namo ir sugijus ant kojų pritrintoms pūslėms. O štai dabar, prabėgus penkeriems metams, net sunku patikėti, kad taip toli buvau nusigrūdusi ir tie saulės apšviesti kalnai atrodo kaip kažkokia tolima pasaka.

O štai čia – šiek tiek vaizdų.

4 Komentarai
Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?
Įkelta 2017 12 rugsėjo

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Įspėjimas, ILGAS SKAITINYS

Yra tokia Nick Hornby knyga „Kaip būti geru žmogumi“ („How To Be Good“). Vargas tiems, kurie nusipirko ją, pamanę, kad tai – koks savipagalbos vadovėlis, kurį perskaitęs sužinosi, kaip iš tiesų būti geresniu. Romanas, beje, visai fainas. Su šiuo straipsniu visgi taip nebus. Išties pamėginsiu išdėstyti keletą principų, kurie gali suveikti, siekiant priartėti prie visų tos nuolat ieškomos laimės ir gerovės.

Tik noriu pabrėžti, kad visa tai, ką čia aprašysiu, yra visiškai subjektyvu, pakankamai asmeniška, o kai kas nepagrįsta jokiais mokslais, gal net jiems prieštarauja. Kad ir kaip ten būtų, man tie dalykai veikia. Gal veiks ir jums.

Tiesa, apie juos susimąsčiau tada, kai į mane kreipėsi vienas žmogus, kurį neblogai pažįstu, tačiau jis nėra labai artimas draugas. Jo žinutė buvo maždaug tokia: „Labas, mieloji. Žinok labai blogai man. Nemielas gyvenimas, atrodo nebegaliu, neįdomu, nėr laimės. Kreipiuosi į tave, nes kažkodėl numanau, kad gal galėtum man kažką patarti“. Tada mes pradėjom kalbėtis ir supratau, kad labai aiškiai išsigrynina tai, apie ką čia ir rašysiu. (Kai kas gali būti šiek tiek panašu į prieš tai publikuotus įrašus apie tai, kaip pagerinau savo gyvenimo kokybę ir kokius pasižadėjimus sau duodu. Bet tikrai ne viskas ir ne taip detaliai.)

Be to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, sulaukiau nemažai įvairių žinučių su klausimais, kaip man pavyko tą liūdnumą išvyt lauk. Dovanokite, jei kam neatrašiau išsamiai, turbūt suprantate, kad skirti pakankamai daug dėmesio kiekvienam nelabai fiziškai įmanoma. Tad tikiuosi, kad šitas checklistas bus geriausias atsakymas, kokį galiu jums pateikti. Įspėju, tekstas bus ilgas, nes noriu viską aprašyti kuo išsamiau ir tiksliau bei su pavyzdžiais. Kalbėdama naudosiu liepiamąją nuosaką, bet tonas turėtų būti vertinamas kaip draugiškas patariamasis. Nesuklyskit, nebus čia pasakojimų apie religinį nušvitimą, šamanizmą ar kažką panašaus. Tik grynų gryniausi, gal net kiek nuobodūs, praktiniai dalykai.

Tai kaip gi pagerinti tą savo gyvenimą?

Sveikata

Gal nustebsite, bet visų pirma aš apie tą elementariąją fizinę sveikatą. Gerai pagalvokite, ar jaučiatės sveiki. Jei ne, aiškiai įvardinkite sau negalavimus, kuriais skundžiatės ir dar šiandien užsiregistruokite pas šeimos gydytoją. Šie dažniausiai būna gana geranoriški ir, jei padėti negali patys, nusiunčia jus pas kito lygio specialistus, kurie gali nuodugniau išnagrinėti jūsų problemą. Pati žiauriai ilgai kankinausi negalėdama normaliai kvėpuoti, bet to priežasčių, pati nežinau kodėl, tiesiog labai ilgai nesiaiškinau. Kai paklausiau savęs, kodėl atidėlioju šį reikalą, atsakyti negalėjau ir supratau, kad pakaks. Po to gana greitai sekė išsamūs tyrimai, nosies pertvaros operacija ir, gal ir ne patys puikiausi galutiniai jos rezultatai (šiek tiek pagerėjo, bet ne ypač smarkiai). Bet vis tiek jaučiuosi kur kas geriau, nes, užuot stūmusi problemą šalin, susipažinau su ja ir ėmiausi jos sprendimo. Nežinia kelia baimę, žinojimas suteikia saugumą.

Jei visgi jaučiatės sveikut sveikutėliai, vis tiek reguliariai tikrinkitės, ar jūsų kūne netūno koks nebylus bjaurus dalykas, apie save tiesiogiai nesignalizuojantis.

Pasitarkite su gydytoju ir pradėkite gerti jums tinkančius vitaminus. Geriausia, prieš tai atlikę kraujo tyrimus. Man, kaip ir dažnam lietuvaičiui, dažnai trūksta vitamino D. Yra tokia ampulė, kuri kažkokiu ten man sunkiai suprantamu būdu vieną kartą ją išgėrus suteikia organizmui vitamino D normą 3-4 mėnesiams į priekį (kainuoja gal 12eu). Karts nuo karto ją išgeriu. Taip pat, paaiškėjo, kad mano organizmui trūksta seleno, todėl taip pat jo gaunu vitaminų pavidalu. Taigi, išsiaiškinkite, kokios medžiagos galėtų padėti jūsų organizmui funkcionuoti maksimaliu pajėgumu.

Šitas bus toks gana aiškus ir savaime suprantamas, bet still. Sako, kad didžiąją dalį vitaminų vis tiek geriausia gauti iš maisto, todėl valgykite daugiau žuvies, daržovių, vaisių, uogų ir riešutų. Pati bandau suvartoti kuo mažiau miltinių patiekalų (o anksčiau bandelės su džemu būdavo mano mealas pertraukų metu), aliejuje keptų dalykų, o taip pat prieš kiekvieną valgymą pagalvoti apie jo vertę. (Beje, paskutinį vasaros mėnesį smarkiai atleidau vadeles ir dažniau nei reikėtų ėdžiau šlamštą, keletą kartų gėriau alų ir visiškai išsibalansavau. Vasara baigėsi, gana bardako). Tarkim vietoj bulvių garnyro paprašau, kad man įdėtų daugiau daržovių, vietoj paprastų makaronų perku pilno grūdo, vietoj riebiausios grietinės perku liesesnę ir taip toliau. Vengiu saldintų pieno gaminių ir kitų slaptų cukraus bombų.

Bent jau man tai labai svarbu ir dėl to, kad esu linkusi pilnėti, todėl dailesnės kūno linijos siejasi su laime. Tačiau, jei jūsų medžiagų apykaita super greita ir dėl svorio nesukat sau galvos, vertingesnį maistą verta rinktis dėl to, kad išvengtumėte apsunkimo jausmo, būtumėte darbingesni ir energingesni, užkirstumėt kelią ateities sveikatos problemoms.

Bet kokiu atveju, labai svarbu neužsihardkorinti ir visgi džiaugtis tuo maistu, kurį labai mėgstate. Net jei jis ir nėra sveikas. Tarkim aš žiauriai mėgstu visą nesąmonių paletę: lietuviškus patiekalus (cepelinai yra meilė), kebabus, makdonaldą ir įvairų panašų šlamštmaistį. Nu žiauriai mėgstu ir viskas. Todėl visiškai su jais neatsisveikinau ir kartais jų pavalgau. Bet, jei tik įmanoma, stengiuosi minimalizuoti žalą ir, tarkim, tokį maistą valgau pirmoje dienos pusėje. Arba valgau mažiausią įmanomą porciją. Ir t.t. ir pan. Gali atrodyti, kad meluoju, nes kartais vis paskelbiu apie savo maistinius iškrypimus, bet nepamirškit, kad žmonės paprastai garsiai skalambija apie tai, kas jiems nėra įprasta. Svarbiausia, kad tie nukrypimai būtų išimtis, o ne kasdienybė.

Pagalvokite, ar savęs neskriaudžiate vartodami įvairius svaigalus, kurie dažnai tiesiog yra baisūs depresantai, laimę atnešantys trumpam ir vėliau ją be gailesčio nuvagiantys iš kitos dienos. Turiu pripažinti, kad po beveik pusmetį trukusios visiškos blaivybės, vasarą išklydau iš doros kelio, tačiau žinau, kaip į jį grįžti ir ketinu vėl tai daryti. Bet kokiu atveju, beveik pusmečiui visiškai atsisakiusi alkoholio geriau pamačiau, kaip jis mane veikia, vargina, kiek jėgų bei pinigų atima ir kaip neprotingai kadais atrodžiau haipindama lėbavimą. Taip pat, net ir vėl jo pavartojant, pasikeitė kiekiai ir aplinkybės. Patikėkite, mes tikrai galime būti laimingi neplakdami savęs žalingais svaigalų kiekiais. Jei jums išeina jais džiaugtis su saiku, sveikinu, tačiau jei jų suvartojimo lygis labiau kankinantis negu saikingai papildantis, laimė irgi eina velniop.

Meskit rūkyti. Rūkymas yra absoliutus absurdas, šlykštalas ir nesąmonė. Tai yra viena debiliškiausių žmonijos pasijų, su kuria, laimė, tvarkomasi vis geriau. Juk net ir rūkantys žmonės jums pritars, kad rūkyti yra ne kažką, o metę rūkyti papasakos, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Daugiau jėgų, mažiau smarvės, tirtėjimo lauke prie minusinės temperatūros ir rūkymo erdvių paieškų. Žinau, kad sunku, žinau. National Geographic išsamiai aprašė kaip veikia priklausomybė ir patvirtino, kad teigti, jog tai – valios trūkumas, o ne liga, ne visai teisinga. Nieko neturiu prieš rūkančiuosius, turiu daug prieš patį rūkymą, kad ir koks žavus jis atrodytų Kate Moss jaunystės fotosesijose.

Gerkit vandenį. Jei jums neįprasta tai daryti, įpratinkite save. Jei jums neskanu, įsimeskit kokią citriną, uogą ar agurką. Oda bei virškinimo sistema jums padėkos. O kai šitiems gerai, tai ir jaučiatės geriau. Kadangi mano skrandis jautrus, iš viso stengiuosi vengti visų gazuotų, ypač saldžių gėrimų (esu rašiusi, kad mėgstu Fantą, bet mėgti nereiškia ja piktnaudžiauti).

Apie cukraus pinkles daug nekalbėsiu, geriau tiesiog pasižiūrėkit filmą Fed Up ir automatiškai nebesinorės jo tiek daug ėst. Be to, atsisakius cukraus, atsiranda vietos ir fantazijos vertingesniems užkandžiams.

Išsimiegokit. Amžinai liūdžiu dėl to, kad tiek daug savo laiko tenka praleisti miegant, kai būtų galima jį išnaudoti visokiausioms įdomioms veiklos. Bet oh well. Nuolatinis nedamiegojimas vagia džiaugsmą ir jėgas bei kelia irzulį. Bet jūs ir taip tai žinote. New York Times rašo, kad poros, kuriose bent vienas partneris gauna užtektinai miego, kur kas rečiau ir, jei jau tai daro, konstruktyviau ginčijasi.

Daugybė žmonių mėgsta sportuoti. Aš nemėgstu. Norėčiau mėgt, bet nu nemėgstu. Kiek kartų bandžiau, vis tiek kažkada galiausiai pasiduodavau. (Rekordas – pusantrų metų pilateso ir jogos 2-3 kartus per savaitę. Tada labai patiko, ilgainiui tiesiog kažkur pradingo noras eiti į sporto salę). Tačiau puikiai suprantu, koks naudingas gali būti sportas. Bet aptingt ir sustingt negalima, todėl dabar vienintelis mano sportas yra vaikščiojimas visur pėstute. Nu žiauriai geras dalykas. Gal ir atrodo, kad atima daug laiko, bet užtat nepraleidžiu to laiko sporto klube. Apie vaikščiojimą išsamiau jau rašiau čia.

Ryte prauskitės arba bent jau baikite prausimąsi šaltu vandeniu. Kai organizmas iš pat ryto patiria stresą ir galvoja, kad mirtinai sušals, bet nesušąla, kiti stresai dienos eigoje vėliau jau būna lengvesni. Vis dar neištveriu po visiškai lediniu, bet treniruojuosi. Tai, aišku, dar ir padeda lengviau atsibusti.

Kultūra

Klausykitės muzikos. Man muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kai pradedu jai skirti mažiau dėmesio, krenta ir laimės lygis. Klausau baisiai įvairių dalykų, bet neabejotinai laiminga, teigiama ir jausminga muzika (bet nebūtinai tiesiogiai išreikštai linksma), nuo kurios galite pradėti yra Jamie xx, Bonobo, Bon Iver, Thievery Corporation. Vietoj chaotiškų radijo tarškalynių renkuosi LRT Opus, M1+ arba KEXP radio.

Skaitykite knygas. Ne žurnalus ar FB feed‘ą (kad ir kaip paradoksaliai šitas skambėtų iš žmogaus, kuris tiek reiškiasi tame FB). Jei jau pamiršote, kokį džiaugsmą kelia literatūra, iš pradžių gali tekti prisiversti tai daryti, bet vėliau susiformuoja įprotis ir jau pasidaro gėda užuot pasinėrus į knygą tą brangų laiką gaišt refreshinant internetinį naujienų srautą ir apžiūrinėjant dešimt metų nematyto klasioko naują automobilį.

Apskritai, muzika, literatūra, teatras, kinas ir visas kitas menas yra tam tikra poilsio, bet tuo pačiu ir mokymosi bei akiračio plėtimo forma. O mokydamiesi mes daromės laimingesni.

Tvarka

Kad ir kokie nuostabūs būtų prieš tai paminėti dalykai, negalima nuginčyti, jog daugiau ar mažiau laiko vis tiek praleidžiate feisbuke. Tai bent darykite tai taip, kad jus pasiektų kuo kokybiškesnė informacija. Susitvarkykite savo naujienų srautą. Haidinkit reklamą, tuštybių mugę, drabstymąsi purvais, toksiškus žmones. Sekite išmintingus, sąmojingus, kažkaip jus praturtinti galinčius veikėjus. Jau kurį laiką tikslingai haidinu įvairią menkavertę informaciją, labai retai skaitau bet kokius naujienų portalus. Neseniai atsiverčiau anksčiau savo taip mėgtus „Žmones“ ir pasidarė šiek tiek sprangu gerklėje, nes nu tiesiog atpratau nuo tokios vertybių sistemos, kuri ten dažnai spinduliuojama, nors kaip leidinys šis žurnalas sudėtas išties išmoningai. Aišku, kaip ir su maistu, nereikia persistengti ir nueiti į kraštutinius rimtumus. Labai svarbu nepamiršti juoktis, tačiau ne ką mažiau svarbu prižiūrėti savo humoro kokybę.

Unsubscribinkit visus varginančius reklaminius emailus, pranešimus ir žinutes. Pati naudojuosi dviem e-mail adresais. Vienas – rimtas, darbinis, kitas – blogo reikalams ir visiems kitiems nerimtiems dalykams. Todėl, jei ir gaunu kažkokią reklamą (kartais grynai dėl to, kad būčiau up-to-date su skrydžių ar koncertų pasiūlymais), ji nesimaišo su svarbiais dalykais, į kuriuos dėmesį atkreipti reikia pirmiausia. Išsijunkit įkyrius garsus, push notificationus ir atsisiųskit ad block‘ą. Daugiau švaros internetinėje erdvėje – daugiau tvarkos galvoje.

Kritiška akimi apžiūrėkit namus ir pagalvokit, ar visko, ką turite, jums reikia ir ar viskas atlieka kažkokią funkciją. Labai nemėgstu apsikrauti šlamštu, išsitreniravau save neprisirišti prie erdvę užgriozdinančių daiktų ir karts nuo karto pramėtyti tai, kas nebereikalinga. Būna, kad kadaise fainas daiktas (drabužis, paveikslas, bet kas) tiesiog ima ir nusibosta, tuomet ateina laikas jį perkelt kažkur kitur. Gal tam, kam jis gali būti naudingas, o gal tiesiog į šiukšlių dėžę. Kaip ir su virtualiu pasauliu, daugiau švaros namuose – daugiau tvarkos galvoje.

Kažko nusikračius, galima atrasti vietos vienam kitam daiktui, kuris, kad ir atlikdamas tik estetinę funkciją, kels jums nuotaiką. Nauji akinių rėmeliai ar nauja skrybėlė (šitie labai gerai suveikia, nes kokybiški ir stilingi jie gali tapti viso įvaizdžio ašimi ir jus džiuginti labai ilgai), naujas paveikslas ar kilimas ar bet kokia kita įvaizdžio ar interjero detalė – pagal poreikius ir skonį – gali rimtai pakelti nuotaiką visai ilgam.

Nuoseklus problemų sprendimas

Tam žmogui, kuris į mane kreipėsi, patariau atsisėsti ir visiškai nuoširdžiai, nesigėdijant sau atsakyti, kas būtent jo gyvenime jam trukdo, erzina, netenkina ir trukdo būti laimingu. Įvardijus skaudulius, kitas žingsnis yra gerai pagalvoti, kaip galima juos įveikti. O tada vieną po kito, kaip tas piktžoles darže – raut, raut, raut. Sudylinus su kiekviena, net ir smulkiausia našta, nu tikrai pasidaro geriau gyvent. Pradėkit nuo smulkių, kasdienybėje bugginančių problemų. Iš patirties žinau, kad žmonės gali priprasti prie labai daug ko. Varvantis čiaupas, išplyšusi vidinė palto kišenės dalis, leidžiantis virdulys, laginantis telefonas (nes nu liko 5mb laisvos vietos),  nusibaigę automobilio valytuvai ir dar milijonas visko yra tai, su kuo galima susigyventi. Tačiau vieną po kito pašalinus visus šiuos nepatogumus viskas pasidaro sklandžiau ir paprasčiau.

O tada jau imkitės sudėtingesnių reikalų tvarkymo. Taip pat labai gera mintis yra įvardinti norus bei dalykus, kurie, jūsų nuomone, galėtų padėti jūsų gyvenimo kokybei. O vėliau – kaip juos pasiekti. Na tarkim, turit seną svajonę nuvykti į Aziją. Užuot dūsavę, kad tai – misija neįmanoma, užsirašot šitą norą ir galvojat, kaip būtų galima to pasiekti. Vykti atostogaut pinigų nėra, bet gal yra galimybių vykti savanoriaut? Gerai, tuomet kitas žingsnis – ieškoti programų, kaip tai padaryti. Norit naujo darbo? Gerai, tuomet pagalvojat, kokio. Tada pasirašot rimtą CV, skaitinėjat darbo skelbimus, pranešat pažįstamiems, kad informuotų jus, jei išgirs kažką jums naudingo. Dakniso gyvenimas Fabijoniškėse? Skaitot skelbimus kambariokų paieškų grupėse, parašot draugams, svarstot, kaip galėtumėte pakeisti įgrisusią padėtį.

(Beje, pastebėjau, kad nuoširdus kreipimasis į draugus (arba kad ir visai nepažįstamus žmones forume) yra nerealiai geras būdas pradėti keisti situaciją, nes jie paprastai jums pateikia tiek idėjų, kad problema nė nebeatrodo tokia rimtai, kaip iš pradžių. Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.)

Patikėkit manimi, įgyvendinti patobulinus savo gyvenime gali būti kur kas paprasčiau negu jums atrodo, bet bėda ta, kad sunkiausias tas pats pirmas žingsnis. O vėliau, kai jau pradedi, viskas tiesiog ima ir dėliojasi, nes gyvenimas tiesiog taip veikia.

Be to, esu visiškai įsitikinusi, kad gyvenimas be problemų yra neįmanomas, o jei ir galimas, tai žiauriai nuobodus. Kad ir kaip gerai gyventumėme, visada iškyla reikalų, kuriuos turime išspręsti. Toji nuolatinė nepatogumo būsena ir yra tai, kas veda mus ir visą pasaulį į priekį. Reikia tai suprasti ir priimti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Psichologas

Jei nuoširdžiai dedate pastangas, kad gyventumėte geriau, bet laimės vis tiek nė pro vieną debesį nematyt arba tie jos spinduliai labai reti, gali būti, kad problema yra gilesnė ir atėjo metas pasikalbėti su specialistu. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad apsilankyti pas psichologą buvo vienas geriausių jo sprendimų ever. Tai yra absoliučiai normalus išmintingo žmogaus ėjimas, kurio tikrai neturėtų būti gėdijamasi ar juolab siejama kažkuo bloga. Jei visgi nejauku, juk neprivalote apie tai niekam nepasakoti. Tiesa, žinokite, kad ir kainuoja tai ne taip jau smarkiai daug (jei lankysitės valstybinėje poliklinikoje, man regis, iš pradžių – iš viso nemokamai, nesu tikra dėl specialistų kompetencijos, bet bent jau kitose srityse tikrai daug gerų gydytojų, todėl manau, kad tokių turėtų būti ir šioje srityje), ypač suvokus, kokia vertinga investicija į save ir savo laimę gali tapti toks sprendimas. O jei jau labai labai nedrąsu, pradžiai susipažinkite su kokybiška psichologine literatūra, kuri galbūt padės patikėti, kad savęs analizė yra visiškai normalus kelias į savęs pažinimą ir tobulėjimą. Ir tuo pačiu laimę.

Ir svarbiausia. Nesitikėkite, kad kas nors ateis ir jus išgelbės. Liaukitės karštligiškai bei desperatiškai ieškoti meilės ir tikėtis, kad ji ims ir viską sutvarkys. Kur kas geriau susitvarkyti su savimi ir tada visa kita ateis iš paskos.

Na ir pabaigai. Nepamirškite, kad, jei ir jaučiatės (kol kas) nelaimingi, jūs ne vieni tokie. Kaip parodė po liūdnojo straipsnio mane užplūdusios žinutės,visi mes kovojam savo karus, tik kiekvienas kitaip. Ir, be jokios abejonės, reiktų nepamiršti, kad tų etapų gyvenime būna visokių, ir gerų, ir blogų, bet pasibaigus skaudiesiems vėliau paaiškėja, kad jie buvo ne šiaip sau ir atliko savo funkciją tam, kad geriau būtų vėliau.

Sėkmės.

P. S. Jei turite idėjų, kaip papildyti šitą sąrašą, nesidrovėkite ir dalinkitės jomis komentaruose, visiems bus į naudą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

16 Komentarai