Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 vasario

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač – įvairaus d’n’b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? – Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai – toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

2 Komentarai

Ir ką jūs man

Ir kiekvienas pavasaris vis gražesnis ir gražesnis. Nežinau, kodėl taip jau atsitiko, bet pavasariai man asocijuojasi su gražiausiom Škėmos, Barauskaitės, Šaltenio ir Širvio eilutėm. Gal tai flashback’ai iš vaikystės, gal ir ne visai subtilu, bet, aj, eina velniop pasaulis su savo sophisticated mąstymu, kai visi gėrisi tuo, ko dar nepažįsta, bet kankinasi taip ir nepamilę to, kuo gyvena.

Mano pavasariai – tai balos ir paukščiai gimtojo miesto parkuose, tai saulės kamuoliai mano kambary, tai Berlynas ir šimtus kartų iškankintos gitaros, tai sekmadieninis karaokė turgelis su vėlyvų pusryčių kava, tai nesibaigiantys pokalbiai Antakalnio namų virtuvėje, tai Vilnius į Vilnių nepanašus, tai laikas, kai laiko nėra, nes jo neskaičiuoji.

2 Komentarai

Fake geriečiai

Yra viena tokia žmonių grupė, kurią aprašyti ruošiausi jau seniai, tačiau vis neprisiruošiau. Taigi, šiandien atėjo Fake Geriečių valanda.

Net neabejoju, kad kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko vienas kitas fake gerietis. Jei pažįstate labai daug žmonių, didelė tikimybė, kad tokių veikėjų jūsų kelyje pasitaiko gan nemažai. Kadangi esate pakankamai protingi žmonės ir su bet kuo arklių vogti neinate, draugų tarpe fake geriečių būti neturėtų. Bet, vis dėlto, vienas kitas eksponatas nukrenta iš dangaus vakarėliuose, kuriuose susirenka jūsų draugų draugai iš visų pakampių. Nepaprastai daug fake geriečių bazuojasi jūsų mokymosi įstaigoje ar darbovietėje.

Paprastai šio tipo atstovus sunku identifikuoti, nes jie yra tobulai atidirbę savo rolę. Visų pirma jie prie jūsų prisigretina apsimesdami eiliniais piliečiais – turinčiais tam tikrų pliusų ir tam tikrų minusų, bei visa esybę bando jums įrodyti – aš – saviakas. Nukrypstant nuo fake geriečių santykio į jus aptarimo, derėtų apibūdinti ir dar keletą jiems būdingų savybių. Fake geriečiai nerūko. Jie nevartoja alkoholio. Jie gyvenime nėra matę narkotikų. Jie eina miegoti iki vidurnakčio, o keliasi septintą ryto, lenda į sportinius kostiumus ir eina bėgioti. Jei nebūna labai šalta, tai dar ir į kokią upę įšoka. Fake geriečiai sveikai maitinasi. Jie rūšiuoja atliekas, jie važinėja dviračiais, jie aukoja labdarai, eina į teatrus ir muziejus, savaitgaliais kur nors savanoriauja, jie yra tokie geri, kad jiems einant gatve pradeda čiulbėti paukščiai ir skleistis jazminai.

Viskas, regis puiku. “Geriečiai tai geriečiai, bet kodėl fake?”, – paklausi tu. Taigi, visa esmė yra tame, kad tu apie jų žygdarbius ir jų krištolo skaidrumo gerumą sužinai ne iš ko kito, o iš jų pačių. Tiesa tokia, kad visus savo tobulai dorą gyvenimą įrodančius ėjimus jie atlieka labai retai. Labai didelė dalis fake geriečių vis dėlto daro visas anksčiau įvardytas nuodėmes, tačiau kiekvieną jų išanalizuoja iki smulkmenų, aprauda, apžegnoja ir pasižada ateityje būti geri. Atėjus naujam savaitgaliui jie vėl paslysta ir įkrenta į užburtą ratą.

Didžiausia jų yda ta, jog būdami šalia jūsų, jie labai mėgsta įsijausti į gyvo įrodymo apie jūsų nuodėmingą esybę, rolę. Jums valgant keptas bulvytes, jie būtinai užsisakys garuose virtų daržovių ir negazuoto vandens su citrina. (Didelė tikimybė, kad jums nesant šalia, jie ramiausiai žingsniuos į Maką.) Jums geriant baltą rusą jie gurkšnos šviežiai spaustas apelsinų sultis arba maaaximum sausą baltą vyną skiestą vandeniu ir supratingai vartys akis žiūrėdami į jūsų savižudišką pasirinkimą. (Kai netyčia sutiksite juos nešantis tekilos nolseptynis, praneš, kad : 1) “aš paprastai negeriu stipriųjų, bet draugai paprašė”; arba 2) “šiandien šventė, tad leidžiu sau pasilepinti”.

Apie visuomenei naudingus darbus fake geriečiai kalba daug. Jei paklausite jų, kada paskutinį kartą jie atliko tuos darbus, išgirsite, kad pastaruoju metu tam neturi laiko, tačiau jau greitai žada padaryti kažką labai gražaus.

Fake geriečiai yra tobuli proto knisėjai. Jie puikiai išmano visas egzistuojančias psichologines teorijas. Jie jus puikiai supranta visais gyvenimo klausimais, tačiau, visgi, nemano, kad turėtumėte toliau eiti tuo keliu, kurį pasirinkote. Dažniausiai jūsų asmenybės analize fake geriečiai užsiima visai to neprašyti. Na tiesiog iš to kiekvienoje jų asmenybės ląstelėje pulsuojančio altruizmo.

Fake geriečiai labai gerai mokosi ir tobulai atlieka savo darbą. Jie niekada neklysta. Jie yra labai geri. Tokie geri, kad bus pirmieji, kurie praneš atsakingiems asmenims apie jūsų nuodėmes bei paklydimus. Jie niekada neduos nusirašyti per egzaminą. Jie būtinai visam pasauliui praneš, jei ką ne taip darysite, nes jie rūpinasi jūsų ateitimi. Ir net tada, net tada, kai jie galutinai išves jus iš proto, jūs neturėsite teisės pykti. Nes viskas daroma tik jūsų labui.

2 Komentarai

Pro rožinius akinius

…Good life good life. Nieko nėra neįmanomo, nieko, sakau tau. Rodos, kasdien vis labiau veriasi akys ir vis geriau ir geriau suprantu ir save ir kitus ir auga mano tikėjimas, kad viskas bus gerai, o visos parkės ir nerimąstavimai pamažu tirpsta kaip tie murzini sniegai už lango. Vaikiškai naivus pasirodys šis mano pastebėjimas, bet negaliu atsidžiaugti visa ko, kas mus supa paprastumu ir tuo pačiu ypatingumu bei gebėjimu nuolat keistis. Turbūt visi šie praregėjimai susiję su tuo, kad dar daugiau laiko praleidžiu viena, vis daugiau ir daugiau skaitau bei rašau ir beprotiškai daug išmokstu kiekvieną dieną, kiekiename žingsnyje. Ir dar ir dar kartą įsitikinu, kad teisingas nusiteikimas yra pats stipriausias ir sunkiai nukaunamas ginklas mano kelyje. Ir dievaž, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Net nedrįsčiau svajoti apie tokias likimo (?) dovanas, apie tokius stiprias ir šviesias bendravimo akimirkas, kurias išgyvenu. Visi pikti paaugliški ego kažkur seniai užsikasė, pavirsdami į neįkainojamą meilę, kuri skyla į dvi dalis – sau ir kitiems. Jei drįsti prieštarauti, turbūt, dar neatėjo tavo laikas. Užsidėk, užsidėk rožinius akinius. Verta.

Palikite komentarą

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” – vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Palikite komentarą