Metai: 2007

o kaip aš nemėgstu šito laiko. kai niekas neskambina. kai net prakeikti turkai nesibrauna į mano pasaulį. kai žmonės sėdi kažkur sulindę, nieko nenori, arba nori tik nejudėdami į priekį toliau įprastai leisti laiką, kai žmonės neperka naujų rūbų, neskaito kitų knygų, gyvena senomis idėjomis, kai kalba tik tam, kad kalbėtų, nes reikia juk kažką pakalbėt, kai jau šitiek metų klauso tą pačią muziką, nesitvarko namų, nes juk neapsimoka, susipažįsti su žmonėm, su masėm žmonių, bet jie neintriguoja, o penkiolikmetės sako, kad jas myli ir žiūri į akis, nes mat, tai Tikra. aš esu piktas, irzlus, legvai susierzinantis žmogus, aš savanaudė, egocentrikė, bet visgi nesu savim patenkinta, supranti? aš pavydžiu tom penkiolikmetėm, kartais pavydžiu, nes naivumas irgi turi savų privalumų. ir kai niekas nebestebina, nebeveikia ir nedomina, tai jautiesi kaip akmenukas. mėtaisi velniai žino kur ir kodėl. ir niekam nepriklausai, nors ir savinasi kažkas. o dar būna, kad suintriguoja, bet parodo savo menkumą ir atsibosta. atleiskit, bet aš negaliu pakęst bukumo. o vis dar yra žmonių, kurie nesugeba įžvelgti intrigos. jie nemato paslėptų siekių, nemoka skaityti tarp eilučių, jie nesupranta elementariausio žodžių žaismo.

dar yra liūdna, kad Mylėtas dabar tesukelia gailestį. o dar liūdniau, kai mokaisi 12 metų, o tada nueini, pasėdi trejetą valandų ir suvoki, jog susimovei.

aš jaučiuosi it prisirpęs vaisius, kuris krykštauja iš noro būti išspaustas.  arba bomba, kuri laukia, kol sprogs. duokit man Priežastį ir Motyvą. ir tada pamatysit, kas bus.

Foje – Mes laimingi Visai

1 Komentaras

nuostabus gyvenimas judesy. tik pirmyn ir pirmyn. progresas ilgainiui tampa būtina geros savijautos sąlyga. žinai, kažkada skaičiau interviu su V. Kernagiu. Jo paklausė, „koks didžiausias malonumas jūsų gyvenime?” Jis atsakė, jog pats didžiausias malonumas jam – jaustis reikalingu, ir nėra didesnio nemalonumo nei tapti nereikalingu. man irgi panašiai. man malonu, kai manęs prašo pagalbos, patinka, kad daugybė žmonių į mane kreipiasi, kai nori naujos ir geros muzikos. yra žmonių, kurie mėgsta klausti patarimo. malonumas, tikra malonė jaustis reikalingu žmogumi.

Foje – Vardan Tavęs

2 Komentarai

o štai tai aš matau pro savo langą vakarais. geroj vietoj gyvenu, manau.

Ladytron – Skools Out

Palikite komentarą

tavo silpnumas privertė pasiekti mažą vidinį triumfą,  kuris galutinai išlaisvino. po šitiek..

*

o dabar apie tai, kas man jau įdomiau. aš esu linkusi tikėti tik gerais horoskopais. o jie pastaruoju metu kaip niekad teigiami. žiūrėsim. kai kurie sako, kad nebeapsimetinėčiau, kad pradėjau tirpt. na ką jūs, aš juk nelinkusi į apsimetinėjimą. tik, jei ir bandau kažką nuslėpti, tai labiau nuo savęs, o ne kitų. pasakyta, „negeisk svetimo vyro (ar svetimos moters)“. o aš tyliai buriu. o ką daryt, kai ima ir pabučiuoja, arba sako „tu nusotabi“. imi žmogus ir pradedi tikėt. o tie sapnai… įdomius scenarijus kuria mano pasąmonė. prašyčiau artimiausiu laiku neišsklaidyti kerų. ačiū.

Regina Spektor – Us

1 Komentaras

Žiūriu į save ir darosi juokingai apmaudu. Žmonės, nugyvenę tam tikrus laiko tarpus, padaro išvadas. Aš irgi padarau. O apmaudu dėl to, kad tos išvados visada tokios pat. Arba labai panašios – atsiranda papildymai, pataisymai.Dabar toks laikas, kai aš noriu būti su kažkuo, sėdėti, klausyti, tarkim, Dido, ar kažkokio panašaus velnio ir šnabždėtis. Atsitraukti nuo nuolatinio bėgimo, judėjimo, kitimo. Noriu skubėti lėtai, stebėdama šviesas. Tai, ką tau vakar pasakiau, privertė tave juoktis.Bet supranti, juokinga tai, kad mes tuos, dėl kurių tokiomis save laikėm, turėti galim, o tie, kurie privertė atverti duris į kitokį nirvanos suvokima, važinėja sau po miestą, tu juos matai, o jie tau meluoja, meluoja, nosis jiems tik auga auga ir nežino, kad tu žinai.
O vaikystės meilės ateina, išvadina katinu ir užmiega pas tave ant lovos.
O kitos tiesiog bučiuoja.
Laikas sumoka savo skolas. Tik kartais tos skolos praranda vertę. O dabarties mes nesugebam valdyti.
O dabartis mus pjauna ir verčia būti su kažkuo dėl to, kad geriau nėra ir liepia pasitenkinti tuo, ką turi.
Sumautas jausmas žinoti, kad esi lengviausiai prieinamas ir patogiausias variantas.
Ir nesi Mylima Moteris, verčianti svaigt.
Apie mane niekada nekalbės su ilgesiu ir neverks dėl prisiminimų.
Aš nebūsiu pirmoji, vienintelė, svarbiausia, nes kiti dalykai bus svarbiau.
Tu būni su manim, o gražiausius žodžius sakai toms, kurias sutinki šimtus kartų rečiau.
Gi aš neperdedu, gi abu žinom, kiek laiko praleidžiam kartu. O kodėl?
O todėl, kad tu mėgaujiesi savo sadizmu, o aš gi turiu palinkį į savidestrukciją, kaip jau minėjau.

Tai ir tąsomės šitaip.

O kada tai baigsis? Kas privers mus baigtis?O kaip manai,ilgėsimės po to ir vėliau susitikę pulsim į to, kas buvo duobes, įsitversim ir iš naujo užsuksim tą ratą?Dažnai savęs paklausiu, iš kur šitiek kantrybės, sugebėjimų nertis iš kailio ir gebėjimų prisitaikyti.Dar apmaudą sukelia tas jausmas, kad gauni mažiau, nei esi verta. Meilė sau kartais turi tokį šalutinį poveikį.
Yra bent trys vyrai, kuriuos tam tikromis aplinkybėmis visuomenė laiko mano antrosiomis pusėmis. Ir nemeluosiu, jog tai man patinka, nes esu egocentriška ir man malonu, kad manęs nelaiko vieniša lūzere. Vienišas žmogus juk nieko tokio, ar ne? Bet pažiūrėkim, kaip pvz. mokykloje važiuojama ant senmergių. Tad tenka pripažint, kad Statusas turi įtaką įvaizdžiui, ir nereikia čia apsimetinėti, kad ne.

Apmaudu ir tai, kad iš tikro kaži, ar mokėčiau pradėti Normalius santykius. Nes kai įpranti žmogus prie vienadienių nuotykių ir nuolatinio tūsinimosi, tai paskui nebežinai, ką reiškia pvz. bučiuotis blaivam. Aš atsiprašau, kad taip neliteratūriškai čia šneku, bet supranti, taip yra.
Mano meilas drauge, vežkis mane kavos pagaliau.

Palikite komentarą