Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.
Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.
Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.
Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.
Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.
Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.
Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.
Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.
Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.
Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.
Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.
Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.
Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.
Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.
Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.
Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.
Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.
Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.
Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.
Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.
Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.
Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.
Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.
Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.
Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.
Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.
Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.
Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.
Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.
Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.
Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.
Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.
Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.
Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.
Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.
Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.
***
Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
5 Komentarai