Pirmyn į turinį

Žyma: TV

Serialas YOU: Gossip Girl meets Gone Girl – tobulas egzempliorius į guilty pleasures sąrašą

Po kelių išgirstų rekomendacijų pirmosios Naujųjų metų dienos vakarą nutariau duoti šansą serialui „You“. Sakė, kad bus Dan‘as iš Gossip Girl ir bus creepy. Skamba puikiai.

Serialo veiksmas vyksta Niujorke. Neturtingas, bet doras (nu tai aišku!) knygyno pardavėjas Joe įsimyli paiką wannabe rašytoją (na žinoma) Guinevere. Merginos draugių ratas – aikštingos turtuolės, visą savo gyvenimą dokumentuojančios Instagrame, pomėgiai – prabangūs, o vertybės – miglotos. Bet meilė yra meilė, nieko jau čia nepadarysi. Žinoma, Joe iš pradžių Guineveros širdį pavergti nelengva – tačiau paaiškėja, kad jis – aukšto lygio stalkeris, pasirengęs padaryti viską – bet tikrai viską – kad toji parodytų jam prielankumą. Vaikinui besiekiant tikslo įvykiai ima darytis vis labiau nesveiki ir gąsdinantys. O žiūrėti, aišku, vis įdomiau.

Dešimt pirmojo sezono serijų suvalgiau per tris kartus.

Serialas pilnas neįtikėtinų siužeto skylių, tačiau siūlau pernelyg nesigilinti ir tiesiog mėgautis. Didžiulės išliekamosios vertės čia irgi neieškokit – priimkite „You“ kaip pramogą. Man, amžinajai Gossip Girl fanei tai buvo tobulas reikalas, norėčiau dar ir dar. Tiesa, žiūrint kelissyk tyliai sau meldžiausi, kad toks paviršutiniškas Instagramo like‘ais ir vienadienėmis simpatijomis pagrįstas pasaulis egzistuotų tik fikcijoje, tačiau numanau, kad realybėje jo visgi pakanka.

Beje, Dan‘as buvo mano pats nemėgstamiausiai Gossip Girl veikėjas, tačiau čia Penn Badgley vaidmenį atlieka tobulai.

3 Komentarai

Forever Alone III (?) / Savaitė Lietuvoje

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Palikite komentarą