Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.
Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.
Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.
Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.
Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.
Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.
Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.
Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.
Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).
(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)
Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.
THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).
Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?
15 Komentarai
