Pirmyn į turinį

Žyma: eismas

Apie nepakartojamus vairuotojų tipažus Vilniaus gatvėse

Po mokyklos penkerius metus vairavau nuosavą automobilį. Nes Panevėžy jau taip yra – į teorijos kursus automatiškai pradedi vaikščiot septyniolikos, aštuoniolikos jau turi teises. Ir, aišku, automobilį. Be automobilio Panevėžy niekaip. Viešasis transportas kursuoja retai ir trumpai, maršrutai nepatogūs, šaika autobuse irgi ne ta, o negi eisi pėstute tuos du kilometrus iki centro?  O kur dar būtinasis kabėjimas įvairiose aikštelėse vakarais primaukus lukoilinės kavos, dragų (perskaitėt teisingai, u čia netrūksta) lankymas ir, aišku, švenčiausias laisvalaikio praleidimo būdas – važiavimas į SODĄ.

Po penkerių metų kankinimo, mano ryškiai filičitavą 1993-ųjų Mazdą 323 nuvežus eilinei apžiūrai, meistrai pasakė, kad liepto galas pasiektas ir kelio atgal nėra. Tiksliau, yra tik kelias į metalo laužą.

Mazda 323 1993
Tokia va buvo Boružė.

2012-aisiais, atsisveikinusi su Boruže (visi ją taip vadino, šiaip, logikos čia nėra), naujos nebepirkau, santaupas nutariau įmerkt į patirtis ir geram pusmečiui išvažiavau į Kanadą. Vėliau grįžusi naujam automobiliui taip ir nepritaupiau. Penkerius metus vairuodavau arba šeimos, arba darbo mašinas, kartais sėsdavau prie draugų transporto priemonių vairo, o štai nuo šio pavasario pavairuoti tenka dažniau. Tiesa, jei tik išeina, visur einu pėstute. Ir mankšta, ir kamščiuos stovėt nereikia, ir miestą pamatyt įdomu, galvą pravėdint. Prie vairo sėduos, kai gresia ilgesni atstumai arba kelionės į užmiestį.

Per tą laiką nemažai kas pasikeitė, tačiau ir toliau tenka stebėti puokštę nepakartojamų eismo dalyvių tipažų, kuriuos aprašyti šiandien ir sumaniau.

1. Pypsėtojai. Prieš rašydama tyčia pasitikrinau, gal dar kas pasikeitė, bet ne, KET vis dar rašo, kad garso signalą naudoti reikėtų tada, kai tai būtina siekiant išvengti eismo įvykio.

Pypsėtojams tai nė motais. Pypsėtojai gyvena tam, kad pypsėtų, pypsi tam, kad gyventų.

Prieš ketvirtadalį milisekundės užsidegė žalias šviesoforo signalas, o jūs dar nepradėjote judėti į priekį? Nesijaudinkit, pypsėtojas jums primins, kad laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt prie sankryžos mes nesusirinkom.

Visiškai sustojot prie raudono šviesoforo signalo su žalia rodykle, kad įsitikintumėte, ar saugu sukti į dešinę? Pypsėtojams jums tuoj parodys, ką apie tai mano.

Sustojot praleisti pėsčiųjų? Gal nenervuokit pypsėtojo, žmogaus kantrybės taurė ir taip pilna.

Pypsėtojų laikas eina truputį kitaip negu jūsų. Aš pypsėtoją visada įsivaizduoju kaip žmogų, kuris netyčia vietoj vieno išgėrė septynis puodelius kavos ir jo nuomonės šiaip niekad nieks neklauso, tai bent kely gali pasireikšt.

Vieną kartą teko dalyvauti situacijoje, kuomet toks didžiulis vyriškis su trim ringėm ant kaklo su didžiuliu džipu bandė spartinti eismą pypsėdamas eilėje įvažiuoti į keltą Klaipėdoj stovėdamas vienos iš trijų juostų vidury tarp kitų mašinų.

2. Iškišinėtojai. Taip, tai tie žmonės, kurie savo automobilio nosį į važiuojamąją juostą iškiša tiek, kad bene visada rizikuoja būtų apdaužyti. Jei jūs nesiteikiate jų išleisti, juos tenka nepatogiai apvažinėti, nes jie pasitraukti tikrai neketina. Jie kiša, nes rizika sukelti eismo įvykį jų nestabdo, adrenaliną rytais jie geria vietoj kavos. Jie kiša, nes neturi, kada laukti. Kiša, nes laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt į gatvę jie neišvažiavo.

(Tiesa, būna situacijų, kuomet, jei neiškiši nosies, iš kiemo išvažiuot pavyks po kokių dešimties metų. Tuomet tokie atvejai pateisinami.)

3. Žmonės, kurie tave lenkia, kai sustoji prie perėjos praleisti pėsčiųjų. Čia yra my all time favourite tipažas. Dažniausiai sutinkamas Panevėžyje, bet pasitaiko ir Vilniuje. Pėstieji šiaip nėra žmonės ir patys kalti kad nevairuoja. Nu ir šiaip, jei jau nevairuoja ir renkasi eiti, tai nu akivaizdu, kad neturi RIMTŲ reikalų ir NESKUBA, tai gali ir palaukt.

Kartą sustojus praleisti senuko su lazdele ir šeimos su dviem vaikais už manęs važiavę automobiliai apvažiavo mane ir pėsčiuosius ir nuvarė tolyn.

Dar labai myliu tuos, kurie nė neketina sustot praleist pėsčiųjų, kuriems šiaip žalia ir pirmenybė. Jie važiuoja, nes jiems gi duota žalia rodyklė, kasyra.

4. Žmonės, kurie tau besiparkuojant iš galo pradeda parkuotis toje pačioje vietoje, į kurią jau taikeisi tu. Kas pirmesnis – tas gudresnis, laikas – pinigai! (Merkia akį).

5. Žmonės, kurie, užsidegus dešimt sekundžių degančiai žaliai rodyklei taip ir nepasuka. Nes tiesiog užsižiūrėjo į telefoną.

Vairuotojų tipažai

6. Prielipos-mokytojai. Tai žmonės, kurie, nesvarbu, kaip greitai jūs bevažiuotumėte, prilips prie jūsų automobilio galo ir visais įmanomais būdais jums bandys parodyt, kad trauktumėtės iš juostos, nes jie skuba. Nes kas yra laikas? Taip, teisingai, laikas yra pinigai.

Šitie kartais dar ir pamokyt mėgsta. Suprask, ką tu sau leidi ten, kur maksimalus leistinas greitis yra 60, antra juosta važiuodamas ant 70.

Vieną kartą vienas toks mokytojas mane įvažiuojant į Karoliniškes pradėjo vaikytis, pavojingai važiuoti per arti iš šono, tada iš priekio, kol galiausiai, po kelių minučių pamokos nurūko tolyn. Buvo be galo miela ir malonu.

7. Žmonės, kurie stovėjimo aikštele skrieja 40+ kilometrų per valandą greičiu. (Ta prasme, jūs, ką, pamiršot, kad laikas – pinigai?)

8. Žmonės, kurie, jei galėtų, realiai parkuotųsi parduotuvės viduje. Nes neduok dieve reiks bent truputį paeiti. Jei žmogus atvažiavo automobiliu, jis tikrai NEKETINA eiti nė trupučio. Ir, jei, neduoktudieve, TENKA, jis tai daro sukąstais dantimis ir prie kryžiaus kalamo Jėzulio veidu. Nors šiaip Jėzulis freskose vaizduojamas mažesnėje kančioje negu jie. Jei dirbate kokioje nors įstaigoje, kur vargšai klientai negali prisiparkuoti ne toliau negu už penkiasdešimties metrų nuo įėjimo, turėtumėte mintinai mokėti visas šitų kankinių aimanas.

Oezau, kad jūs žinotumėt, kaip sunku rasti vietą mašinai. (Ten truputį toliau, prie bažnyčios šiaip pilna.) Aš tris ratus apsukau aplink rajoną, kol radau. (Jūs ratus sukote ne aplink rajoną, o aplink parkingą, kuriame iš dešimties galimų stovi trylika automobilių). Bettai jūs šiaip galėtumėte kaip nors spręsti tą parkingo problemą. (Dūsauja) (Problemos šiaip kaip ir nebūtų, jeigu jūs pasistatytumėt prie bažnyčios ir ateitumėt tuos 100 metrų, vis tiek mažiau užtruktų negu sukt tris ratus).

Šitie žmogeliukai kartais siauroje gatvėje automobilį pastato taip, kad, norėdami pro jį pravažiuoti neapdaužę, turit prilėtinti iki 10km/h ir įsitempę dairytis, ar ne per arti. Arba taip, kad, norėdami patekti į savąjį, turit lipti per keleivio duris (nes vairuotojo tiesiog per daug užspaustos) ir apsižergę rankinį stabdį kabarotis prie vairo (tai gerai kai aš maža). Visada smagu, kai, stengiantis patekti į savo automobilį tenka prie transporto priemonių kūnu glaustis tiek, kad išsibuzoji.

Kantrybės taurė

9. Žmonės, kurie greičiau pilietybės išsižadėtų negu mokėtų už parkingą. Apmokestino stovėjimą Žvėryne??? 30 centų už valandą??? JIE GAL IŠPROTĖJO. (Suka ratus po rajoną su savo 2015 m. Volvo, ieško nemokamos vietos kokiam tais kiemuky). Jei galėtų, jie automobilį pakabintų tiesiog ore. Kad tik tas neliestų mokamos žemės.

Va šitie žmogeliukai mėgsta automobilį palikti įvairiose netikėtose vietose įjungę avarinį. Kartais penkioms minutėms. Kartais penkiolikai. Kartais penkiasdešimčiai. Nes jei įjungtas avarinis, tai čia nesiskaito gi.

10. Žmonės, kurie prie vairo jaučiasi viršesni už absoliučiai kiekvieną kitą eismo dalyvį.

Esat sutikę vairuojantį žmogų, kuris pripažintų, kad nėra pats geriausias vairuotojas savo karalystėj? Aš irgi ne.

Kiekvienas, bent kokį pusmetį prie vairo praleidęs pilietis, dažniausiai jau jaučiasi kelyje gebantis viską. Na ne tiek, kiek gali F1 vairuotojai (čia jau reiktų kokio pusmečio mokslų), čiut mažiau negu tie, kurie važinėja ralyje (mėnesis treniruočių ir be problemų, tik duokit) ir iš esmės tiek pat, kiek tie, kurie vairuoti moko kitus.

Užtat tie visi kiti… tie visi kiti eismo dalyviai tai gaidžiai, dūchai, vpš kas jiems teises davė nx.

Kur tu suki, asile? Kas tau yra nx? KĄTUČIADABARDARAI. Rėkia šitie maži karaliukai prie vairo.

Šitie superior žmogeliukai prie vairo išsilieja geriau negu kai kurie patrankę bokso kriaušę. Garsiausiai rėkia, kai sėdi su sandariai uždarytais langais. Būna, atsisėdi šalia žmogaus, kurį, regis, gerai pažįsti, o vat visu gražumu išlenda toji niekad nepažinta jo pusė ir tavo kompanjonui staugiant arba pypsinant be kaltės kelią kertantiems pėstiesiems pasilenki, kad kas tavęs nepamatytų, nes nu, gėda.

Ar kartais šie tipažai persipina ir jų savybės susimaišo? Oi, tikrai taip.

Ar aš kartais irgi būnu kuris nors iš šių tipažų? Oi taip, tikrai taip.

Kažko nepaminėjau? Labai lauksiu jūsų pastebėjimų komentaruose.

Saugokim ir gerbkim vieni kitus. Sėkmės kelyje.

4 Komentarai