Po gana sudėtingos vasaros (prisiekiu, rugpjūtį jau tikrai buvau pradėjusi tikėti, kad iš tiesų kažkaip ne taip išsidėstė planetos virš mano galvos) daviau sau daug pažadų ir griežtai nusprendžiau, kad gyvenimas turi pagerėt (ir taip jis nebuvo blogas, toli gražu, tik ta vasara… na, ir visada, visada gali būti geriau nei yra).
Taigi, įvykdžiau keletą pokyčių, kurie kai kam gal pasirodys visiškai savaime suprantami ir seniai išmėginti, bet man tai buvo nauji žingsniai, maloniai pakoregavę įsisenėjusią gyvenimo ritmo tvarką.
Pradėjau visiškai nebesinaudoti viešuoju transportu ir visur visur eiti pėstute. Galvojau, kad gal reikėtų įsigyti mašiną, tačiau supratau, kad, kol gyvenu centre ir bene visos vietos, kuriose turiu būti, yra ne daugiau nei pusvalandžio ėjimo atstumu, mašina tikrai į nauda neišeis – ir kainuos, ir ją vairuodama judėsiu dar mažiau. Prisipažinsiu, kad anksčiau visus tuos trumpus atstumus įveikinėdavau viešuoju transportu, grynai dėl to, kad sakiausi sau taupanti laiką ir todėl, kad nu, tingėdavau. Dar labai bijodavau lietaus ir šalčio, betgi iš tikro nėra tas žvarbus oras toks jau ir baisus, nereikia bijoti būti lauke, nes judant visai nešalta. Kai pasakai sau, kad nuo Skalvijos iki Žvėryno tikrai ne kosminis atstumas, tai toks jis tau ir nebeatrodo. Kol kas asmeninis rekordas – pėstute nuo Ozo Impulso iki Skalvijos, bet tikiu, kad įveiksiu ir tolimesnius atstumus. Žinau, kad tiems, kurie vienu atsikvėpimu nubėgat dešimt kilometrų, tokie pasiekimai gali pasirodyti juokingi, bet kiekvienam savos pergalės.
Žinoma, siekiant visur eiti pėstute, kartais reikia šiek tiek iš anksto susiplanuoti laiką, nes tai užtrunka ilgiau, bet penkios minutės ėjimo visgi tikrai yra geriau už minutę autobuse. Pajutau, kad vaikščiojimas besiklausant muzikos labai gerai sudėlioja mintis galvoje ir išveja visus velnius, nervus ir piktumus. (Tuo tarpu visuomenė viešajame transporte tuos piktumus dažniausiai sukelia). Labai tikiuosi, kad žiema manęs baisiais neišgąsdins ir visur vaikščiosiu kaip įmanoma ilgiau, o pinigai, sutaupyti neperkant automobilio ir į jį nepilant kuro bei kas mėnesį nebepildant vilniečio kortelės nukeliaus kitais gerais tikslais.
Išdalinau arba išmečiau drabužius ir daiktus, kurių nenaudoju. Kai supranti, kad kažkas namie užsistovėjo jau keletą metų, nes vis sakei, kad na, gal jau netrukus pradėsi naudoti, jau tikrai metas grūst tą daiktą lauk iš namų. Labai gali būti, kad kažkam kitam jis išties labai pravers. Kalbant apie drabužius, mane baisiai erzina neadekvatus naujų drabužių kainos ir kokybės santykis, tad po parduotuves vaikštau retai. Mokėti kokius 30eu už maikutę, kuri, gali būti, apsiburbuliuos ją užsidėjus tris kartus, man atrodo visiška nesąmonė. Liūdniausia tai, kad net ir brangus prekės ženklas dažnai negarantuoja, kad audinio kokybė atitiks kainą. Tik nerekomenduokit naudotis Vinted, nes atvirai pasakius nė neįsivaizduoju, kiek laisvo laiko reikia turėti, kad jo užtektų užsiimti drabužių ieškojimu, nagrinėjimu ir susirašinėjimu su pardavėjais. Taigi, su kolegėmis kartą-du per metus susirenkame ir įvykdome apsikeitimo drabužiais ritualą. Visos atitempiam maišus savo nebenešiojamų drabužių ir peržiūrėjusios viena kitų kolekcijas išsirenkame sau kažką naujo. Labai geras būdas spintoje atrūšiuoti tai, ko tau jau nebereikia ir atnaujinti garderobą.
Smarkiai sumažinau alkoholio ir cukraus suvartojimą. Anksčiau taip smarkiai mėgdavau saldumynus, kad man nieko nereikšdavo tiesiog nusipirkti tortuką ir jį per kelis kartus suvalgyti, arba vakarienei įkalt pusę dėžės ledų. Po kiekvieno rimtesnio valgio desertukas būdavo privalomas. Žodžiu, cukraus suėsdavau žiauriai daug ir nė nesusimąstydavau, gerai čia ar nelabai. Bet kažkaip pažiūrėjus dokumentinį filmą „Fed up“ pagalvojau, kad būtų įdomu pamėginti iš valgiaraščio braukti didžiąją dalį saldumynų. Pasilikau vaisius, riešutus ir juodą šokoladą. Iš pradžių tai buvo šioks toks eksperimentas, grynai pasižiūrėti, ar galiu, o galiausiai jis virto sveikesniais įpročiais ir dabar tų saldumynų nė nebesinori. Žinau, kad skeptikai siūlytų nebevalgyti ir vaisių, bet patikėkit, tai, kaip pasikeitė mano valgiaraštis, jau yra išties didelis pasiekimas. (Beje, gana meluoti sau, kad varškės sūreliai ir jogurtukai yra sveiki nekalti užkandžiai. Toli gražu.) Malonu save palepinti, tačiau reikia nepamesti galvos, kad lepinimas išties būtų šventė, o ne kasdienis ritualas.
Panaši situacija ir su alkoholiu. Bokalas čia, bokalas ten, veltui švaistomi pinigai, energija, laikas, siurbiamos niekam nereikalingos kalorijos ir švaistoma nuotaika. Kad man būtų linksma ar būčiau drąsi, alkoholis tikrai nebūtinas, o jei be jo būnant su kažkuo yra nuobodu, reiškia, gal iš viso nereikėtų su tuo kažkuo būti. Nei cukraus, nei alkoholio neatsisakiau kategoriškai visiškai, nes nenoriu pulti į kraštutinumus, bet apribojus jų suvartojimą savijauta tikrai smarkiai pagerėjo. Tikiuosi, kad ir toliau pavyks sėkmingai gyventi tokiu rimtu.
Pradėjau vėliau keltis. (Visur rašo, kad reikėtų pradėt anksčiau, bet patikėkit, man tas ankstyvas kėlimasis nieko gero nedavė.) Pernai visą sezoną darbą pradėdavau 7:30 ir dažnai baigdavau gana vėlai. Supratau, kad toks laikas man visgi tikrai per ankstyvas, tad pažadėjau sau, kad nebesiplėšysiu, nes naudos tai neatneša jokios. Susidėliojau tvarkaraštį taip, kad dirbčiau anksčiausiai nuo 8:00 (vėliausiai – nuo 8:45). Gal ir neįtikėtina, bet net ir tas išloštas pusvalandis žiauriai gerai.
Visiškai nustojau rūkyti. Anksčiau parūkydavau savaitgaliais ar gerdama alkoholį, vasaromis įsigudrindavau rūkyti dar dažniau, o dabar nustojau visai. Susumavus visus prieš tai paminėtus pasikeitusius įpročius, bendrai savijauta tai atnešė tikrai daug naudos. Tikiuosi, kad užteks valios niekada daugiau taip ir nebepradėti, nes teigiamų aspektų šiame įprotyje nematau jokių.
Nepamirštu paskaitinėti Mark Mansono straipsnių. Žiauriai nemėgstu visokių motyvacinių puslapių, seminarų ir paskaitų, bet šitas vyrukas rašyti ir meistriškai dėstyti mintis tikrai moka. Jo įžvalgos dažniausiai puikiai suveikia kaip reality check‘as, priversdamos gerai iš naujo permąstyti savo užsistovėjusius įsitikinimus.
„When people criticize you or reject you, it likely has way more to do with them — their values, their priorities, their life situation — than it does with you. I hate to break it to you, but other people simply don’t think about you that much (after all, they’re too busy trying to believe everything is about them).”
Daviau sau žodį antrą kartą nebežiūrėti tų pačių serialų, nes ir taip yra milijonas neperžiūrėtų. Labai viliojančiai gali atrodyti mintis dar kartą prasukti visus serialo, kuris kažkada suėjo labai gerai, sezonus, bet reikalas tas, kad didelė tikimybė, jog antrą kartą žiūrint patirtis jau nebebus tokia džiuginanti ir laiką praleisit jau nebe taip gerai, kaip pirmąsyk ir, gali būti, įspūdį susigadinsit visai.
Nustojau viską atidėlioti. Tai, ką galima padaryti dabar, ir reikia padaryti darbai. Susikaupusios atsakomybės ilgainiui pradeda smaugti, o šitas smaugimo jausmas visai nėra malonus.
Paskutinė įžvalga pabaigai. Kai tau atrodo, kad dabar yra tavo laikas ir dabar tau sekasi neįtikėtinai gerai, būk labai atsargus. Kai manai, kad žinai kažką geriau už kitus, kad varai geriau už kitus, esi reikalingesnis, gražesnis, įdomesnis nei kiti, jokiu būdu neužmik ant laurų, nes vos akimirkai sumerkęs akis, netrukus prabudęs gali suprasti, kad kiti tuo tarpu nesnaudė ir smarkiai pasistūmėjo į priekį, o tu taip ir likai pakibęs ant praeities pergalių ir pasiekimų kalno, kuris greitai ir negrįžtamai grimzta į užmarštį. Laikas bėga neįtikėtinai greitai ir tą laiką kiekvienas mes renkamės išnaudoti kaip tinkami. Gali rinktis – gyventi visiškai, pusėtinai, ar tik truputį. Verčiau rinktis taip, kad kažkada ateity nebūtų apmaudu. Būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais. Ir ne poryt ar nuo sausio, o šiandien. Siek būti ne geresnis už kitus, o geresnis už save patį tokį, koks buvai anksčiau.
***
Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
11 Komentarai
