užsipisau. Labiausiai dabar noriu normalių, gražių, kažkam šabloniškų santykių, kupinų savitarpio pagarbos, supratimo, lengvo principingumo, nuolatinio flirto, atvirumo ir noro vienas kitą daryti laimingais.
nes atsibodo vienadieniai ryšiai. Tulabaigražinoriutavęskokiatunuostabi, k a s t u t o k i a?
aš esu gyvas žmogus. Ne mechanizmas, ne mėsos gabalas. Esu protingas, išsilavinęs, superjautrus, gebantis atsiduoti, gebantis kurti, geisti, norėti, glostyti plaukus ir žaisti pirštų galiukais.
o mane mėgsta pamiršti. O aš nieko nepamirštu. Pergyvenu, suvirškinu, perfiltruoju ir gražiai pasidedu viduje. Būtent, pasidedu, o ne numetu.
visas mano aršumas, cinizmas, kategoriškumas tėra kaukė. Nuo to, kas žeidžia ir nuo tų, kurie mėgsta numesti. Tai yra ne įgimta, o išmokta.
aš turiu daug išlavintos nuovokos ir supratingumo. Aš esu įžvalgi.
o kartais nieko tokio neturėt galbūt geriau. Tada neprieini realių išvadų ir keliauji paviršium, išsisklaidai ir paleidi į atmosferą.
aš sakau velniop, tai nieko nereiškia, tai pasidavimas akimirkai. Aš sakau ir kaži, ar tikiu savim.
nors gal. Tas visuotinis ėjimas iš proto priverčia prisitaikyti. Tai nėra natūralu, greičiau išsigimėliška.
bet ką jūs, juk mes mokam save prievartauti, puikiai mokam, ką jūs, mes genijai šioje srityje.
visi klausom kokio Mamontovo, raudam kaip pasiutę, kad va, žmogus taip jautriai apie realybę, apie liūdesį, šidgėlą dainuoja, o kodėl jis taip dainuoja, ogi mūsų menkumas įkvepia genijus, prakeiktas atsiplėšimas nuo moralės ribų, įpratimas meluot, o labiausiai, labiausiai meluot tai sau, bet ką jūs, gi čia ne apie mus ir sakiniai nesibaigia nesibaigia, nes tik mes taip gražiai taip gurmaniškai pilstom ir gurkšnojam žodžius ir mėgavimąsi savimi juose.
aš vaikas, toks tyras ir naivus, nes darau tas pačias klaidas, jas keiksnoju ir toliau puikiai lieku ištikima tam. Aš visada lendu liūtams į nasrus ir esu šiek tiek linkusi į savigriovą, nes kai sutinki kažką, kas tavęs nesugeba skaudinti, pasidaro nyku.
o kas blogiau – nykuma ar nuolatinis draskymasis?
Nykuma, mielieji, nykuma.
o labiausiai nekenčiu, kai žmonės neprogresuoja. Verda savose sultyse ir dar mėgaujasi tuo.
ir paskui sako, tai ką, negali pabėgt ir pasakyti ne? Kvaily tu, kaži, iš ko tu to išmokai, ir kas privertė tave išlįst į saulės šviesą. Ak, cinizmas, ak ta ironija. Tu nemoki šito, nes tai nėra tau įgimta taip, kaip kitiems.
tavo dirbtinumas kartais juokina, o kartais pykina.
o tu ar žinai, ar suvoki, kokia aš?
aš mirštu iš meilės bado.