o buvo taip…

Dar pasakysiu apie tą žmogų, apie kurį rašiau. Po visų žiemos įvykių aš jį buvau sutikus pavasarį. Po to sėdėjau autobuse, klausiausi Mamontovo ir žliumbiau. Ir į mokyklą tada atėjau užsiverkus.
Dėl to, kad tada man jo taip reikėjo. Taip reikėjo…

Kai sutikau jį, supratau, koks neįtikėtinai savas gali būti žmogus. Toks rūpestingas, protingas ir geras. Ir man reikalingas.
O pasibučiavom tik kartą. Per jo 20-tąjį gimtadienį – taip buvom sutarę. Rodos, ir tada lijo.
Po to tą bučinį prisimindavau dažnai. Ir galiu pasakyti, kad buvo pats geriausias mano gyvenime.
Ir po pavasario susitikimo jį sapnavau. Ne kartą. Kad ateina pas mane, priglaudžia prie savęs, pabučiuoja ir pasako: „Būsim kartu.” Ak, skaudėdavo pabudus.

Ir dabar jau apsiverkiau. Bet visdėlto, the magic is gone. He broke the spell. Ačiū jam.