Tokia jau žmogaus paskirtis – susirasti sau antrą pusę, su ja susilaukt vaikų (tai ta antra pusė privalo būt priešingos lyties, kad šitas paeitų), dirbt visuomenės gerovei nu ir kažkada ramiai numirt.
O vat ir ne. Nebūtinai.
Galimų ir laimingų scenarijų yra įvairių – ir tokių, kaip šitas, aprašytas aukščiau, bet ir dar šimtai kitų. Jei kažkuris konkretus vaizdinys, kaip turi dėliotis žmogaus gyvenimas, jums atrodo teisingiausias, tai dar nereiškia, kad tik taip ir yra. Nors, jei taip tiksliau, tvirtinimas kaip yra geriausia, pats iš savęs jau yra nelabai įmanomas.
Prasmė yra tokia prasmė, kokią tu pats sau susikuri. Ir viskas.
Visai neseniai dalyvavau tokioj socialinėj situacijoj, kuomet vienas vyrukas buvo atkakliai kamantinėjamas „Tai-kaip-ten-su-ta-antra-puse“, o vėliau, išgirdus, kad antros pusės nėra, guodžiamas ir instruktuojamas, kaip tą antrą pusę susirast. Nes antros pusės neturėjimas automatiškai yra liūdesys, nelaimė ir tamsa. Be antros pusės tu nesi visavertis žmogus, nes žmogaus paskirtis yra susirasti sau antrą pusę ir veistis, kaip jau rašiau prieš tai.
Šią akimirką pasaulyje yra vat tiek žmonių –
7,744,591,491
Po kelių minučių jų bus dar daugiau, sunkiai jau visi čia ir betelpam, bet ką ten tas pasaulis – vat Lietuvoj tai per mažai.
Jei esi vienas, tai ne tik, kad pats nelaimingas, bet tikriausiai su tavim dar ir kažkas nelabai gerai. Nu ir įtartinas variantas. Šitoks vyras, šitokia moteris, jau tiek metų, o vat vienas. Nes nu kaip čia taip nieko nesusirandi.
Visi karts nuo karto atsiduriam tokioj situacijoj – kartais už vienišumą drožia mus, kartais būnam to liudininkais, o kartais ir patys sugebam padrožt pasakymais „Tau reikia vyro/moters“, net nesusimąstydami, ar čia viskas gerai su tokiais neprašytais komentarais.
„Tai jūs nieko nelaukiat, valgysit vienas?“ – tie, kas daug laiko praleidžiat vieni, šitą maldelę mokat mintinai.
Apie kai kurių garsių žmonių vienišumą tirados prirašytos ir prikalbėtos. TV laidose aiškinamasi, kaip čia taip gavosi, kad vienas. „Aaa, tai jums viskas vienam gerai? Tai gerai tada.“ Na ir vis tiek, dažnas komentaras – „Bet jam/jai turbūt kažkas negerai“.
Man, pavyzdžiui, irgi labai ilgai buvo nesuprantama, kodėl vyrai ar moterys, likę vieni, vėliau taip ir nesusiranda antros pusės. Arba nesuprantama, kodėl kai kurie pasirenka vieni būti visą gyvenimą.
Na bet lygiai taip pat man ilgai būdavo sunku suprasti kitų pasirinkimus tokius, kokių pati nedaryčiau.
Bet štai vat, greta dar daugybės kitų aplankiusių supratimų, gyveni, matai pasaulį, pažįsti žmones, vis daugiau žmonių, vis labiau skirtingų, vis giliau nueini pokalbiuose, pats nudegi, kitus nudegusius matai nu ir supranti, kad nėra vieno kelio visiems vienodai parodyto ir bandyt įgrūst žmones į savo paties idilės įsivaizdavimą yra mažų mažiausiai kvaila. Lįst į jų asmeninę erdvę ir šerti juos nuomone, kurios niekas neprašė – juo labiau.
Aš pakankamai dažnai girdžiu neprašytą labai įkyriai man grūdamą nuomonę apie tai, kaip man reikia gyventi, kad labai gerai suprasčiau, kokia toji nuomonė yra man nereikalinga ir, kad ir kaip norėčiau nuo jos visiškai atsiriboti, žeidžia.
Dėl to sakau, atsikabinkit nuo vienišo žmogaus.
Vienatvė gali būti skausminga, tačiau vienatvė gali būti ir laiminga. Kaip ir buvimas poroje – jis irgi gali būti skausmingas, jis gali būti laimingas. Kaip pavyks – niekad negali būti tikras.
Faina, kai laiminga šeima kažkam ir yra laimė, tačiau laiminga vienatvė kažkam irgi gali būti didžiausia laimė. Jau nekalbant apie tai, kad ji – tikriausiai kur kas geriau negu nelaiminga šeima.
Žinau šitiek atvejų, kuomet žmonės, įsivaizduodami, kad pasaulis taip ir turi dėliotis – mokykla-universitetas-darbas-santuoka-vaikai=laimė, labai anksti, iš širdies ir neapsidairydami puolė vykdyt šito projekto. Kai kas, sakykim, laimingai. Šitie dažniausiai bus patys pirmi tvirtinti, kad jus išgelbės antra pusė, o jau paskui – vaikai. O vat kai kas, kas jaučiasi pafeilinę (ir kartais dėl to nustebę – čia, pasirodo, dar ir stengtis reik!) su šituo nepriekaištingai sukaltu projektu, jau kur kas atsargiau rinksis žodžius ir jūsų į rėmus grūst tikriausiai nebandys.
Žinau ir tokių, kas, bevykdydami aukščiau aprašytą projektą, kankinasi ir dabar jau tikriausiai elgtųsi kitaip, tik jau „Undo“ nepaspausi, reik tvarkytis su padariniais.
Ir šiaip, ne tik nuo vienišo žmogaus atsikabinkit, atsikabinkit nuo žmogaus, kuris jūsų nuomonės apie tai, kaip jam gyvent, nepageidavo. Jei užsimanys, tikrai paprašys.
