Kai mudu žaidžiam, tirpsta ledas. Tik, deja, trumpam.
Žinai, aš visada sau prisižadu gyventi taip, jog žmonės, mane stebėdami sakytų : „Na šitai tai ir sekas.” Ir norėtų būt šalia. Tik niekada man tai nesigauna. Niekas nenori būt šalia žmogaus, kuris tarsi neigiamos energijos šaltinis visus atbaido. Niekas nenori klausyti irzlaus padaro išpažinčių. Juk ir pati visad kartoju, kad kitų gyvenimai – visiškai man neįdomūs. Tai kodėl kitiems turėtų rūpėti maniškis?
Ji man sakė, kad žmonės dažnai būna būtent tokie, kokių jie nemėgsta. O jei aš tokia, kokių nekenčiu, tai esu reto bjaurumo sutvėrimas.
Ir žinai, jau pradedu tikėti, jog Ji nemelavo.
Manęs visada nemėgsta tie, kuriais susižaviu. Ir įsižiūri tie, kurie man šiurpą kelia.
