Daug mąstau. Toks šiltas liūdesys. Dėl praeities. Dėl to, kaip buvo ir dėl to, kad taip nebebus niekada. O buvo gražu. Skambėjo „Siela”, o mes sėdėdavom po tiltu ir gerdavom limonadą, šokdavom pasveikinimus saulei ir visur eidavome pėstute. O dabar nebėra žmonių. Išvažiavę. Nebėra bendravimo. Liko tik kelios nuotraukos, „Sielos” muzika ir ta būsena, kuri ateina lietui nulijus. Kvepia nuogumu ir tiesa.
SIELA – Rudenio Dievas