Mes parazitai. Ir aš ir tu. Mūsų karta. Visi mes esame pasmerkti. Mes paliksime juodą dėmę istorijoje. Mes nebemokame mylėti. Mes nemokam jausti. Mes neturime tikėjimo. Mes nepaisome taisyklių – susikuriame savas ir remiamės tik jomis. Mes dėliojame pasaulio modelį iš stiklo šukių ir amfetamino dulkių. Mes kvėpuojame užnuodytu oru ir verkiame murzinomis ašaromis. Mes verkiame, bet nesuprantame kodėl. Mes įkaliname save vienatvės rėmuose tam, kad galėtume su džiaugsmu sulaužyti narvo spyną. Mes džiaugiamės, bet mūsų laimei lemta mirti vos gimus. Mes miegame, tačiau pabudę jaučiamės dar labiau išsekę nei prieš užmigdami. Mes kalbame, bet kiekvienam žodžiui lemta tapti mūsų prasižengimų įkalčiu. Mes parduodame mylėtus ir perkame nekęstus. Mes lošiame ant kortos pastatydami viską, ką turime. O turime tiek mažai… Mes murkdomės purve ir kylame į dausas. Mes esame angelai nukirptais sparnais. Mes gimę tam, kad ‘užlaužtume’ sistemą. Mes parazitai. /o čia jau mano mintys/