Pirmyn į turinį

Sunku su control freakais, bet ir control freakams sunku su savim

control freak

Mano gyvenimas nėra sunkus. Jis kompleksiškas, jame nemažai dėmenų – veiklų, žmonių, domėjimosi sričių ir siekių. Visko daug, bet gyventi šiaip nėra labai sudėtinga. Planuojiesi dalykus, neši užpakalį iš namų ir tie dalykai pasidaro. Nu bet būna dienų, kai ne pats gyvenimas, bet buvimas su savim ir savo vidinėmis nesąmonėmis, pasidaro žiauriai sunkus.

Tas sunkumas užeina bangomis, didžiąją dalį laiko viskas tvarkoj, bet kai jau uždaužo, tai nepasigaili. Tada noris paspaust „Pause“ ir eit pakvėpuot kažkur toliau į kampą. Arba spaust „Undo“ ir bandyt iš naujo. Tik kad ne taip paprasta, sustyguotai funkcionuojantį pasaulį, kuriame esi ne vienas, susistabdyt ir pailsėt.

Noriu pakalbėti apie vieną tokį asmeninį niuansą. Matot, analizuoju savo jausmus, nerimus ir elgesį, ir iš to, ką matau, galiu daryti išvadą, kad turiu polinkį į maniakišką kontrolę.

Lietuviškai keistokai skamba šitas terminas, angliškai jis visiems geriau pažįstamas, todėl prie jo ir liksiu. Čia tas pats control freak(-ishness), apie kurį, mūsų, psichologines problemas daug metų ignoravusioje visuomenėje, dauguma pirmiausia išgirdome žiūrėdami užsienio filmus. Kaip ir apie depresiją, bipolinį sutrikimą, obsesinį kompulsinį sutrikimą ir kitas žmogiškąsias psichologines problemas.

Tik vat apie tikus sužinojau labai anksti, per pačios patirtį – intensyviai mirksėjau ir baisiai nuo to pavargdavau, tai ačiū tėvams, kad buvo tiems laikams pralenkę laiką ir nejautė stigmos mane nuvest pas psichologę. Nieko siaubingo mano vaikystėje nenutiko, kad šitaip, bet mes tiesiog nesam gabūs pasirinkti, dėl ko išgyventi, o dėl ko – ne. Bent jau būdami vaikai, tai tikrai, o ir suaugę ne visada. Tai taip maži jauduliai tampa didžiuliais akmenimis po kaklu. Tų tikų ir dabar pasitaiko, kai išmuša saugiklius ir pats nesugebi suvaldyt reakcijų, bet, laimė, pratimai, išmokti vaikystėj, padeda susitvarkyt.

Terminas control freakas ir tuose pačiuose užsienio filmuose, ir šiaip gyvenime dažniausiai yra minimas neigiamame kontekste. „Tas ar anas yra control freakas ir nu sunku/neįmanoma su juo“ ir taip toliau ir panašiai. Na ir tai puikiai suprantama, control freakai ir į tai polinkį turintys žmonės gali varginti. Savęs nevaldydami ir, kartais net nesuvokdami tokie esą, šitie žmonės, pajungę kontrolės penktą pavarą, gali įsisukt į jūsų gyvenimą neprašyti. Net ir blogų dalykų jums pridaryt, jei nesuprasit, kas vyksta, laiku nesusigriebsit ar, per didelio pakantumo vedini, užsileisit.

control freak

Tačiau šiandien noriu pakalbėti iš žmogaus, bent dalinai esančio kitoje barikadų pusėje, pozicijos. Taip drąsiai šitos diagnozės sau nepaišau, tik sakau, kad turiu polinkį į norą kontroliuoti. Viliuosi, kad jis nėra tiek smarkiai išvešėjęs manyje, kad tai būtų esminis mano asmenybės apibūdinimas. Skaitydama apie tai, kas būdinga control freakams, save atpažįstu dalinai – atitinka ne visa simptomatika, bet nemažai. Kai bendravau su psichologe, nemažai kalbėjomės apie tai ir nukalbėjom, kad, nors tas noras, kad viskas vyktų, kaip reikia man, vis išlenda, savistaba ir susitvardymas padeda dirbt su šituo ir neleist, kad tai žalingai išvešėtų. Na bet grėsmė, kad kontrolės noras kils į viršų, išlieka, tad darbas niekada nesibaigia.

Tiesa, pastebėjau, kad sau diagnozuoti psichologinius sutrikimus darosi mados reikalu, o tai, manau, devolvuoja jų svorį. O nuo to kenčia iš tiesų rimtų problemų turintys žmonės, kurių skauduliai per skaudūs, jog išdrįstų apie juos garsiai kalbėti. Juolab, kai tiek žmonių neatsakingai šūkauja „Man depresija“ ar „Ai, tai čia mano OCD kaltas“, rimtas diagnozes klijuodami ant paprastesnių dalykų. Taip, daugybė mūsų esam linkę į vienokią ar kitokią neurozę, dalis turim ir rimtesnių problemų, bet  dažnai lengvi sutrikimai klaidingai įvardijami kaip rimtos ligos.

Tad aš pasakoju ne apie ligą, o šiokį tokį polinkį į kontrolę. Paprastumo dėlei generalizavimo šiek tiek bus, bet nepriimkit pernelyg rimtai.

Sunku su tais control freakais, bet ir control freakams sunku su savim. Kartais net labai, labai sunku. Daug metų save pristatinėdama sakydavau, kad esu perfekcionistė ir maksimalistė, ir nesusimąstydavau, kad šitos savybės nėra vienareikšmiškai teigiamos. Na ir kad už jų slepiasi siekis kontroliuoti ir suvaldyti.

Kai daug dalykų darai vienas – nemažą dalį karjeros praleidau freelancindama ir pati viena buvau atsakinga už savo užduotis. Jokios komandos, jokio bendradarbiavimo. O ir darbai buvo tokie, kur tą prefekcionizmą lavinti sąlygos tobulos – dėsčiau anglų kalbą žmonėmis, tad jie man tiesiogine to žodžio prasme mokėdavo, kad juos taisyčiau. Vertimas, redagavimas irgi pilnas tikslumo, tobulumo paieškų. Gyvenimo aprašyme tai įvardijama kaip Attention to detail (dėmesys detalėms). Ir tai yra vertinga savybė, ypač dirbant tokius darbus, prie kurių linkusi esu. Greta viso to dar keliauja ir gebėjimas planuoti, organizuoti, numatyti keletą žingsnių į priekį, kas ant popieriaus išvis yra puiku.

Tik kad vat, taisai, taisai visus, planuoji, dėlioji, galvoji ir vieną dieną supranti, kad įprotis tai daryti persikelia jau ir už tiesioginio darbo (kur tai daryti yra tavo užduotis) ribų (kur niekas to tavęs neprašė). O kai atsiduri pasaulyje, kur nebesi tik vienas pats ir už save, išlenda ir tamsiosios to polinkio pusės. Pradedi galvoti, kad geriau negu kas kitas žinai, kaip turėtų veikti dalykai. Kartais ima net atrodyti, kad mielai pakoreguotum kažkieno stilių, kalbą, tarimą, manieras, netgi, jei tik kas leistų, ir gyvenimo pasirinkimus pasuktum teisingesne kryptimi. (Kad šitie norai kiltų, nebūtina pačiam tobulai gyvent, oi ne. Ir nieks nesako, kad tos korekcijos būtų teisingos, bet jos atrodo teisingos 🙂 )

Bendraujant su draugais, o ypač – su antra puse, šitie pataisymai, noras keisti, gerinti, tvarkyti, dažnai neužsilieka tik control freako galvoje, su artimais drąsos daugiau, tai jau ir visai gali nesivaldyt.

Ir, kuomet kartais tokios neprašytos iniciatyvos rimtai atneša naudos, pakankamai dažnai jos virsta nerealiais, kitiems primestais, lūkesčiais ir baisingu nusivylimu, kai tie žlunga. Control freako asmeninis skausmas yra viena, bet, kadangi šituose jo noruose padėti dalyvauja ir kiti žmonės, tai gali baigtis sugriuvusiomis draugystėmis su daug sumišimo, kaltės ir gėdos desertui.

Control freakiškumo apraiškų nemažai matyti internetuose – už vieną ir neginčytiną teisybę kovojantys komentatoriai, klaidų ir neatitikimų taisytojai, blogeriai, kurie kiekvieną dieną turi pastabų pasauliui – viskas susiję.

Visi micromanagementu užsiimantys bosai ir tėveliai irgi dažnai apie tai.

Sako, kad visiems šitiems dalykams paaiškinimo reikia ieškot vaikystėj ar praeityje, kai patys dabartiniai control freakai buvo kito control freako valdžioje. O gal taip nudegė būdami kitų priežiūroje, kad baiminasi ir vėl ne patys, net ir mažose situacijose, savo likimą vairuot, ir vėl nusvilt.

Mano mane be galo varginančių niuansėlių kraitelis nemažas. Čia gal ne viskas konkrečiai apie kontrolę, bet vis tiek susiję. Pavyzdžiui, visada, jei kur einu, sėdžiu, guliu, turiu būti žmogui iš kairės. Negaliu paaiškinti, kodėl. Jau daugybę metų man va tiesiog taip geriau. Būdavo, per kontrolinius mokykloj persodina, nu ir dalis mano energijos nueina parkei, kad esu ne ten, kur noriu būti. Kai einu į kokią kavinę, stengiuosi sėstis taip, kad būčiau veidu į duris. Neduok die pasirinkimo variantų daug, tai išsirinkti užtrunka. Nekenčiu savęs už tai. Bet to psichologinio patogumo siekis ima viršų.

Laimė (nes žinau, kaip, kai situacija kraštutinė, tai gali varginti žmogų ir aplinkinius), nesu pedantė. Kas ten žino, gal dar su amžium išlįs. Bet užtat, bendraudama su žmogumi ir matydama, kad jam kas prilipę, išsitepę, sunkiai galiu susikaupti. Visi paveikslai turi būti tiesūs, kartais negaliu ramiai nusėdėti, matydama, kad spintoje kažkas kreivai kabo. Tenka eit pataisyt.

Mane labai lengva išerzinti – iš proto gali išvaryti burzgiantis šaldytuvas, automobilio signalizacija už lango, laikrodžio tiksėjimas, monotoniški garsai šalia. Žmogiška ir įprasta, bet dažnai atrodo, kad visus tokius dalykus pastebiu pirma. Egzistuoja dar puokštė asmeninių apsitvarkymų, kurie, kai netvarkoj, kelia man sumaišties nuotaikas. Nosis turi būti visad išpūsta, dantys išvalyti siūlu, prie savęs turiu visad turėti vandens (gal jo ir negersiu, bet jei neturėsiu – blogai). Desktopas turi būt sutvarkytas ir švarus, emaile visi laiškai atidaryti, ant darbinio stalo – tuščia. Išeinant iš namų – visas checklistas dalykų, todėl iš jų kaskart išsirident yra reikalų.

Būna, kad labai ilgai išgyvenu dėl visiškų smulkmenų – nusipirkau striukę per ilgomis rankovėmis, numarinau gėlę, nusilakavau nagus ir dabar gailiuosi spalvos pasirinkimo – nervų daugiau negu kitiems praradus tūkstančius prie ruletės stalo. Čia tik keli pavyzdžiai, kurie yra niekinės probleminės vertės, bet dėl visokių tokių šūdų pasiparinu daugiau negu norėčiau. Ir šiaip, smulkūs pasirinkimai atima daugiau laiko negu mėgavimasis jų rezultatais.

Esu kritiška ne tik sau, bet ir kitiems, norėčiau būti atlaidesnė ir sau, ir kitiems, nes tas kritiškumas irgi sekina juodai.

Nesikartosiu apie visus tuos savivertės klausimus ir tarpasmeninius nerimus, nes apie juos jau esu rašiusi.  Nuolatinis kažkokio valgymo režimo (ar tai protarpinis badavimas, ar saldumynų nevalgymas, ar alkoholio nevartojimas, ar gliuteno atsisakymas – you name it, kas mėnesį, kartais net savaitę, vis kažkas naujo) laikymasis – dar vienas siekio kontroliuot dalykus pavyzdys.

Sudėkit visą šitą šūdų malūnėlį į vieną vietą ir gausit žmogų, kuris tikrai gali nuo savęs pavargt. Kiti nuo jo – irgi.

Puikiai suprantu, kad tai smulkmenos, pirmojo pasaulio problemos, kas yra racionaliu protu suvokiama, bet mes visgi esam ne tik šaltas ir pragmatiškas protas, kuris geba nuspręsti, kas jį vargins. Didis šitai džiaugsmas ir vargas tuo pačiu.

Nuolat dirbu su savim šitais klausimais ir badau įsivelt į bent kiek chaoso. Ir kitą ėjimo/sėdėjimo pusę pasirinkt, ir savo patarimus pasilaikyti sau, ir visokius kreivus pirkinius pamėgt. Kartais, nors ir suvokiu, kad patogiau būtų susiplanuot negu nesusiplanuot, tyčia nekuriu planų savaitgaliui. Kad liktų vietos netikėtumui. Ne visada pavyksta, kvaila, kad šitiek vargo su tuo, bet stengiuos, tikrai.

Pagrindinis ir didžiausias tikslas šitoj kelionėj, po kuriuo telpa labai daug viso kito – atlaidumo sau ir kitiems ugdymas, pasitikėjimo kitais ir savimi auginimas.

Nes galiausiai, kertinė visos šitos mano tirados išvada ir pamoka:

Control issues aren’t about control. They’re about trust.*

Visi šitie dalykai kyla ne iš piktos valios, o iš nesaugumo. Klystam mes visi, idealas nepasiekiamas, bet pasaulis vis tiek kažkaip važiuoja. Tereik suvokt, kad ir be mūsų (kontrolės) važiuos ir kažkur nuvažiuos.

Tikiu, kad šitie vargai ne mane vieną pakamuoja, tikiu, kad ir aplinkoj turit tokių žmonių, kurių panašų elgesį sunku suprast. Bet žinokit, kad sunku ne tik jums, bet ir jiems. Labai tikiuosi, kad tiek vienos, tiek kitos pusės empatija gali padėti visiems.

*https://medium.com/@tmcolon/control-issues-arent-about-control-e95d47e6d7b8

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.