Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2019 rugsėjo

Kaip mes su Luku Ramonu ir Paul de Miko lankėmės Europos Parlamento sesijoje Strasbūre

Praėjusi savaitė prasidėjo anksti ir smarkiai kitaip negu visada. Pirmadienį kėliausi pusę 4 ir skubėjau į oro uostą, nes laukė skrydis į Frankfurtą, o iš ten – autobusas į Strasbūrą.

Man labai pasisekė, nes, nusifilmavusi video, kuriame kviečiu balsuoti gegužę vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose, susipažinau su Europos Parlamento biuro Lietuvoje komandos nariais. Jie mane ir pakvietė apsilankyti Strasbūre vienos iš sesijų metu. Anksčiau tokius pakvietimus galėjo gauti tik žurnalistai, tačiau, daugėjant medijos kanalų, natūraliai atsiranda noras jų išnaudoti daugiau, tad tinklaraštininkai taip pat jau turi teisę sąlygomis, panašiomis į žurnalistų, ten apsilankyti. 

O kad vizituoti būtų įdomiau, kartu vykti buvo pakviesti ir Lukas Ramonas bei Paul de Miko. Remdamasi šimtais patirčių, kuomet gražiai atrodę planai gana greit sugriuvo, buvau tikra, kad kažkas nutiks ir vis tiek kartu neišskrisim. Nu bet ką, nuskridom ir dar kaip.

Aišku, juokinga, kad Paulius labai ilgai buvo tikras, kad skrenda ne į Prancūziją, o į Belgiją. 

Apie nustebinusį vietinių grubumą jau rašiau, tad šito nebekartosiu. Užtat pakalbėsiu apie visus kitus geruosius dalykus, kurie mums ten nutiko. 

Pirmas užėjimas į parlamentą padarė nemenką įspūdį – po visų patikrų įžengi į daugiaaukščio burbulo formos pastato kiemelį, kur pakėlus galvą vos matos dangus. Pastatų ir visokiausių patalpų ten daug – be palydos nepaklysti šansų mažoka.

Tautiečiai Europos Parlamento biuro komandos nariai mums skyrė nemažai laiko ir pripasakojo bei parodė daug įdomių dalykų, apie kuriuos iki šiol mažai ką težinojome.

Pasidalinsiu keletu įdomių faktų, kuriuos ten išgirdome. 

  1. Dabar parlamente yra 751 narys.
  2. Po Brexito parlamente liks 705 nariai.
  3. Naujajame parlamente – net 61% naujų narių, kuriems ši kadencija pirma.
  4. Naujai išrinktas parlamentas smarkiai atjaunėjo, jame atsirado daugiau moterų.
  5. Parlamentarų amžiaus vidurkis – 49,5 m.
  6. Vyrų ir moterų santykis parlamente – atitinkamai 59% ir 41%.
  7. Parlamentas sudarytas iš narių, kurie priklauso 190 politinių partijų bei nepriklausomų parlamentarų.
  8. Iš viso EP yra 57 prie jokios frakcijos neprisijungę nariai, o iš jų – net 30 britų.
  9. Jauniausiai ne tik šios kadencijos, bet ir per visą istoriją, parlamento narei – 21 m. Ji yra Kira Marie Peter-Hansen iš Danijos.
  10. Vyriausias EP narys – Silvio Berlusconi, jam 82 m.
  11. Tai, nuo kokio amžiaus žmogus gali kandidatuoti į EP postą, priklauso nuo kiekvienos šalies individualių įstatymų. 
  12. Kiekvieno parlamentaro mėnesinis atlyginimas – 6824 eurai į rankas.
  13. Užtat didžiausią atlyginimą gauna Europos Centrinio Banko vadovas/ė – 33.000 eurų. 
  14. Kadaise europarlamentarų atlyginimai skyrėsi priklausomai nuo šalies, tačiau vėliau buvo nuspręsta atlygį sulyginti.
  15. Kiekvienas parlamentaras turi galimybę savo kadencijos metu mokytis naujų kalbų arba gilinti jau turimas žinias. 
  16. Europos Sąjungos plėtra šiuo metu yra sustojusi dėl įvairių priežasčių, tačiau viena svarbiausių jų – tai, jog šalys kandidatės nėra tinkamai pasiruošusios įstojimui.
  17. Plėtra turėtų atsinaujinti 2027 m. 
  18. Realiausia plėtros kryptis – Vakarų Balkanai, kur, tikėtina, galimybę tapti ES narėmis turės šešios šalys – Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Šiaurės Makedonija ir Serbija.
  19. Krizinės situacijos atveju Europos Parlamentas turi teisę atstatydinti visą Europos Komisiją.
  20. Šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas klimato kaitos, kuri, beje, vadinama nebe kaita, o klimato griūtimi, klausimui spręsti. 

Žinau, kad visą šią informaciją galima rasti internete, bet lygiai taip pat žinau, kad vargu, ar ieškosit. 

Gyvai koridoriuose matėme didžiąją dalį Lietuvos parlamentarų – A. Kubilių, L. Mažylį, P. Auštrevičių, J. Oleką ir B. Ropę.

Taip pat iš gana arti matėme interviu duodantį vieną iš aktyviausių Brexit iniciatorių – Nigel Farage. Daug kas klausė, kodėl, stovėdami tiesiai virš jo, nemetėm į plaukus gumos. Tai manau, kad jeigu būtumėm metę, šitas mūsų vizitas būtų nuskambėjęs kaip reikiant ir reikalus pagadinęs daug kam. 

Nemenką įspūdį paliko milžiniška EP valgykla su dešimtimis skirtingų patiekalų variantų, kur pietus ant padėklo susirenki pats. Pirmą dieną užtaikėm ant paties piko – nemenkas anxiety ten visus mus paėmė nepratusius su tais sunkiais padėklais rankose. Kitą dieną vakarykščių klaidų nekartojom ir pietus planavomės jau vėliau.

Į Strasbūrą atvykome gana anksti norėdami susipažinti ne tik su Europos Parlamentu, bet ir pačiu miestu. Tyčia prieš kelionę nieko neskaitėme, kad būtumėm nustebinti. O ir buvom – miestas, kuriame gyvena 250 tūkst. Gyventojų, pasirodė labai žavus. Plytelėmis klotos gatvės, kanalai, šimtai vietų pavalgyti, jaukūs vidiniai kiemeliai bei didžiausią įspūdį palikusi Notre Dame katedra. 

Dar vienas mums įdomesnis turistinis objektas – protestantiškoje Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje nupaišyta freska, vaizduojanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva tame kelyje – paskutinė. 

Turbūt nereikia nė sakyti, kad labai daug prisibendravom ir prisijuokėm. Su šitais žmonėmis kitaip tikrai neįmanoma, bet to visi ir tikėjomės.

Aišku, ir aplinkybių juokingų pasitaikė.

Pirmą vakarą internetu užsirezervavom staliuką restorane, atėjom, sakom, kad turim rezervaciją. Padavėja purto galvą, sako “Mes savaitgaliais staliukų nerezervuojam”. Sakom, tai kad šiandien pirmadienis. Sako “Oi”. 

Dar viena labiau įstrigusių scenų buvo kai, eidami apžiūrėti didžiausios Prancūzijoje mečetės, pamatėm baidarėse sėdinčius žmones klykaujančius ir paskui kamuolį bemosikuojančius irklais. Nė vienas gyvenime nebuvom matę, tai vėliau sužinoję, kad čia taip vadinamas kanupolas, paleidom fantaziją ir prigalvojom idėjų naujoms veikloms ir sporto šakoms. Tai va pavyzdžiui, bungolingas – kai šoki su gumą, bet tuo pačiu dar turi išversti knygą, paramadanas – paramos koncertas ramadano metu. Ir taip toliau.

Dalį juokingesnių nutikimų jau aprašiau savo FB poste

Grįžom ketvirtadienį vidurnaktį ir visi sutikom, kad apsilankymas gavosi puikus. Ačiū Europos Parlamento biurui Lietuvoje, ačiū mano kelionės kompanionams – jūs buvot nuostabūs.

Linkėjimai visiems, kurie rašėt ir Pauliui, ir Lukui, prašydami atsiųsti mano nuotrauką. Kodėl nesirodau, esu aprašiusi savo intro apie autorę – galite paskaityti.

O kaip atrodo viena diena Strasbūre gražiai savo paskyroje aprašė Andrius Kubilius.

Palikite komentarą

Trisdešimtmečio krizė dar ir kaip egzistuoja

Iškart perspėju, kad šiame tekste aptarsiu ir įvardinsiu problemą, bet sprendimų nepasiūlysiu. Apgailestauju.

Kažkaip čia taip gavosi, kad pastaruoju metu žiauriai daug ėjau out ir pabendravau su daug žmonių – naujų ir senų pažįstamų, artimų draugų ir pakankamai tolimų bičiulių. Kadangi pati esu gimusi 1988, taip jau išėjo, kad didžioji dalis tų žmonių taip pat yra į vieną ar į kitą pusę apvalinant – trisdešimtmečiai. Ir, galvodama apie visus tuos nutikusius pokalbius, leidžiu sau daryti vieną tokią išvadą – trisdešimtmečio krizė yra stiprus ir realus dalykas.

Ir kuomet apie vidurio amžiaus krizę esam girdėję ne kartą – ją stebėję – taipogi, apie trisdešimtmečio krizę niekas neperspėjo, tad ne vienam iš mūsų ji smogė netikėtai.

Apsidairau ir matau, kaip žmonėms rauna stogus. Ilgai tiesiai einančios atrodžiusios linijos krypsta į keisčiausias puses. Vieni meta darbus ir keliauja į užsienius laimės ieškot, kiti meta valgyt ir geria kosmoso energiją, bėga maratonus iki nukritimo, dar kiti savo sielą padeda ant lentynėlės klubo tualete, o kitos dienos vidurdienį randa save svečiuose, į kuriuos eiti neplanavo. O sekmadienį verkia kruvinom ašarom, nes nemanė, kad būdami trisdešimties vis dar bus tokie pasimetę.

Dar matau daug, kaip niekad daug, pabirusių santykių, kuriuos prieš keletą metų pradėdami žmonės tikėjosi, kad tie santykiai ir bus TIE. 

O dabar vietoj vestuvių ar bendrų namų – subaladota dūšia ir septintas alaus Islandijos kultūros centre. Ir reguliarūs vizitai pas psichoterapeutą. 

Jūs neįsivaizduojat, kiek žmonių vaikšto pas psichoterapeutus, jūs neįsivaizduojat.  

“Mes visi pasimetę. Mes visi iki vieno – pasimetę.” Šitie žodžiai nuskamba kūrinyje “Vaikinai iš padorių šeimų”, kuris šiaip skamba nerūpestingai, bet iš tiesų apdainuoja mūsų kartą. 

“Dabar esi susitikimas, į kurį vėluoju.” Prisimenu šiuos žodžius, kai susiorganizuoju susitikimą su draugu tris savaites į priekį. Gravity savaitgalius leisdavusi karta užaugo ir dabar nešasi su savimi visas praeities istorijas kartu su tuo nežinojimu, ką daryti su tuo gyvenimu. 

Pati išgyvenau šitą reikalą gana skaudžiai – prieš gimtadienį, kuris buvo gruodį, nieko nesinorėjo, puolė baisios mintys, norėjau ne švęst, o verkt į pagalvę. 

Kalbuosi su žmonėmis ir girdžiu juos jaučiančius tai, ką jaučiau ir pati, tik ne vienam kur kas sunkiau. 

Kažkada, iš jaunuolių perspektyvos, mums tas trisdešimt atrodė tokia branda, toks užaugimas – viską tada jau žinosim ir viską galėsim. Bet vat ta realybė pasirodė esanti kiek kitokia.

Manau, kad ir aš, ir daugybė kitų to trisdešimtmečio akivaizdoje supratom nemažai dalykų ir ne juokais išsigandom. 

“Laikas baigiasi.” – sako ta pati mergina toje pačioje dainoje. Ir išties. 

Nes prabėgo, jei viskas klosis gerai, duok dieve, kad klotųsi, duok dieve,

trečdalis gyvenimo 

ir mes dar nieko nežinom ir nesam tikri, ar, kiek ir ką galim. 

Taip pat baisoka pasidaro suvokus, kad, būdami trisdešimties, tėvai tave jau paaugintą turėjo ir atrodė, kad jie viską žino ir viską gali. Turbūt jiems taip neatrodė, bet tu to nežinojai.

O mes štai blaškomės be vietos ir nežinom, ar kada išdrįsim atsistoti į tėvų rolę, nes vis dar pernelyg baisu. 

Dabar mes turim daug laisvės ir praktiškai neribotas galimybes, bet dažnai tiesiog nebežinom, kaip jas panaudoti.

Kai mes augom, nebuvo jausmų. Apie juos nebuvo kalbama, apie juos tik paskaitydavom “Panelės” žurnale ir žinojom apie teorinį jų egizstavimą, bet patys apie jausmus su niekuo nekalbėdavom. Kai kurie ir iki šiol nekalbam.

Užtat buvo skaičiai, rezultatai, ateities projekcijos, prestižas. Rinkomės mokytis dalykus, kurių nenorėjom tam, kad būtumėm saugūs, pildėm ne savo, o tėvų svajones. O sulaukę trisdešimties, supratom, kokie esam dėl to nelaimingi.

Niekada anksčiau gyvenime nesu taip smarkiai supratusi savo laikinumo, kaip dabar. Kūnas ir jo reakcijos į tai, ką su juo darau – ką valgau, ką geriu, kiek miegu, ilsiuosi, leidžiu laiko gryname ore – primena, kad, viską sudėliojus tvarkingai, galima važiuoti be kliūčių, o pridarius klaidų tame dėliojime teks išgyventi sudėtingus padarinius. Nes jau nebe aštuoniolika. 

Mano galva pilna žilų plaukų ir matau, kad greitai jokios sruogelės to nebepaslėps, dažyk nedažęs. Esu trisdešimtmetė su pilna galva žilų plaukų ir jau kitaip nebebus. 

Tačiau greta visų tų baisumų atėjo ir kitokių jausmų.

Ir toks paprastas suvokimas – visi mes turim širdį, net ir tie, kurie atrodo šalti ir kieti, gal kartais net buki, ir norim mylėti ir tos meilės sulaukt atgal.

Dabar kaip niekad smarkiai vertinu tas draugystes, kurios nešasi su savim dešimtį ir daugiau metų patirčių ir istorijų. Kai būnu su tais senais draugais, kartais juos tiesiog apsikabinu ir būnu, ir galvoju apie tai, kaip branginu tą mūsų ryšį. Labai, labai svarbu turėti draugų, su kuriais ne tik į barą gali nueiti.

Nes joks darbas, jokie pinigai, pasisekimas, materialūs laimėjimai neprilygs tam svarbiausiam dalykui – jausmui, kad rūpi ir kažkam ne vis vien, kaip tau einasi. 

Dabar kaip niekad dažnai galvoju apie mirtį. Bandau tas mintis išnaudoti kaip motyvaciją niekad nieko neatidėlioti.

Nešiojuosi savo galvoje ir širdyje visus savo mirusius draugus, kurių beprotiškai pasiilgau. Ir kas kartą kiekvieną prisiminusi jaučiu, kaip vėl ir naujo dūžta širdis ir kiekvieną kartą juos vėl iš naujo apraudu ir mintyse apkabinu tuos, kurie buvo arčiausiai jų ir jų širdis aniems išėjus taip pat sudužo.

Ir dabar labai daug dalykų pasidaro negėda, nes supranti, kokios menkos tos gėdos visatos begalybės mastu atrodo ir kaip niekam jos nerūpi. Iš tikro tai tik tau, nes vis tiek mes visi pirmiausia galvojam apie save. 

Ir gerai supranti, kaip svarbu mylėti,

dalintis,

kalbėtis.

 

Kaip svarbu išlaikyti pagarbą kitiems žmonėms ir nepamest vertybių. 

Kaip svarbu rasti laiko pabūti kartu. 

Kaip svarbu tesėti duotus pažadus.

Kaip svarbu prisiimti atsakomybę.

Kaip svarbu nieko neatidėlioti.

4 Komentarai

Apie tai, ką šneka žmonės vol. 3500

Ir vėl mano telefone prisikaupė sparnuotų pasisakymų, tad atėjo laikas juos išleisti į platųjį pasaulį.

1.  Gyvenimo oksimoronai:

“Mano mama nemėgo vaikų.

2. Apie sunkius rytus iš po vakar:

“Atsibudau žlugęs.”

3. Apie tai, kai liežuvis nuslysta kalbant apie koučerius:

“Jis baigęs kursus coachsurfinimo.”

4. Apie stiprų skrandį:

“Aš paskutinį kartą vėmiau kai moskvičiai baigėsi.”

5. Apie exaggeratinimą:

-O jis labai mėgsta vartoti aukščiausiąjį būdvardžio laipsnį.

-Aha, galėtų dirbti Gineso rekordų knygoje

6. Apie nepažintas teritorijas:

“Instagramas? Ten nesu buvęs.”

7. Apie skūpumą bėdoje:

“Aš turiu kas taiso indaploves, bet neduosiu.”

8. Apie įspūdį:

“Šią vasarą buvau penkiose vestuvėse. Bet vienos iš tų penkių buvo brolio, tai ten kaip dešimt gavosi.”

9. Apie nemeilę tam tikroms daržovėms:

“Baklažanas yra beskonė kempinė, kuri sukelia tam tikrą burnos sensaciją.”

10. Apie meilę tam tikroms daržovėms:

“Jis labai gražus tas patisonas, bet ne Robertas, o daržovė.”

11. Apie pagardų galią ir beskonius maisto produktus:

“Česnakas ir druska atskleidžia ir kartono skonį.”

12. Nebepamenu, kas čia buvo šnekama, bet telefone yra toks sakinys:

“Disneilendas nėra apie seksi.”

13. Apie skirtingą požiūrį į saiką:

-Tai kad jinai normaliai geria.

-Nu po trijų sustoja.

-Nu tai normaliai, ir aš ketvirtą išėjau.

-Jinai po trijų gėrimų, ne valandų sustoja.

14. Apie nesustabdomą laiką:

-Tau trisdešimt? Kada?

-Dabar.

15. Apie geraširdiškumą:

“Aš ryt jau eisiu su tokiu biču susitikti, kur jau trečią savaitę kviečia. Čia bus tokia humanitarinė pagalba.”

16. Apie įsakymus:

“Dievas sako “Neminėk mano vardo be reikalo”. Tai ankiek tu turi būt susireikšminęs…”

17. Apie lingvistinius vingius:

“Žodžio “pasibaisėjęs” antonimas yra “pasigrožėjęs.”

18. Apie išlaikytas preliudijas:

“Aš nesu greitas siųsti nx, aš užbuildinu.”

19. Apie atskirą drabužių dalių (ne)stilingumą:

“Kelnių silpniausia dalis yra ta vieta, kur jos baigiasi.”

20. Apie sunkius rytus:

“Šiuo metu aš esu galvą padėjęs ant savo rankų, o rankos padėtos ant klozeto krašto.”

21. Apie šaltibarščių mechaniką:

“Virtos bulvės yra reverse ice cubes.”

22. Apie netikėtus gastronominius minusus:

“Aš nemėgstu šerbeto, nes man nuo jo labai šalta būna.”

23. Apie netikėtus šakšukos vardus:

“Buvo pomidorų ten toj kambučoj.”

24. Apie ekstermalius verslus:

“Šiaip muzikantui mirt jaunam yra geras biznis.”

25. Apie pamirštus herojus, kurie gyvena tarp mūsų:

“Visi turi istoriją su Galkontaite.”

26. Apie netikėtus talentus:

“Man net nejauku, kaip aš gerai atidarinėju Coca Colą.”

27. Apie objektus Panevėžio mašinų turguje:

“Čia yra prakartėlė. Jei neturėčiau, gal net nusipirkčiau.”

28. Apie komunikabilumą:

“Ji tokia imli pažinčiai.”

29. Apie polinkį švęst su trenksmu ir penkiasdešimčia draugų:

“Tu matei, kaip jie ten tuos gimtadienius Panevėžy švenčia. Mes tai duok dieve netikrą zuikį iškepam.”

30. Apie savęs radimą su alum ant žolės festivalyje nieko neveikiant:

-Atsimeni, kaip sakėm, kad šiemet eisim į visokias paskaitas ten?

-Ai jo.

31. Apie visai ne creepy informacijos kaupimą:

“Man patinka žinot, kur tu gyveni.”

Palikite komentarą