Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2019 liepos

Nebijok, aš irgi bijau

Kai sulauki tam tikro amžiaus, sakykim, trisdešimties, baigiasi kompleksai, išnyksta baimės, jautiesi stipresnis negu bet kada anksčiau. Ir dar, ateina galas odos problemoms.

Gerai būtų.

Yra tame šiek tiek tiesos, bet tik šiek tiek.

Nes net ir užaugus atsiranda progų prisiminti, kad giliai tavo viduje pilna nemarių baubų, kurie, užgimę dar vaikystėje, niekada tavęs nepalieka. Ir tikriausiai niekados ir nepaliks.

Prieš pusmetį rašiau apie kompleksus ir tai, kaip ilgus metus su jais nesėkmingai kovoju. Ir dabar vartoju esamąjį laiką, nes, kaip ir paauglystėje, kaip ir prieš dešimt metų ar pusmetį, taip ir šiandien, tai yra vis dar besitęsianti kova. La Sagrada Famillia prilygstančios nesibaigiančios pasitikėjimo savim statybos. Nurieda žemyn koks blokelis ir tada vėl kapstais iš naujo.

Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, kai, sutikęs kokį seną ar naują pažįstamą, kuris puikiai atrodo, skaniai kvepia ir akivaizdžiai yra nepaprastai sėkmingas, pradedi kompleksuoti ne tik dėl savo prastesnių drabužių ar fizinės formos, bet ir padėties, pasiekimų, kilmės ar išsilavinimo trūkumo. Jautiesi kaltas, kad nesi pakankamai šaunus.

Kai tau visai sekasi, jautiesi atrodantis ir gyvenantis pakankamai neblogai, vis tiek atsiras kažkas, prie ko pasijusi it beveidis, pilkas sutvėrimas, ir išore, ir vidumi. Išvydęs save šalia intelektualių puošnių ponų, išsigąsi, kaip smarkiai nušiurę tavo plaukai, išbalusi oda, kokie per paprasti kvepalai, drabužiai ar aksesuarai, kaip mažai knygų esi skaitęs, kiek mažai garbių žmonių pažįsti, kaip nedaug esi pasiekęs profesinėje srityje.

Esu rašiusi apie tai, kaip nesveika lygintis su kitais ir toji mano nuomonė niekur nedingo. Tačiau akimirksnio instinktas tai daryti taip pat gajus kaip ir anksčiau.

Kai prigauni save išgyvenantį tokius jausmus, blaivus protas primena, kad, kuo didesnė tavo savivertė, tuo mažiau reikšmės teiki išorei, tuo rečiau menkas jauties greta kietesnių. Prisimeni ir tai, jog vargu, ar kas apie tave tiek galvoja, kiek įsivaizduoji juos galvojančius, nes visi mes esam pernelyg užsiėmę savimi. Bet vis tiek, regis, kilstelėjęs aukštėliau, tokiomis akimirkomis vėl krenti nuokalnėn. O po to ir vėl keliesi.

Mūsų visuomenėje į nepasitikėjimą savimi žiūrima neigiamai, tad pripažinti, kad tau trūksta to pasitikėjimo – silpnumo požymis. Tad mažai kas ir kalba apie tai garsiai. Visi sau tyliai gyvenam su savais skausmais ir, nežinodami, kaip iš tiesų jaučiasi kiti, galvojam, kad tik mums čia taip. Visi kiti juk stiprūs, tik aš vienas ne.

Įraše apie kompleksus daugiausia kalbėjau apie išvaizdą. Tačiau nesaugumas nesibaigia ten, kur baigiasi išorė. Jis lenda, vejasi, savo šakomis apraizgo kur kas giliau.

Turiu tokią bjaurią ydą – noriu patikti žmonėms, man svarbu, ką apie mane galvoja kiti.

Here, I said it.

Čia ir dabar kalbu visiškai atvirai, neapsimetu stipresne ar kietesne negu esu.

Nenoriu, kad taip būtų, bet taip yra. Nežinau, iš kur tai atkeliavo. Gal vaikystėje trūko dėmesio ir, siekdama jo gauti, išbandydavau visokias taktikas. O gal iš ankstyvosios paauglystės nešuosi baimę nebūti tarp kiečiausiųjų, likti nuošalyje, nebūti prie chebros.

Didžiąją savo gyvenimo dalį nedrįsau rengtis vienokių ar kitokių drabužių vien dėl to, jog žinojau, kad rasis žmonių, kurie jais pasibaisės, nesupras, sukritikuos. Rizikinga bandyti išsiskirti. Kartą pabandęs gali sulaukti tokio žodinio pliekimo, kad kitąsyk jau ir nebeišdrįsi.

Nepaprastai didelį nerimą man kelia jausmas, kad mane pamiršto, nepakvietė, nepakalbino. Sveiku protu suprantu, kad šita baimė dažniausiai yra nepagrįsta, tačiau jausmai yra jausmai ir jų taip paprastai neišjungsi.

Jaučiuosi nusikaltusi, nevykusi ir prasta, kai man atrodo, kad kažkam neįtikau. Tiek, kad būčiau pakviesta, pakalbinta, priimta ir prie chebros.

Kai taip nutinka, nemažai laiko praleidžiu analizuodama, ką padariau ne taip.

Protu suvokiu, kad neįmanoma turėti šimto draugų – nei aš tiek paneščiau, nei toji tiekos draugysčių padrika kokybė vargu ar džiugintų. Tačiau pajutusi, kad nutrūko vieni ar kiti santykiai, ir čia pasineriu į apgalvojimus, ką padariau ne taip, kuo prasikaltau, kad taip nutiko. Galvoje vėl ir vėl suku praeityje įvykusias situacijas ir ieškau kabliukų, kur galėjau suklupt ir apsijuodint.

Jaudinuosi dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Iki šiol, net ir sulaukusi tiekos metų, gavusi dėmesio, išraudonuoju. Jei dėmesys neigiamas, jaučiu kaltę ir, prabėgus tai akimirkai, dar dešimtis kartų, mėnesius ir metus atmintyje vis iš naujo apgalvoju situaciją, taip tikėdamasi išjausti ir išsilaižyti tada apėmusią kaltę. Tik pavyksta ne visada.

-Kai nepasakoji apie save, tave laiko uždaru, užsisklendusiu, slapukaujančiu, gal net arogantišku ar piktu.

-Kai papasakoji, rizikuoji užsiklijuoti egocentriko, kuris vis kalba apie save, etiketę.

-Kai stengiesi būti ramus ir susiturėjęs, tau sakys, kad esi nuoboda ir rimtuolis.

-Kai atsipalaiduosi, pasmerks, kas čia per džiugesys, juk reikia jaust ribas. Reikia atsipalaiduoti ir džiaugtis, bet ne per daug.

-Kai prislopinsi savo nuomonę, užpuls, kad tyli, nieko nesakai, tos nuomonės ir neturi.

-Kai pasireikši, užės, kad per daug reiškies, tikriausiai manai, jog ta tavo nuomonė yra toji vienintelė teisinga.

Reikia atrasti aukso vidurį? Gerai būtų, bet vargu, ar tai įmanoma. Taip ir mėtomės, nuo vieno prie kito. Kaip sraigės išlendam iš kiauto, iki kol gaunam per ragus ir vėl vyniojamės atgal į vienumą – ten, kur saugu.

Ir tada, kai pradedi skęsti nerimų nerimuos, kai vėl įsibaimini, kad nesi mėgstamas, sveiku protu sau primeni – negalvok, jog žmonės turi laiko ir jo skiria galvoti apie tave.

Pasitikėk savimi. Nesijaudink. Nesigilink. Nesijausk blogai. Nesigailėk. Nekaltink savęs. Nesigraužk. Neliūdėk.

Kad ir kiek ir pats, ir kiti tau tai sakytų, kad ir kiek populiariosios ir ne psichologijos veikalų beperskaitytum, dienos pabaigoje esi nuogas, pažeidžiamas žmogus, nešantis savo kaltę per gyvenimą.

Nežinau, ar įmanoma jautis visiškai saugiai. Žinoma, tas supratimas, jog niekas nėra garantuota, padeda vertinti tai, ką turi, ir su savo turtais elgtis pagarbiai. Tačiau tas pats supratimas, kur bebūtum – tėvų namuos Panevėžyje, prie darbo stalo ar Montanos kalnuos, neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir tiesiog būti.

Kai baigias paauglystė, kompleksai ir baimės patys sau už durų nepasilieka. Reik juos stumt, grūst, vyt iš namų jėga. Tik kad vis randa kaip vėl pargrįžt, rodos, jau išvyti, pralenda pro durų plyšius, kai pats to nesitiki. O tada ir vėl veji.

Nesidvorėk pasakyti žmonėms, kad žaviesi, kad vertini, kad esi dėkingas. Labai gali būti, kad jiems irgi taip pat baisu.

1 Komentaras