Pirmyn į turinį

Year: 2019

Apie aukštą ir žemą lygį ir tvirtinimus, kad kažkas yra ne lygis

Kartais išgirstu tokių visokių pasakymų, kaip kažkas yra ne lygis. Ne lygis lankytis Bixuose, ne lygis pietauti profkės valgykloje, ne lygis drabužius pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėje ar Maximoje, ne lygis pirkti nukainotas prekes, ne lygis kosmetiką pirkt Droge, ne lygis baigti pedagoginį, o ne VU, ne lygis turėt ir žiūrėt teliką, ne lygis dirbt mokytoju, barmenu, ar pardavėju, ne lygis važinėti viešuoju transportu, vairuoti seną automobilį, naudotis Huawėjum, o ne iPhonu, Lenovo, o ne Macu, gyvent Pašiluose, o ne Senamiestyje, gert Švyturio Extra, o ne Kronenburgą, o jau pats didžiausias ne lygis yra klausytis lietuviškos pop muzikos.

Jei taip einant per sąrašą dalykų, kuriuos esu girdėjusi esant ne lygiu, tai aš esu pats didžiausias ne lygis, kokį esat sutikę. Keista, kaip dar kas nors iš viso su manim bendrauja.

Dalykai gali patikti arba nepatikti, bet juos niekinti dėl to, kad jie yra ne lygis – ne kažką. Man nepatinka Cicinas ir jo koncertus neinu, bet ir gerai, kad egzistuoja jis toks kaip reiškinys, nes juk pilna žmonių, kuriems jis suteikia tiek pat džiaugsmo, kiek man Depechai.

Dalykai gali patikti ir nebepatikti, arba kaip tik – nepatikti ir pradėti patikti, tad nereikėtų spjaudyt į šulinį.

Man nepatinka austrės ir tikras šampanas – o čia jau tikriausiai būtų lygių lygis, ale nieko su savim negaliu padaryti, gal kada nors pradės patikti. Su klasikine muzika tas pats.

Yra kokybiški ir nekokybiški dalykai ir taip, dažnai jų kaina signalizuoja aukštesnę kokybę, bet būna ir taip, kad kainuoja tik logotipas, o ne vertė.

Jei jums verčiasi liežuvis apie kažką sakyt ne lygis, labai didelė tikimybė, kad dar nesat iššikę kažkokių asmeninių nevisavertiškumo kompleksų. Ir kaip taisyklė – kuo žemesnė savivertė, tuo didesnis logotipas ant bliuskės ir tuo labiau norisi apie jį papasakoti. Žema savivertė tikrai nėra kažkoks dalykas, dėl kurio turėtų būti gėda (pati su ja dirbu kasdien, tik ne lygio-ne lygio tematikoj) tik gali būti, kad šito sau dar nebuvot diagnozavę.

Mes, lietuviai, kaip tauta šiaip turim rimtų problemų su saviverte, kuri materialiniam saugumui augant pamažu kyla, bet to pagirias vis dar jaučiam. Dėl to pas mus taip vis dar klesti blizgučiai ir beskonybės paradai, iš to kyla ir visos tos varžybos pas ką mandresnės šmutkės, automobilis, namai, plaukai ar ragai, dėl to per šventes stalai lūžta, o pilvai pučiasi. Nepykit, bet dėl to miestams taip ir norisi tarpusavyje razborintis, katro eglutė gražesnė. O koks nelygis, jei ne itin puošni, vaje, vaje.

O kai viskas namie gerai ir nieko netrūksta, ir baimės nelanko, ir su saviverte viskas tvarkoj – nei tų šmutkių mandrų noris, nei tuo logo kažkam pamosikuot. Nebent tas logo reiškia kokybę ir faina pačiam tuo kokybišku daiktu naudotis.

Vat yra visgi vienas dalykas, kas man yra ne lygis. Tai – keltis, pūstis, įsivaizduoti ir demonstruoti, kad esi už kažką viršesnis, geresnis ir turtingesnis. Nes tai yra nepateisinama bet kokiomis aplinkybėmis ir nėra situacijos, kuomet tai būtų lygis. O ir be to, gyvenimas jau toks dalykas, kuris mėgsta nustebinti – tad vieną dieną besipūsdamas gali taip dribti į purvus, kad gali ir nebepavykti išlipti.

Palikite komentarą

Apie tai, ką šneka žmonės vol. 3501

1. Apie maistinių džiaugsmų stygių:

„Aš labai pavydžiu žmonėms, kuriuos džiugina vištiena.“

2. Penktadienio nakties savireflekcijos:

„Ble, aš biški atšokęs nuo realybės.“

3. Apie stabdžius gyvenime:

„Jei jinai neturėtų vaikų, tai būtų toookia k.rva…“

4. Apie įdomius asmenybių tipažus:

„Jis toks žmogus – šiaurietiškos lazdos.“

5. Apie obuolių sūrį:

„Ar čia džiovintos sultys?“

6. Apie nenusisekusį naminių gyvūnėlių auginimą vaikystėje:

„Mano sraigės tikriausiai tai vadinasi mirė, nes jos užsitraukė balta plėve.“

7. Apie keistus jausmus:

-Jau seniai buvau taip prisigėrusi. Bet keistas jausmas.

-Aha, ypač ant rankų.

8. Apie meistrišką paslapčių saugojimą:

-Čia kaip kai ką nors išp.si, tai yra internete ir tikiesi, kad nieks nesužinos.

-Tai reikia p.sti taip, kad neatsirastų internete.

9. Apie termoreguliacijos dėsnius:

-Jei ką nors kas kartą minint kaista ausys, tai kokios karštos turėtų būti Afrikos vaikų ausys.

-Tai todėl pas juos taip ir karšta.

10. Apie klastą, vaikštant ant #metoo ribos:

„Mano deitai visada būdavo Portobello, nes ten 0,6 alaus duoda ir merginos greit pasigeria.“

11. Apie asmenų legitimumą:

„Aš ja netikėjau, nes ji man asmeniškai nepatinka.“

12. Apie netikėtą požiūrį į kokteilių ingredientus:

„Gersim Cuba Libres. Tai turim Cubos, reikia tik Librės.“

13. Apie konkretumą:

-Kas varo namo?

-Aš.

-O kur tu gyveni?

-Pas save namie.

14. Apie keistus pomirtinius troškimus:

„Aš noriu pirma būti išmėtytas, o po to sudegintas.“

15. Apie vakarėlio stadijas:

„Dabar yra tas etapas, kai svarbu nieko neišversti.”

16. Apie visuotinį žmonių atšalimą:

„Jūs ten kažką žvarbaus diskutavot.”

17. Apie meilę:

-Meilė egzistuoja tiek, kiek tu įsitikini, kad ji egzistuoja…

-A tu durna, bl.t. Meilės nėra.

18. Apie žemus standartus kolektyve:

„Pas mus čia ne patyčių kultūra, čia tiesiog kultūra.”

19. Apie kanupolą:

-Aš esu tikras, kad šis sportas turi pavadinimą.

-Bet neturi ateities.

20. Apie lotynų kalbą:

„In vino veritas, in aqua chujaritas.”

21. Apie ateities planus tvarkingiau gyventi:

„Pirmasis žingsnis yra pripažinti problemą ir tas žingsnis yra

NEPRIIMTINAS.“

22. Apie buitinių situacijų paprastumą:

„Baikit, juk čia – pradinių klasių fizika.“

23. Apie sąmojo kokybę:

„Jo bajerių temperatūra yra nulinė.“

24. Apie sunkų susikalbėjimą su tam tikrais individais:

„Iš tos imties, ką turiu, tai 100% pokalbių yra neįmanomi.“

25. Apie dozuotą meilę draugams:

„Jūs esat geriau nei vidurkis.”

26. Apie nuosaikią meilę sau:

„Aš biški esu netobulas irgi.”

27. Apie motyvaciją:

„Aš ne tai, kad palaidojau savo svajonę, aš tiesiog neturėjau svajonių.“

28. Apie pavykusią tėvystę:

„Svarbu, kad vaikai neišnešinėtų televizorių iš namų.”

29. Apie pavykusią vaikystę:

„Pas mane namie nebuvo smurto ta tikrąja smurto prasme.”

 

30. iir, nuo 2020 m. rugsėjo visuose Lietuvos universitetuose pristatoma programa

NAUSĖDISTINIS GITANAVIMAS.

2 komentarai

Atsikabinkit nuo vienišo žmogaus

Tokia jau žmogaus paskirtis – susirasti sau antrą pusę, su ja susilaukt vaikų (tai ta antra pusė privalo būt priešingos lyties, kad šitas paeitų), dirbt visuomenės gerovei nu ir kažkada ramiai numirt.

O vat ir ne. Nebūtinai.

Galimų ir laimingų scenarijų yra įvairių – ir tokių, kaip šitas, aprašytas aukščiau, bet ir dar šimtai kitų. Jei kažkuris konkretus vaizdinys, kaip turi dėliotis žmogaus gyvenimas, jums atrodo teisingiausias, tai dar nereiškia, kad tik taip ir yra. Nors, jei taip tiksliau, tvirtinimas kaip yra geriausia, pats iš savęs jau yra nelabai įmanomas.

Prasmė yra tokia prasmė, kokią tu pats sau susikuri. Ir viskas.

Visai neseniai dalyvavau tokioj socialinėj situacijoj, kuomet vienas vyrukas buvo atkakliai kamantinėjamas „Tai-kaip-ten-su-ta-antra-puse“, o vėliau, išgirdus, kad antros pusės nėra, guodžiamas ir instruktuojamas, kaip tą antrą pusę susirast. Nes antros pusės neturėjimas automatiškai yra liūdesys, nelaimė ir tamsa. Be antros pusės tu nesi visavertis žmogus, nes žmogaus paskirtis yra susirasti sau antrą pusę ir veistis, kaip jau rašiau prieš tai.

Šią akimirką pasaulyje yra vat tiek žmonių –

7,744,591,491

Po kelių minučių jų bus dar daugiau, sunkiai jau visi čia ir betelpam, bet ką ten tas pasaulis – vat Lietuvoj tai per mažai.

Jei esi vienas, tai ne tik, kad pats nelaimingas, bet tikriausiai su tavim dar ir kažkas nelabai gerai. Nu ir įtartinas variantas. Šitoks vyras, šitokia moteris, jau tiek metų, o vat vienas. Nes nu kaip čia taip nieko nesusirandi.

Visi karts nuo karto atsiduriam tokioj situacijoj – kartais už vienišumą drožia mus, kartais būnam to liudininkais, o kartais ir patys sugebam padrožt pasakymais „Tau reikia vyro/moters“, net nesusimąstydami, ar čia viskas gerai su tokiais neprašytais komentarais.

„Tai jūs nieko nelaukiat, valgysit vienas?“ – tie, kas daug laiko praleidžiat vieni, šitą maldelę mokat mintinai.

Apie kai kurių garsių žmonių vienišumą tirados prirašytos ir prikalbėtos. TV laidose aiškinamasi, kaip čia taip gavosi, kad vienas. „Aaa, tai jums viskas vienam gerai? Tai gerai tada.“ Na ir vis tiek, dažnas komentaras – „Bet jam/jai turbūt kažkas negerai“.

Man, pavyzdžiui, irgi labai ilgai buvo nesuprantama, kodėl vyrai ar moterys, likę vieni, vėliau taip ir nesusiranda antros pusės. Arba nesuprantama, kodėl kai kurie pasirenka vieni būti visą gyvenimą.

Na bet lygiai taip pat man ilgai būdavo sunku suprasti kitų pasirinkimus tokius, kokių pati nedaryčiau.

Bet štai vat, greta dar daugybės kitų aplankiusių supratimų, gyveni, matai pasaulį, pažįsti žmones, vis daugiau žmonių, vis labiau skirtingų, vis giliau nueini pokalbiuose, pats nudegi, kitus nudegusius matai nu ir supranti, kad nėra vieno kelio visiems vienodai parodyto ir bandyt įgrūst žmones į savo paties idilės įsivaizdavimą yra mažų mažiausiai kvaila. Lįst į jų asmeninę erdvę ir šerti juos nuomone, kurios niekas neprašė – juo labiau.

Aš pakankamai dažnai girdžiu neprašytą labai įkyriai man grūdamą nuomonę apie tai, kaip man reikia gyventi, kad labai gerai suprasčiau, kokia toji nuomonė yra man nereikalinga ir, kad ir kaip norėčiau nuo jos visiškai atsiriboti, žeidžia.

Dėl to sakau, atsikabinkit nuo vienišo žmogaus.

Vienatvė gali būti skausminga, tačiau vienatvė gali būti ir laiminga. Kaip ir buvimas poroje – jis irgi gali būti skausmingas, jis gali būti laimingas. Kaip pavyks – niekad negali būti tikras.

Faina, kai laiminga šeima kažkam ir yra laimė, tačiau laiminga vienatvė kažkam irgi gali būti didžiausia laimė. Jau nekalbant apie tai, kad ji – tikriausiai kur kas geriau negu nelaiminga šeima.

Žinau šitiek atvejų, kuomet žmonės, įsivaizduodami, kad pasaulis taip ir turi dėliotis – mokykla-universitetas-darbas-santuoka-vaikai=laimė, labai anksti, iš širdies ir neapsidairydami puolė vykdyt šito projekto. Kai kas, sakykim, laimingai. Šitie dažniausiai bus patys pirmi tvirtinti, kad jus išgelbės antra pusė, o jau paskui – vaikai. O vat kai kas, kas jaučiasi pafeilinę (ir kartais dėl to nustebę – čia, pasirodo, dar ir stengtis reik!) su šituo nepriekaištingai sukaltu projektu, jau kur kas atsargiau rinksis žodžius ir jūsų į rėmus grūst tikriausiai nebandys.

Žinau ir tokių, kas, bevykdydami aukščiau aprašytą projektą, kankinasi ir dabar jau tikriausiai elgtųsi kitaip, tik jau „Undo“ nepaspausi, reik tvarkytis su padariniais.

Ir šiaip, ne tik nuo vienišo žmogaus atsikabinkit, atsikabinkit nuo žmogaus, kuris jūsų nuomonės apie tai, kaip jam gyvent, nepageidavo. Jei užsimanys, tikrai paprašys.

11 komentarų

Muzikiniai apsijungimai yra jėga

Visi turbūt jau pastebėjote, kad esu galvą pametusi dėl muzikos ir pagal visokiausius skirtingus kriterijus ją kolekcionuoju. Daug žinau apie muziką, bet kur kas daugiau nežinau ir su malonumu sužinau vis kažką naujo.

Ir vat man labai patinka atrasti, kad mano mėgstami atlikėjai yra susijungę ir padarę kokį kūrinį ar performansą kartu. Tai tiesiog norėjau pasidalinti savo šiaip tikrai kukliu rinkinuku tų puikių apsijungimų. Tyčia neinu per YouTube ir neieškau „best duets“ ar kažko panašaus – paprašysiu jūsų pasidalinti savo atrastais perlais ir, tikiuosi, galėsiu tą kolekciją papildyti.

1. Tina Turner & David Bowie

Šitas pasirodymas yra sąrašo viršuje, nes jis yra iki nebegalėjimo nuostabus ir mielas. I will love you till I die, I will see you in the sky – tonight. Mega mega love. <3 O kaip jie šoka!

2. Hozier & Annie Lennox

Take Me to Church yra tas kūrinys, kurį gali klausyti šimtą kartų ir jis neatsibos, nes jis šiaip yra, švelniai tariant, puikus. Myliu be galo Annie Lennox (labai norėčiau kada nors pamatyti gyvai, bet net nesu tikra, ar ji vis dar rengia koncertus. Nuostabus išstojimas 2015-ųjų Grammy apdovanojimuose. Beje, YouTube nėra, tai dedu linką į Dailymotion.

 

3. Eminem & Elton John

2001-ųjų Grammy apdovanojimai, Stan. Fantastika.

4. Dolly Parton & Kenny Rogers

Nuoširdžiai – nieko nežinau apie šiuos atlikėjus (tik tiek, kad Dolly Parton yra viena turtingiausių muzikančių istorijoje) ir nežinau, šitas susijungimas vienkartinis ar ilgametis, bet žinau, kad man labai patinka šitas kūrinys. Melodiją tikrai atpažinsite iš Ghetto Superstar.

5. Tina Turner & Eros Ramazzoti

Ir vėl Tina, tik jau su Erosu. Aišku, visi žinot šitą kūrinį kuo puikiausiai ir jis turbūt daug kam atrodo nugrotas iki apsivėmimo. Bet vis tiek – kiekvieną kartą jam užgrojus pradedu sagstytis sagutes.

6. Pet Shop Boys & Lady Gaga & Brandon Flowers

Pats šito popuri skambesys tikrai ne iš geriausių Pet Shop Boys laikų, bet visas tas šou ant scenos ir svečiai – verti paminėjimo.

7. Cher & David Bowie

Ir vėl Bowie. Ikoniškas vaizdas, nuostabi daina.

8. Gogol Bordello & Madonna

Fantastiškas vakarėlis ant scenos. Labai ilgai buvau susigalvojusi, kad jie ten dainuoja „Lėla, lėla, lėla, paradigma“. Neklauskit, kodėl, nes nežinau.

9. Pete Gabriel & Kate Bush

Myliu abu šituos atlikėjus be galo be krašto. Šitas jų kartu atliktas kūrinys glosto man širdį ir sielą.

10. Igoris Kofas ir Irma Jurgelevičiūtė

Vis dar esu šventai įsitikinusi, kad Balta meilė yra viena geriausių lietuviškų dainų. Deja, video nėra, turim tik dainą. Bet vis tiek. Tu jauti, kaip dega kūnas?

https://www.pakartot.lt/album/visu-laiku-geriausios-dainos-3/balta-meile5

Žinau, kad turit, ką pridėti prie šio sąrašo, tai labai lauksiu!

1 Komentaras

Kaip mes su Luku Ramonu ir Paul de Miko lankėmės Europos Parlamento sesijoje Strasbūre

Praėjusi savaitė prasidėjo anksti ir smarkiai kitaip negu visada. Pirmadienį kėliausi pusę 4 ir skubėjau į oro uostą, nes laukė skrydis į Frankfurtą, o iš ten – autobusas į Strasbūrą.

Man labai pasisekė, nes, nusifilmavusi video, kuriame kviečiu balsuoti gegužę vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose, susipažinau su Europos Parlamento biuro Lietuvoje komandos nariais. Jie mane ir pakvietė apsilankyti Strasbūre vienos iš sesijų metu. Anksčiau tokius pakvietimus galėjo gauti tik žurnalistai, tačiau, daugėjant medijos kanalų, natūraliai atsiranda noras jų išnaudoti daugiau, tad tinklaraštininkai taip pat jau turi teisę sąlygomis, panašiomis į žurnalistų, ten apsilankyti. 

O kad vizituoti būtų įdomiau, kartu vykti buvo pakviesti ir Lukas Ramonas bei Paul de Miko. Remdamasi šimtais patirčių, kuomet gražiai atrodę planai gana greit sugriuvo, buvau tikra, kad kažkas nutiks ir vis tiek kartu neišskrisim. Nu bet ką, nuskridom ir dar kaip.

Aišku, juokinga, kad Paulius labai ilgai buvo tikras, kad skrenda ne į Prancūziją, o į Belgiją. 

Apie nustebinusį vietinių grubumą jau rašiau, tad šito nebekartosiu. Užtat pakalbėsiu apie visus kitus geruosius dalykus, kurie mums ten nutiko. 

Pirmas užėjimas į parlamentą padarė nemenką įspūdį – po visų patikrų įžengi į daugiaaukščio burbulo formos pastato kiemelį, kur pakėlus galvą vos matos dangus. Pastatų ir visokiausių patalpų ten daug – be palydos nepaklysti šansų mažoka.

Tautiečiai Europos Parlamento biuro komandos nariai mums skyrė nemažai laiko ir pripasakojo bei parodė daug įdomių dalykų, apie kuriuos iki šiol mažai ką težinojome.

Pasidalinsiu keletu įdomių faktų, kuriuos ten išgirdome. 

  1. Dabar parlamente yra 751 narys.
  2. Po Brexito parlamente liks 705 nariai.
  3. Naujajame parlamente – net 61% naujų narių, kuriems ši kadencija pirma.
  4. Naujai išrinktas parlamentas smarkiai atjaunėjo, jame atsirado daugiau moterų.
  5. Parlamentarų amžiaus vidurkis – 49,5 m.
  6. Vyrų ir moterų santykis parlamente – atitinkamai 59% ir 41%.
  7. Parlamentas sudarytas iš narių, kurie priklauso 190 politinių partijų bei nepriklausomų parlamentarų.
  8. Iš viso EP yra 57 prie jokios frakcijos neprisijungę nariai, o iš jų – net 30 britų.
  9. Jauniausiai ne tik šios kadencijos, bet ir per visą istoriją, parlamento narei – 21 m. Ji yra Kira Marie Peter-Hansen iš Danijos.
  10. Vyriausias EP narys – Silvio Berlusconi, jam 82 m.
  11. Tai, nuo kokio amžiaus žmogus gali kandidatuoti į EP postą, priklauso nuo kiekvienos šalies individualių įstatymų. 
  12. Kiekvieno parlamentaro mėnesinis atlyginimas – 6824 eurai į rankas.
  13. Užtat didžiausią atlyginimą gauna Europos Centrinio Banko vadovas/ė – 33.000 eurų. 
  14. Kadaise europarlamentarų atlyginimai skyrėsi priklausomai nuo šalies, tačiau vėliau buvo nuspręsta atlygį sulyginti.
  15. Kiekvienas parlamentaras turi galimybę savo kadencijos metu mokytis naujų kalbų arba gilinti jau turimas žinias. 
  16. Europos Sąjungos plėtra šiuo metu yra sustojusi dėl įvairių priežasčių, tačiau viena svarbiausių jų – tai, jog šalys kandidatės nėra tinkamai pasiruošusios įstojimui.
  17. Plėtra turėtų atsinaujinti 2027 m. 
  18. Realiausia plėtros kryptis – Vakarų Balkanai, kur, tikėtina, galimybę tapti ES narėmis turės šešios šalys – Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Šiaurės Makedonija ir Serbija.
  19. Krizinės situacijos atveju Europos Parlamentas turi teisę atstatydinti visą Europos Komisiją.
  20. Šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas klimato kaitos, kuri, beje, vadinama nebe kaita, o klimato griūtimi, klausimui spręsti. 

Žinau, kad visą šią informaciją galima rasti internete, bet lygiai taip pat žinau, kad vargu, ar ieškosit. 

Gyvai koridoriuose matėme didžiąją dalį Lietuvos parlamentarų – A. Kubilių, L. Mažylį, P. Auštrevičių, J. Oleką ir B. Ropę.

Taip pat iš gana arti matėme interviu duodantį vieną iš aktyviausių Brexit iniciatorių – Nigel Farage. Daug kas klausė, kodėl, stovėdami tiesiai virš jo, nemetėm į plaukus gumos. Tai manau, kad jeigu būtumėm metę, šitas mūsų vizitas būtų nuskambėjęs kaip reikiant ir reikalus pagadinęs daug kam. 

Nemenką įspūdį paliko milžiniška EP valgykla su dešimtimis skirtingų patiekalų variantų, kur pietus ant padėklo susirenki pats. Pirmą dieną užtaikėm ant paties piko – nemenkas anxiety ten visus mus paėmė nepratusius su tais sunkiais padėklais rankose. Kitą dieną vakarykščių klaidų nekartojom ir pietus planavomės jau vėliau.

Į Strasbūrą atvykome gana anksti norėdami susipažinti ne tik su Europos Parlamentu, bet ir pačiu miestu. Tyčia prieš kelionę nieko neskaitėme, kad būtumėm nustebinti. O ir buvom – miestas, kuriame gyvena 250 tūkst. Gyventojų, pasirodė labai žavus. Plytelėmis klotos gatvės, kanalai, šimtai vietų pavalgyti, jaukūs vidiniai kiemeliai bei didžiausią įspūdį palikusi Notre Dame katedra. 

Dar vienas mums įdomesnis turistinis objektas – protestantiškoje Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje nupaišyta freska, vaizduojanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva tame kelyje – paskutinė. 

Turbūt nereikia nė sakyti, kad labai daug prisibendravom ir prisijuokėm. Su šitais žmonėmis kitaip tikrai neįmanoma, bet to visi ir tikėjomės.

Aišku, ir aplinkybių juokingų pasitaikė.

Pirmą vakarą internetu užsirezervavom staliuką restorane, atėjom, sakom, kad turim rezervaciją. Padavėja purto galvą, sako “Mes savaitgaliais staliukų nerezervuojam”. Sakom, tai kad šiandien pirmadienis. Sako “Oi”. 

Dar viena labiau įstrigusių scenų buvo kai, eidami apžiūrėti didžiausios Prancūzijoje mečetės, pamatėm baidarėse sėdinčius žmones klykaujančius ir paskui kamuolį bemosikuojančius irklais. Nė vienas gyvenime nebuvom matę, tai vėliau sužinoję, kad čia taip vadinamas kanupolas, paleidom fantaziją ir prigalvojom idėjų naujoms veikloms ir sporto šakoms. Tai va pavyzdžiui, bungolingas – kai šoki su gumą, bet tuo pačiu dar turi išversti knygą, paramadanas – paramos koncertas ramadano metu. Ir taip toliau.

Dalį juokingesnių nutikimų jau aprašiau savo FB poste

Grįžom ketvirtadienį vidurnaktį ir visi sutikom, kad apsilankymas gavosi puikus. Ačiū Europos Parlamento biurui Lietuvoje, ačiū mano kelionės kompanionams – jūs buvot nuostabūs.

Linkėjimai visiems, kurie rašėt ir Pauliui, ir Lukui, prašydami atsiųsti mano nuotrauką. Kodėl nesirodau, esu aprašiusi savo intro apie autorę – galite paskaityti.

O kaip atrodo viena diena Strasbūre gražiai savo paskyroje aprašė Andrius Kubilius.

Palikite komentarą