Skip to content

Month: October 2018

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje? (Atnaujintas vietų sąrašas)

Atnaujinta 2018 m. spalio 14 d.

Originaliai šis įrašas buvo apie tai, kaip sunku rasti, kur galima skaniai pavalgyti Vilniuje. Prabėgus kiek mažiau negu metams nuo jo publikavimo, matydama teksto aktualumą, nutariau jį atnaujinti ir papildyti. Kai kurios vietos, paminėtos originaliame tekste, jau užsidarė, kai kurios – pasitaisė, o ir naujų atsidarė nemažai. Palieku tik tą senojo teksto dalį, kuri yra vis dar aktuali. Važiuojam.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

pavalgyti Vilniuje
Čia yra Dolce & Gabbana, sukišę veidus į makarus liūdnai pagarsėjusio Richardsono fotosesijoje.

Jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir gamindama namie, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną. Todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos.

Jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Jei sakysit kaip tu gali kritikuoti, jei iš viso nieko apie maistą neišmanai, būsit teisūs dėl to, kad išmanau tik tiek, kiek išmano eilinis valgytojas, norintis pasisotinti. Ir labai abejoju, kad į maitinimo įstaigas keliauja tik rafinuotą skonį turintys gurmanai.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų, bebandant skaniai pavalgyti Vilniuje. Nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį. Sąrašas pateiktas abėcėlės tvarka.

1. Briusly

Phad tai (5,9eur už mažą porciją, kurios man per akis). Šitą vietą buvau palaidojusi tada, kai sriuba ten ėmė kainuoti 10eur. Tačiau, kaip suprantu, toks kainų pakėlimas sukėlė baisų klientų nepasitenkinimą ir dabar vėl viskas kainuoja gana adekvačiai. Apie tai sužinojau netyčia ir džiaugiuosi, kad dabar galėsiu ten daug visko išragauti.

Tik vat vienas dalykas. Nu akivaizdu, kad nemylit savo naktinio klubo lankytojų ir jau nežinau kiek laiko netvarkot tualetų. Bet pagalvokit apie visus tuos žmones netūsofščikus, kurie pas jus ateina pavalgyti. Jums rimtai neatrodo truputį nelygis, kad jūsų tūlikai nudrengti, apšnerkšti, be tualetinio popieriaus ir su sulūžusiom spynelėm?

2. Burger Street

Klasikinis mėsainis (5,9eu) – žiauriai skanu ir padorios kainos – į šią kainą įeina ir bulvytės! Geras maistas be išsidirbinėjimų.

3. Delta mityba

Gua Bao (garinta bandelė su saldžia bulve) (3eur) ir Šaolino sriuba su moliūgu (5eur). Netikėta (kai važiavau, nežinojau, kur) ir skanu. Noriu sugrįžti ir išmėginti daugiau patiekalų. Tai yra pati hipsteriškiausia vieta, kokią man yra tekę matyti Vilniuje. Super random interjeras + fone rodoma Takeshi pilis.

Delta mitybos interjero detalė. Valio poezijai ant sienų.

4. Don Simon (Žvėrynas)

Lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Ir jie dar turi tokio itališko nealkoholinio bitter gėrimuko Crodino, kuris yra kažkas nuostabaus (primena Aperol Spritz), o ir picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Papildymas: naujoji lokacija Žvėryne kažkokia keista. Nuoširdžiai maniau, kad interjeras ten toks, koks yra, todėl, kad anksčiau ten buvo įsikūręs koks mandras ir nelabai skoningas restoranas. Bet ne, pasirodo, tas interjeras kurtas būtent Don Simon užsakymu. Na, dėl skonio nesiginčijama.

Valgiau salotas su ant grotelių kepta jautiena ir mėtomis (9,5eur). Buvo prastai. Tokia kaina už salotas yra tikrai gana aukšta, tad tikiesi, kad visi ingredientai bus super kokybiški ir gardūs bei sočiai pavalgysi. Nepavalgiau (nors šiaip valgau gana mažomis porcijomis), o salotų pagrindas buvo Pekino kopūstai, kurie man asocijuojasi su prastomis rajono kavinėmis, kurios tuos kopūstai maišo su kukurūzais ir majonezu ir pateikia kaip garnyrą. Liūdesėlis.

5. Drama Burger

Jautienos burgeris (5,99eur), saldžiosios bulvytės (1,99eru) ir riešutų sviesto pieno ir ledų kokteilis 2,99eur). Kažkada ši vieta man atrodė labai brangi, tačiau dabar, kai priviso visokių pretenzingų skylių su užkeltomis kainomis, Dramos kainos atrodo labai adekvačiai. Kokybiški ingredientai, aiškus skonis, o tas riešutų sviesto kokteilis yra toks nuostabus, kad net moralkių dėl suvartoto kalorijų kiekio nelabai būna.

6. Grill London

Šonkauliukai (didelė (ne tokia jau ir didelė) porcija 9,7eu) ir jautienos maltinuko burgeris (5,7eu) Grill London. Į šitą vietą ėjau ten dėl to, kad vis kas nors pasako, kad ojoj, kaip ten nebrangu ir skanu.

Jei jau tiek žmonių tai tvirtina, gal visgi viskas rimtai ok?

Nu ne, ne ok, visai ne ok. Daugiau gal nieko ir nebesakysiu.

7. Kalimera LT (graikų virtuvė Benedikto turguje)

Souvlaki pitoje (apie 5eur). Džiaugiuosi, kad Vilniuje galima rasti greito graikiško ir šitas yra puikus. Skaniai iškepta vištiena, geras drėgnumas, o mažos porcijos man buvo sočiai.

8. Keulė Rūkė

Mėsainio kompleksas (6,4eu) atvyko į namus. Tobulas comfort maistas, kurio porciją įveikiu per du kartus. Nežinau, kiek ten kalorijų, bet nujaučiu, kad mano dienos norma. Labai skanu, labai heavy, nerealus paprika (nors šiaip net nevalgau jų!) padažas, tik patartina nepiktnaudžiauti, nes patys į paršelį nepavirstumėme.

Tik man visada įdomu būna, kai paprašai, kad nedėtų kalendros ir pristato ne su kuo kitu, o sauja kalendros, kurią reikia išsirinkinėt.

9. Le Butcher

Le Butcher firminis mėsainis (7,6eur) ir saldžiųjų bulvių puselės (2,5eur). Viskas buvo visiškai vidutiniškai. Just mėsainis, just bulvytės ir geras aptarnavimas. Jokių ekstremalių įspūdžių, bet turbūt tai ir yra gerai.

10. Leyla

Humusas (4,5eu). Kai ieškojau rekomendacijų humusui, Leylos humusą gyrė bene daugiausiai. Nu kąašžinau. It was okay, bet didžiausias privalumas jaučiu buvo kiekis (nes užbėgę greitam užkandžiui dviese apsivalgėm per akis) ir svogūnai prie jo (nes svogūnai yra meilė).

11. Mason Gastropub

Papildymas: šita vieta vis kėlė kainas ir užkėlė tiek, kad ten eiti sau leisi nebegaliu. Na, jei taip tiksliau, nenoriu ten tiek mokėti. Salotos, o jei dar ir tokios vidutinės kaip anksčiau, kurių kaina prasideda nuo 12eur, man yra too much.

Originali istorija:

Burokėlių salotos su ožkos sūriu (~6-7eu). Po daugybės pagyrų tikėjausi kažko stebuklingo, bet buvo taip so so. Tas kartais, kai valgant neaišku, ar skanu, bet paskui skrandis patenkintas. Užtat bene visi kartu vakarieniavę draugai nelabai patenkinti savo patiekalais buvo. Bet vat indai gražūs.

12. Meatbusters

Meatbusters Busterio jautienos burgeris (7,77eur) ir sweet potato crisscut (3eur), draugas valgė jaučio žandą (6,99eur). Dabar, kai suvokiu, kad puikus jautienos burgeris Dramoje kainuoja 5,99, o čia už šitą siaubingą reikalą mokėjau 7,77, šiurpas per nugarą nueina.

Labai faina aplinka, geras aptarnavimas ir skanios saldžiosios bulvytės. Užtat mano mėsainis (sakė, kad čia jų signature burgeris, o varge) buvo toks liūdnas, nu toks liūdnas, kad valgiau ir liūdėjau. Užsisakiau be kiaušinio, bet tikrai abejoju, kad jis būtų išgelbėjęs reikalą. Pamiršau paprašyti, kad mėsa būtų vidutiniškai iškepta (šiaip galvojau, kad čia defaultas), gavau sausą mėsgalį. Jis buvo ne tik sausas, bet ir kremzles iš mėsos spjaudyt reikėjo. Bandelė irgi ne kažką. Dar vienas pavyzdys, kaip vieta, kurios pavadinima minima mėsa, klaikiai sugadina mėsą. Kąsnis jautienos žando burgerio buvo geresnis, bet bandelė tai tokia pat meh.

Busterio jautienos burgeris. Atrodo kokį šimtą kartų geriau negu yra skonio prasme.

13. Meat Lovers Pub

Originalųjį 2017 m. gruodį skelbtą įrašą paskatino nenusisekęs apsilankymas Meat Loveriuose. Ten labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas, tąsyk labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Po to karto kojos kelti ten nebedrįsau, gal kada reikės pabandyti, mažu pasitaisė.

14. Paviljonas

Paviljonas veganiška pica (7eur). Ne, aš tikrai nėjau ten valgyti tyčia. Dalyvavau renginyje ir buvau alkana, tad teko kažkaip suktis. Buvo taip liūdna, kad net nenoriu plačiau apie tai kalbėti.

15. Peri Peri Oldtown

Peri Peri Oldtwon. Valgėm kombo normaliems (8,77eur) ir gruzdintus pirštus (5,7eur). Ar jums ką nors sako šitie pavadinimai? Aha, man irgi ne. Mega hipsta meniu, kurį skaitydamas vargiai suprasi, ką gausi ir kokie gi tie patiekalų ingredientai. Ką tik dar kartą užmečiau akį internete pasižiūrėti į meniu – gal tada buvau blogos nuotaikos ir dėl to susinervinau – oi ne, ką tik susinervinau dar kartą. O kaip maistas? Netikėti žemės riešutai coleslaw salotose (pasirodo, čia toks variantas, bet būtų galima apie tai pranešti ir iš anksto) ir labai pusėtinas bendras skonis. Nebeisiu.

16. Pianoman

Update: žmonės šneka, kad Pianoman atsirado Poutine be išsikalinėjimų. Dar nebuvau, bet reiks išbandyti. Jei tai tikrai tiesa, pagarba, kad užsispyrę aklai netvirtina, kad jie čia gerai varo, o klientas neteisus.

Originali istorija:

Kanadietiškas poutine (5,9eu). Taip, iš barų tikėtis gero maisto gal ir nereikėtų, šiaip Pianoman ir visus kitus jų taškus mėgstu kaip barus, yra ir skanių patiekalų (pvz. nachos arba fish and chips be lietuviško perdėto tešliškumo) bet šitas patiekalas buvo kažkoks nesusipratimas. Poutine – tai skrudintos bulvytės, cheese curds, ir daug daug gravy (net nežinau kaip pastarieji du verčiasi į lietuvių kalbą), kartais – su šiek tiek pulled pork, bet labai retai. Tai vat Piano šito patiekalo versijoje trūko cheese curds ir gravy, užtat buvo daug sausos pulled pork, kalnas druskos, lydytas paprastas čederio sūris ir jokio gravy. Čia panašiai kaip šaltibarščiai būtų be burokėlių arba kefyro. Nu būkit žmonės, padarykit bent drėgniau.

Foto kairėje – įprastas variantas, dešinėje – liūdnoji Pianoman versija.

17. Pizzaland

Čia visos picos apie 7eur ir visos žiauriai skanios. Dažniausiai užsisakom į namus. Juokauju, kad jie ten deda kažką stebuklingo, kad pradėjus valgyti sustoti nebepavyksta ir sukemši net daugiau negu planavai. Būtinai imkit su pesto (galima pasirinkti ant kiekvieno picos varianto), bus dar gardžiau.

18. Panama Food Garden

Papildymas: vėl teko lankytis gimtadienyje, kur visi užkandžiai ir šiaip viskas buvo labai skanu ir dailiai patiekta kiemelyje.

Originali istorija:

Midijos (~10eu). Vieną kartą midijos buvo su samanom ant geldelių, kitąsyk jos buvo tokios be įprastai puikaus kokosų pieno padažo sausos ir liūdnos, liūdnos, kad nutariau kurį laiką ten nebesilankyt, gal vėliau reabilituosis, nes vieta tai žiauriai gera.

19. Tarbushi bistro

Tarbushi bistro Mixed skinny platter (4,1eur) ir Vega mix (4,6eur). Maisto daug, jis įvairus ir spalvingas. Iš skanumo nešūkčioju, tačiau kainos ir kokybės santykis puikus. Gėrimai ten po 1eur! Dviese neblogai pavalgyti už 10eur pačiame centre yra puiku. Suktiniai, tuo tarpu, man ten nelabai.

Atrodo įspūdingai, bet ieškant dar geresnio skonio reikėtų žiūrėti žemiau.

20. Tahini maistas nuo iešmo

Tahini maistas nuo iešmo falaefelių lėkštė (5eur) ir vištienos suktinis (5eur). „Čia yra tiesiog visiškai kita lyga“, kaip sakė vienas draugas. Labai geri falafeliai, puikūs suktiniai. Glaustas, koncentruotas meniu be jokių išsikalinėjimų. O šeimininkai net ir dienai baigiantis kiekvieną užsukusį pasitinka su plačia šypsena ir apdovanoja išskirtiniu dėmesiu.

Update po paskutinio apsilankymo: būtina paragauti jautienos/avienos suktinio, nes ten kosmosas, kaip skanu.

Geriausi falafeliai mieste ir tobulas garnyras.

21. Untold

Humusas (6eu) jaučiu buvo geriausias mano ragautas humusas ever. Ir šiaip ten jauku ir faina, tik gaila, kad nepagalvojusi pasiėmiau dar ir skumbrę (10eur), kurią reikėjo gliaudyt ir lupinėt per ilgai mano kantrybei. Tik vat pastaba, nes man, kurios akys yra vienetai, reikėjo pavargt, kad įskaityčiau viską, kas ten meniu surašyta, tai bijau net pagalvot, kaip vargsta prasčiau matantieji.

Sudėtingoji skumbrė.

22. Vathaitau

Vathaitau tajų kalmarai (6eur), pavasario suktinukai (5eur), raudonasis karis (8eur), Phad tau (7eur). Nežinau, kur aš buvau šitiek laiko, kad tik dabar atradau šitą vietą. Viskas, ką teko ragauti – dieviškai skanu. Žinot tą variantą, kai liūdi, kad baigsis? Tai čia tas ir buvo. Grįšiu dar daug kartų. Be to, labai jauki aplinka ir nepriekaištingas aptarnavimas.

Atrodo gal ir neįspūdingai, bet yra dieviškai skanu.

Komentaruose lauksiu rekomendacijų! Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

13 Comments

Padėkok Mokytojui

Papasakosiu vieną tokį mano skaitytojams mažai žinomą dalyką. Penkerius savo gyvenimo metus praleidau dirbdama mokytoja. Greta kelių kitų veiklų, tai buvo mano pagrindinis užsiėmimas.

Tiesa, 2018-ųjų pradžioje pasukau kitu keliu, nes pasijutau išsisėmusi, o be to, baisiai viliojo galimybė šitam nuostabiam gyvenime išbandyti save ir kitose srityse.

Ir vis dėlto, šiandien jums trumpai papasakoti apie tą ypatingą savo gyvenimo etapą.

Tik, kalbėdama apie savo ankstesnįjį darbą, žodį mokytoja tariu nedrąsiai, nes visgi ta mokytoja buvau ne visai tikra. Dirbau ne valstybinėje, o privačioje kalbų mokykloje ir penkerius metus dėsčiau anglų kalbą ne vaikams, o suaugusiems. Mokiau bendrinės, verslo, medicininės anglų kalbos. Iš esmės, turbūt nėra tokio kurso, kurio nebūčiau išdėsčiusi. Dirbau su įvairių profesijų ir amžiaus mokiniais, grupėse ir individualiai. Didelę savo laiko dalį praleidau įvairiose kompanijose, kur darbuotojams padėdavau gilintis į kalbos subtilybes.

Dirbau sunkų darbą, pasirinkusi, ko gero, pačią lengviausią jo formą. Dėstyti suaugusiems privačioje kalbų mokykloje yra be galo malonus ir, palyginus, nesudėtingas užsiėmimas.

Kodėl?

O todėl, kad, dažniausiai už savo mokslus sumokėję patys, žmonės yra kur kas labiau motyvuoti. Jei kursus lanko tam, kad išlaikytų IELTS egzaminą, dirbti irgi nesunku, nes tikslas netolimas ir aiškus. Be to, šito egzamino rezultatas priklauso tik nuo paties laikančiojo, mokytojas tik padeda perprasti gan painią egzamino struktūrą. Jei už kursus sumoka įmonė, situacija kiek keblesnė – pinigai juk ne savi, tačiau tokiu atveju netingėti dažnai spiria atsakomybė prieš vadovus.

Šis darbas yra labai malonus dėl kelių priežasčių:

  • Dirbi su daugybe skirtingų šaltinių ir taip kiekvieną dieną mokaisi naujų dalykų.
  • Tenka pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu dėsčiusi bankininkams, žiniasklaidos atstovams, muzikantams, pilotams, medikams, drabužių kūrėjams, you name it. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją ir prie kiekvieno daugiau ar mažiau priartėji, nes valandų valandas kalbiesi apie viską, viską.
  • Edukuodamas žmones jautiesi bent iš dalies darantis tai, kas stiprina visuomenės gerovę.

Turbūt sunkiausia tokiame darbe yra tai, kad kokios 6-9 valandos tiesioginio bendravimo, kad ir koks malonus jis bebūtų, su žmonėmis išties išvargina. O kai pradėjau dirbti, nutiko kitas netikėtas dalykas – dienai einant į pabaigą man baigdavosi balsas. Vakare jau nebekeldavau ragelio, nes tiesiog nebeturėdavau iš ko šnekėti. Ilgainiui įsivažiavau ir šita problema pasidarė nebe tokia opi. Bet niekur nedingo.

Be to, norėdamas mokiniams duoti kuo daugiau, turi būti lankstus, greitai mąstyti, galvoje turėti pasirengęs daug atsakymų į klausimus ir pavyzdžių kiekvienam gramatikos ar žodyno atvejui iliustruoti.

Ir vis dėlto, šitoks mokytojo darbas yra pakankamai lengvas. Nes:

  • Nereikia rengti pamokų planų.
  • Nereikia pildyti dienyno.
  • Nereikia su kolegomis konkuruoti dėl krūvio.
  • Nereikia užsiimti dar nesusiformavusio žmogaus ugdymu, pakanka dėstyti dalyką.
  • Nereikia prisiimti atsakomybės už mokinių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatus, o tavo, kaip mokytojo gerumas nėra vertinamas pagal tokį sausą kriterijų.
  • Nereikia bendrauti su įnoringais mokinių tėvais ir klausytis pasakojimų, kokia puiki ir talentinga special snowflake yra jų vaikas ir kaip mokytojui kažkas negerai, jei to puikumo neįmato.
  • Nereikia dėstyti didesnei negu 10-ies žmonių grupei.
  • Nereikia tvarkytis su į mokyklą iš namų parsineštais probleminių šeimų vaikų skauduliais.
  • Nereikia tvarkytis su patyčiomis ir nedrausmingumu klasėje.
  • Nereikia baimintis, kad mokiniai iškrės kokį pranką, kuris visiškai išmuš iš vėžių.
  • Nereikia tęsti mokslų su žmonėmis, su kuriais dirbti nepatinka.
  • Nereikia turėti auklėjamosios klasės ir atsakyti už kiekvieną besiplunksnuojančių paauglių zbitką.
  • Nereikia aukoti savo savaitgalių ekskursijoms ir svetimame mieste ar šalyje ganyti neprognozuojamo pulko jaunuolių.
  • Nereikia jaudintis, kad koks mokinys, ar neduok die, mokinio tėvas pamatys tave klube ar bare ir pasmerks, kad mokytojui tokiose vietose lankytis nedera.

Net neabejoju, kad šį sąrašą būtų galima pildyti.

Kai mokiausi VPU (dar taip vadinosi, yes, I‘m that old), praktiką atlikti nuskilo Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Sakau nuskilo, nes ta patirtis buvo ypatinga ir įspaudą paliko visam gyvenimui. Tarptautinė gimnazija mažyčiame miestelyje su ypatinga išeivių bendruomenės atmosfera. Maždaug pusė mokinių – emigravę lietuviai, dar pusė – vokiečiai. Kur dar tu gausi progą visą savo laiką nuo ryto iki vakaro leisti su mokiniais bei kolegomis ir dar kartu su jais gyventi tame pačiame berndrabutyje? 22 val. Internetas išjungiamas visiems – po to jau skaitykit knygas. Tai buvo pirma proga iš vidaus pamatyti, kaip atrodo mokytojo darbas, ir iš kiek skirtingų aspektų jis susideda.

Po studijų kurį laiką dar dirbau su vaikais ir paaugliais, tačiau neilgai. Ir tos pamokos buvo pačios sunkiausios. Net ir mokant vaikus ir paauglius privačiai, įsipaišydavo nemažai anksčiau suminėtų niuansų motyvų.

Sudėtingiausia dalis būdavo drausmė. Ir tėveliai. Juk kiekvienas vaikas yra ta nepakartojama special snowflake su daugybe paslėptų talentų ir kiekvieną jų reik atskirai čiūčiuot. Kai tenka popint pilną klasę tokių snaigučių ir apie kiekvieną jų raportuot, nu pareina ta kantrybė, pareina. Pasibandžiusi padraugauti su vaikais, supratau, kaip žvėriškai tai sunku. Todėl atsisveikinau su tokiomis grupėmis ir dirbau tik su suaugusiaisiais.

Kodėl taip niekada ir nenuėjau dėstyti į tikrą mokyklą? Nes I didn‘t have balls like that, štai kodėl. Nes savanaudiškai rinkausi lengvesnį kelią.

Kai buvau paauglė, su mokytojais sutariau neblogai. Bet už akių nevengiau vieno kito pašiepti, ką ten jie, vargšeliai. Dabar jie viršesni ir jų sprendimai svarbūs, tačiau jau greitai baigsiu tą mokyklą ir kursiu nuostabią savo ateitį, o jie ir liks toje mokykloje.

Ne vieną esam iki ašarų privedę, kokie mes šaunuoliai.

Jei galėčiau, grįžčiau laiku į praeitį ir vožtelėčiau paauglei sau vieną gerą už tokias mintis, kad maža nepasirodytų.

Šitos patirtys dėstant ir, ačiū dievui, su metais didėjantis košės kiekis galvoje padėjo suvokti, kokį milžinišką darbą dirba kiekvienas mokytojas. Lygiai taip pat, žvelgdama iš laiko perspektyvos, esu vis dėkingesnė ir vis geriau suvokiu, kiek daug mano formavimuisi davė tie mokytojai, kurie su manimi dirbo mokykloje. Manau, kad ne vienas bendraamžis šitai suprasdamas dabar gailisi dėl to, kokia rakštis subinėj buvo kai kuriems mokytojams ir nevertino jų darbo ir pastangų.

Jūs suprantat, tie žmonės savu noru kiekvieną dieną keliauja į mokyklos avilį ir visą save atiduoda tuntui svetimų vaikų. Manot, jie, po darbo uždarę mokyklos duris, pamiršta tuos mokinius ir su savim minčių apie juos nesinešioja? Galvojat, kad, vyresniesiems baigus mokyklą jų istorijos neužsilieka mokytojų atmintyje? Ne taip viskas paprasta. Šitas darbas yra ypatingas tuo, kad tai nėra tiktais darbas. Tai yra gyvenimas. Ir tokiam gyvenimui pasiryžti reikia turėt daug drąsos ir atsidavimo. Ir kantrybės. O dievuli, kiek daug kantrybės. Nepaisant kasdien matomų patyčių ir nepatenkintų veidų.

(Kalbant apie auklėtojus, kurie yra ne ką mažiau svarbūs – nustebtumėte sužinoję, kaip dažnai tėvai pamiršta pasiimti vaikus iš darželio.)

Šitie žmonės, pasirinkę tokį kelią, yra ne silpnesni, kaip dažnai tenka girdėti, o kur kas stipresni už mus visus.

Todėl kiekvieną kartą, išgirdus, kaip mokytojai yra viešai maišomi su purvais, mane apima siaubingas beviltiškumas.

Trūksta tų pagarbių žodžių apie mokytojus mūsų aplinkoje, oi trūksta. Visą gyvenimą negražius žodžius apie mokytojus girdėjau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Paskutinį kartą – dar vakar. Iš suaugusio, regis, protingo žmogaus.

Ir tik kokį vieną kitą iš populiaresnių viešosios erdvės kalbėtojų kitą esu mačiusi teigiamai atsiliepiant apie mokytojo profesiją.

Madingiau yra peikt, keikt, tyčiotis. Ką ten tie durneliai, nuostabiųjų special snowflake‘ų talentus žlugdo.

Sunku dėstyti? Tai rinkitės kitą profesiją neverkšlenę!

Ne viskas taip paprasta ir tiesmuka šiam pasaulyje. Užuot abejingai spjaudęsi tokiais pasakymais, padėkokit tiems, kurie, priešingai negu jūs ar aš, pasirenka neiti lengviausiu keliu.

Ir nemaišykit mokytojų su skylėta švietimo sistema. Tai nėra tas pats. Mokytojai yra stebukladariai, kurie, turėdami tą aplūžusią sistemą, dar ir sugeba protaujančius žmones į pasaulį išleist.

Greta tėvų, auklėtojo, mokytojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus žmogaus formavimosi procese. Ir mokytojas turi būti tas žmogus, kuriuo žavisi, gerbia ir jo klausosi. Todėl ir atlyginimai auklėtojų ir mokytojų turėtų būti tokie, kad kiekvienas jų galėtų bent kelis kartus per metus po pasaulį keliaut ir gyvent visavertį gyvenimą. Nes tik stiprus ir laimingas žmogus gali ir kitą tokį pat suformuot. Kol to nesuvoks kiekvienas, mažas ar suaugęs, ir drįs neatsakingai mokytojo vardą su purvais maišyt, į priekį nejudėsim.

Kaip kelti mokytojo autoritetą ir spręsti atlyginimų problemas, aš, deja, nežinau. Tegu bent šitas tekstas bus tie mano penki centai kelyje link to.

Aišku, kaip ir žmonių, tų mokytojų būna visokių. Ir kaip ir visi kiti žmonės, tie mokytojai nėra tobuli, kad ir kaip tokius juos trokšta matyti mokinių tėvai. Ir vis dėlto, jei pajusi, kaip tavo liežuvis verčiasi niekinti mokytoją, pagalvok, kad tai daugiausia pasako ne apie jį, o apie patį tave.

Kaip ir visur kitur, pradėti gali nuo savęs. Nesidrovėk, padėkok mokytojui, kuris prisidėjo prie to, kas šiandien esi. Padėkok mokytojams, kuriuos pažįsti už tą darbą, kurį jie daro dėl to, kad čia jie yra stipresni už tave.

Ir prisimink tai ne tik trumpam, per Mokytojų dieną, bet kasdien.

1 Comment