Pirmyn į turinį

Mėnuo: birželio 2018

7 rekomendacijos vasarai

Šiandien supratau, kad, regis, vos tik prasidėjusi vasara jau nusinešė visas dvidešimt šešias dienas. Nu ir tempas. O aš, kaip visada, daug visko veikiu, skaitau, žiūriu ir domiuos, tad nutariau pasidalinti septyniais dalykais, kurie yra verti to pasidalinimo ir jūsų dėmesio.

  1. Serialas Babylon Berlin.

Šitą serialą pradėjau žiūrėti dėl kelių priežasčių:

-Mano amžinosios meilės Berlynui ir vokiečių kalbai, kurios vis dar nemoku, bet kas kart girdėdama apsiseilėju. (Jau rašiau apie Dark).

-Fakto, kad visas serialas iš viso turi jau išleistus 2 sezonus ir 16 serijų (reiškia, nenusitęs į dvylika sezonų ir nereiks rymot laukiant tęsinio)

Super aistringo Babylon Berlin aprašymo, kuriuo prieš pat naujuosius pasidalino Laura Kurlinskaitė (Pripažinkit, tokį perskaitę ir jūs ilgai nebedvejotumėt)

Siužetas: 30s Berlynas, komisaras Gereon Rath persikelia iš Kiolno į Berlyną ir kaip mat įsisuka į sostinės kriminalinį, politinį ir socialinį gyvenimą, katras ten tiesiog kunkuliuoja.

Nei laikmetis, nei santrauka pernelyg neintriguoja, tad tiesiog pateiksiu keletą faktų.

-Brangiausias visų laikų serialas, sukurtas NE anglų kalba. Biudžetas – 40.000.000 eurų.

-Vokiška kokybė: muzika, (beveik visada) neholivudiškas siužeto dėstymas, realistiškai atvaizduotas brutalus tų laikų varguomenės skurdas, taip pat brutaliai grubus seksas ir smurtas, dėmesys detalėms ir personažo vystymas.

-Vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Severija Janušauskaitė – nepaprastai talentinga ir graži (o dieve, kokia ji man graži) lietuvių aktorė, apie kurią, tikiu, gal ir nesat girdėję. Išgirskit.

-Jei patiko Boardwalk Empire (kurio haipint nenustoju iki šiol), panašaus vaibo čia netrūksta.

Minusai: buvo vietų, kur istorija patikėti pasidarydavo sunku. Na, bet juk čia kinas – ne gyvenimas, ane?

  1. B. Gylio knyga Bitonomija.

Prisipažinsiu, šitos knygos skaityt ar, juo labiau, apie ją vėliau rašyt tikrai neketinau. (Sutikit, šūkis „Įvadas į pirmąjį milijoną internetu“ skamba ypač įtartinai). Atsirado namuose pati ir vieną dieną visgi neatsispyriau rūžavo viršelio vilionėms – atsiverčiau.

Išankstinis nusistatymas greit dingo, nes supratau, kad knyga yra gera. Iš pradžių maniau, kad autorius bus dar vienas verslo nuo nulio pardavinėtojas ir kaučeris-motyvatorius, kuris valandų valandas pilsto iš tuščio į kiaurą ir kartoja „Follow your dreams“. O taip tikrai nėra.

B. Gylys informaciją apie tai, kaip dalykai vyksta internetiniame versle pateikia nuosekliai ir aiškiai, o svarbiausia, su krūva praktinių pavyzdžių. Kadangi tai yra tik įvadas į šią sritį, knygoje aptariama daugybė skirtingų internetinio verslo aspektų, nesikoncentruojama į siaurą sritį. Užtat pateikiamas ilgas nuorodų, kurias galima nagrinėti toliau, sąrašas.

Apibendrinant – puiki santrauka tiems, kurie nori suprasti, kas tas internetas už primityviųjų socialinių medijų ar naujienų portalų ribų.

Skaitosi ir lengvai, ir sunkiai. Lengvai – nes pasakojama tikrai visiems įkandama forma, o sunkumas tai jau asmeninis dalykas – man sunku užsikabinti ant ne grožinės literatūros. Na, bet vadovėlis ne tam ir skirtas. Tiems, kurie sukasi IT pasaulyje, rekomenduočiau parodyti draugams ir giminaičiams, kurie nuolat klausinėja „tai ką tu dirbi“, o aiškint nebeturit jėgų, nes vis tiek nesupranta.

Ai, nu ir labai fainas dizainas.

Minusai: nežinau, ar pats autorius, ar redaktorius truputį nusaldino kalbą, todėl kartais pateikiami palyginimai nuskamba kaip bereikalinga beletristika.

  1. Ekskursija (Ne)pamirštos Vilniaus moterys, kurią rengia „Idėjų karalystė“.

Kiekvieną ketvirtadienį 18:30 prie prezidentūros susirenka žmonės, kurie nori šį tą sužinoti apie mūsų istorijoje taip dažnai primirštamas moteris – Sofiją, Feliciją, Juliją, Marianą, Oną, Elžbietą, Mariją, Boną, Fanią, Clarą ir kitas, tą istoriją kūrusias kartu su vyrais.

O dabar – kodėl man patiko ir kodėl rekomenduoju jums.

Savaitę prieš tai teko dalyvauti ekskursijoje apie Kauno modernizmą. Ji buvo tokia neįdomi ir žudanti (ir apie ją rašyti nėra ką), kad į šią ėjau turėdama minimalius lūkesčius (kad būtų bent truputį geriau). O buvo žiauriai gerai.

-Labai faina gidė Elena Gasiulytė, kuri sugeba istorijas pasakoti įtraukiančiai ir šmaikščiai. Geras gidas ne tas, kuris daug žino. Geras gidas yra tas, kuris daug žino ir moka tas žinias auditorijai pateikti taip, kad jie norėtų dar ir dar. Būtent tokia Elena ir yra.

-Puikus akcentas – ekskursijos interaktyvumas. Daiktinės nuorodos, spėliojimo žaidimai ir kiti prieskoniai, kurie padeda garsinę informaciją sieti su vaizdais.

-Optimali ekskursijos trukmė ir maršrutas – apie 2,5km per apie 2h.

Nueikit, tikrai nepasigailėsit.

  1. P. Gritėno laida Apie ką negalima kalbėti.

Kuisdamasi namie, dažnai mėgstu pasiklausyti visokių įdomių dalykų. Kažkada atradau Pauliaus Gritėno laidų ciklą „Apie ką negalima kalbėti“ ir vis, kai išpuola proga, pasileidžiu ją fone.

-Įvairūs ir ką papasakoti turintys pašnekovai – R. Miliūtė, A. Kaziliūnaitė, D. Puslys, R. Šapauskas, V. Landsbergis ir kiti.

-Labai patinka pasirinktų temų jų vystymo stilius – pokalbis plėtojamas ramiai, neskubinant, išklausant kalbinamus žmones ir, matyti, kad nesiekiama įtikti plačiajai auditorijai.

-Medijose daug dalykų, kurie kartais priverčia manyti, jog jau viską supranti ir baisiai gudrus esi, tačiau klausydamasis, kaip kalba kur kas platesnį išsilavinimą ir supratimą tam tikrose srityse turintys žmonės, truputį nusileidi ant žemės ir tada jau klausaisi labai įdėmiai.

Jauti, kad tikrai dar yra ko pasimokyti ir meti sau iššūkį toliau be paliovos plėsti akiratį.

Paskutinė laida, kurią išklausiau pastačiusi ausis buvo pokalbis su kalbotyrininke Loreta Vaicekauskiene. Apie kalbą, iš kur ji atėjo, kur ji suka ir kaip nebaisu yra joje nuolat vykstantys pokyčiai. Vertinga ieškant argumentų diskusijose su tais, kurie yra įsibaiminę, kad visi mes tuoj tapsim beraščiais.

Labai patiko L. Vacekauskienės mintys apie sudėtingą akademinę kalbą. Tą, su kuria kaskart susidūrus noris užverst akis į dangų ir giliai atsidust. Anot mokslininkės – kuo labiau patyręs yra specialistas, tuo paprasčiau jis kalba, o vat štai didelių akademinių ambicijų kamuojami magistrantai ir doktorantai rašo painiai ir sudėtingai.

  1. Velnio akmuo/Devil Stone.

Apie parą šitame festivalyje pernai vienu įkvėpimu sugebėjau pripilt visą puslapį ir būčiau varius toliau, bet gi yra ribos. Šiemet taip jau išeina, kad Devil Stone tampa pagrindiniu ir vieninteliu mano vasaros festivaliu. Po pernykščio maratono kažkaip nebesinori visur šitiek lakstyt, tad atsirinkau tą, kuriame muzika, siūlomos veiklos ir mano chebra, kuri varo, sukuria geriausią variantą.

-Anykščiai. Paauglystėj, kai šitas miestelis dar nebuvo įžengęs į savo ne taip jau ir seniai prasidėjusią Renesanso fazę, vis sakydavau „noriu vieną dieną čia gyvent“. Nežinau kas, bet yra kažkas man su tuo miestu, todėl ir festivalis šiame jame pernai suskambėjo teisingai.

-Joan Cornellà paroda. Viskas kaip ir aišku.

-Gintarinių akinių + Liverpool Music Quiz kolaboracija. Abu šitie protmūšiai yra puikūs, o kartu turėtų būt išvis jėga. Na ir milijonas visų kitų veiklų.

Kablio scena. Taip, originaliai Devil Stone – sunkiosios muzikos festivalis ir elektroninė alternatyva senbuviams čia atrodo keistai. Senieji festivalio fanai keikia pokyčius ir ilgisi tamsesnių ir sunkesnių muzikinių laikų, bet man, jų nepatyrusiai, viskas ten atrodo kaip tik.

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Devil Stone šiemet jau tikrai yra The Festivalis. Ai, o plakatas tai fantastiškas.

  1. Podcastas Pralaužk vieną šaltą.

Prisipažinsiu, apie jį girdėt gal dar ir nebūtų tekę, jei jo kūrėjai Airidas ir Mantas į antrąją laidą nebūtų pasikvietę manęs pačios.

Nuo tada vis paklausau pokalbių ir su kitais pašnekovais. Labiausiai juokiausi per pokalbius su mano rašytinio žodžio crushu Luku Ramonu (no homo) bei Mantu Bartuševičium.

O kitas pokalbis bus su Faksimilio Reklamos Firmos kolektyvu. Lūkesčiai aukšti.

Minusai: Nu čia labiau ne minusas, o niuansas. Vis zyziu, kad kur daugiau moterų, nes vien vyrai ir vyrai, bet vis dar esu ta vienintelė iš dešimties. Tai jei norit, kad kurią nors pakalbintų, pasiūlykit gal jiems ar kažkaip.

  1. Young Fathers.

Na o pabaigai reikia muzikos. Tai mano šviežiausias muzikinis kliopas yra grupė „Young Fathers iš Edinburgo. Čia jų KEXP pasirodymas, čia dar vienas, o čia daina, nuo kurios dažnai pradedu savo dieną, kad gyvent būtų geriau.

Norėčiau į jų live, tai 8 Days a Week, pretty please.

3 Komentarai

Mano įstabioji ir absurdiškoji kvepalų pirkimo internetinėje parduotuvėje „Kvepalų sala” istorija

Papasakosiu čia vieną tokią istoriją, kuri man nutiko prieš keletą savaičių perkant kvepalus internetinėje parduotuvėje „Kvepalų sala“.

Nes nu kažkaip. Neišeina nereaguot, kai atsiduriu absurdiškose situacijose.

Taigi, prieš daugiau negu mėnesį mama paprašė jai nupirkti mėgstamus kvepalus Lanvin Eclat de Fleurs. Kadangi ne paslaptis, kad perkant internetu tikrai daug dalykų galima įsigyti kur kas pigiau negu įprastose parduotuvėse, nutariau jos norimą kvapą surasti kurioje nors internetinėje parduotuvėje.

Taip atradau parduotuvę „Kvepalų sala“, kuri siūlė išties gerą kainą. Ypatingas pasiūlymas – 23,77 eur už 100ml.

Skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa? Šiaip tai joa, todėl nutariau pasigooglinti, ar apie „Kvepalų salą” nerasiu kokių nors blogų atsiliepimų. Juk, jeigu jie prekiauja kokybės neatitinkančiomis prekėmis, tikrai apie tai kas nors bus parašęs. Parduotuvė atrodo didelė, solidi ir pakankamai ilgai begyvuojanti.

Googlinu “Kvepalų sala atsiliepimai“. Na ką, 99% rastų atsiliepimų super geri. Ai, o už tokią kainą parduodamas testeris. Na, kadangi perku ne dovanai, o šiaip kasdieniam naudojimui, tiks ir testeris, juk kvapas toks pats. Savo tinklapyje kvepalusala.lt teigia, kad visi jų parduodami kvepalai yra 100% originalūs ir iš jų įsigyti klastočių neįmanoma. Be to, vos truputį aukštesne kaina šiuos kvepalus galima įsigyti ir kitose internetinėse parduotuvėse. Puiku, perkam.

Kvepalų sala

(Screenshot‘as iš jų puslapio).

Po kelių dienų „Kvepalų salos” užsakymas pasiekė mano mamą. Gavau žinutę: „Kažkokie lyg per saldūs“. (Mama šiuos kvepalus buvo turėjusi anksčiau).

Grįžau į Panevėžį, apžiūrėjau gautą prekę. NU ĮDOMU. Ne tik kvapas, bet ir vaizdas, taip švelniai pasakius, nelabai toks, koks turėtų būti.

Visur ir visada matytas skystis šių kvepalų buteliuke buvo ORANŽINIS. Nu, matot nuotraukoj (kairėje – kaip turėtų atrodyti, dešinėje – kaip atrodė tas, kurį gavau).

Ir kvapas toks… Hm, nu lyg ir truputį panašus, bet nu ne, ne toks. Toks labiau generic saldus gėlių kvapas, bet be tų būtent Lanvin būdingų natų. Bandžiau purkšt ir į orą, ir ant odos, ir palaukt, ir vėl uostyt, nu ne, kažkas ne taip.

Dar tokia viena įdomi detalė.

Lanvin Eclat de Fleurs natos turėtų būti štai tokios:

Viršutinės natos: kriaušė.

Vidurinės natos: frezija, rožė, jazminas.

Pagrindinės natos: santalas, baltasis muskusas.

Prie „Kvepalų salos” atsiųsto buteliuko prisegtoje etiketėje buvo nurodytos tokios natos (foto):

Viršutinės natos: kriaušė.

Vidurinės natos: nektarinas, žibuoklių lapai.*

Pagrindinės natos: santalas, baltasis muskusas.

(Net kvepaplusala.lt pateiktame prekės aprašyme tokių natų nerasit)

Nu ir tas arabiškas (?) užrašas. Hm. O užrašas ant buteliuko ne skaisčiai sidabrinis, o su lengvu bronzos atspalviu.

Ai, ir dar. Ant pakuotės parašyta “NOT FOR SALE”. Tai, pasirodo, reikštų, kad šitas dalykas kaip ir neturėtų būti parduodamas.

Nu blem, nu negerai. Nu ok, galvoju, parašysiu jiems patiems ir paklausiu, kaip čia galėtų būti. Nes nu tikrai įdomu. Prisipažinsiu, apsimečiau naivesne negu esu ir uždaviau keletą klausimų, nes buvo labai įdomu, ką pasakys. Susirašinėjimą matote apačioje.

Okei, paprasčiausia kaip ir būtų grąžinti prekę, kaip ir siūlo pardavėjai, bet man kažkaip nelabai norisi eiti paprasčiausiu keliu, jei gavau abejotinos kokybės daiktą, kuris pristatomas kaip kokybiškas. Be to, grąžinant kvepalus, kuriais esu nepatenkinta, siuntimo išlaidas reikėtų apsimokėti pačiai.

Pala, pala, man parduoda abejotinos kokybės prekę ir aš dar turiu apmokėti siuntinėjimą? Nu ne, taip nesidaro.

O jei „Kvepalų sala” taip pelnosi (galimai) apgaudinėdami žmones? Taigi negalima tylėt. Nu ir tipo. Kas kitas, jeigu ne mes.

Taigi, nepagailėjau savo laiko ir kreipiausi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir pateikiau visą šią informaciją su tokiais nurodytais reikalavimais:

„– Reikalavimai priklausys nuo išvadų. Jei mano spėjimai teisingi, ši internetinė parduotuvė turėtų atsakyti už apgaulingą veiklą bei, žinoma, grąžinti už prekę sumokėtus pinigus bei kompensuoti siuntimo išlaidas. Jei mano spėjimai yra klaidingi, tik pasidžiaugsiu vis dėlto įsigijusi originalią prekę ir atsiprašysiu už sugaištą Jūsų laiką.

Deja, tarnyba performulavo mano reikalavimus perduodama juos pardavėjui ir nurodė tik tiek:

„Grąžinti už prekę sumokėtus pinigus bei kompensuoti siuntimo išlaidas.

Na ką gi, kažkaip tikėjausi, kad Vartotojų teisių tarnyba turi daugiau galių, bet nu ką padarysi. Bet bent jau tikrai žinos, kur galėčiau kreiptis.

Taigi, parašiau laišką jų atstovei R. Stanikaitytei (iš kurios ir gavau patvirtinimą apie priimtą skundą) klausdama, į kokias tarnybas galėčiau kreiptis dėl įtariamos klastotės.

Oh well, atsakymo taip ir nesulaukiau. Jokio. Žmonės sakė „Tai palauk, jie labai užimti”. Na, prabėgo mėnuo, dar nesulaukiau.

Na ką gi. Pradėjau intensyviai googlinti, kas gi čia galėtų man padėti. Aha, pasirodo, yra tokia organizacija REACT, visame pasaulyje kovojanti su klastotėmis. Turi atstovybę Lietuvoje. Puiku. Pabandžiau per rekvizitai.lt pateiktą el. pašto formą jiems parašyti. Teisingai, niekas niekada į mano užklausą taip ir neatsakė.

O toliau sekė linksmoji dalis.

Pateikus skundą Vartotojų teisėms, netrukus mano mama (nes jos telefono numeris buvo pridėtas kaip pirkėjos tam, kad kilus keblumų pristatant prekę būtų galima su ja susisiekti) sulaukė UAB Salanetas (čia taip įforminta „Kvepalų sala”) vadovo Giedriaus Kankalio skambučio. Labai susinervinęs vyriškis mamai, paaiškinusiai, kad skundą užpildė dukra, sakė, kad

Jūs gal visai neturit ką veikti, dukra gal darbo neturi, trukdot valstybinių tarnybų darbą, skenavot 40 puslapių (čia tipo apie susirašinėjimo su jais screenshotus) ir juokinat visus.”

Dar jis pridėjo, kad „Kaip tik pirkėjai iš Panevėžio, taip ir skundai.”

Kai toliau besikalbant mama pasakė, kad norėtų susigrąžinti ne tik pinigus už prekę, bet ir siuntimą, G. Kankalis pradėjo purkštauti, kad “kas čia tie 1,77eur, niekis čia.“

Jau vėliau G. Kankalis paskambino ir man klausdamas, kam rašyti atsakymą į skundą, man ar mamai, liepiau rašyti man ir toliau reikalą tvarkyti tik su manimi, nes už kvepalus tai mokėjau aš.

Gegužės 24 d., ketvirtadienį, gavau tokį štai laišką. Jame, kaip matote, nebuvo nurodyta, kiek laiko turiu reaguoti, na ir šiaip, nebuvo aiškiai išdėstyta, kokių veiksmų toliau turėčiau imtis. Kadangi buvau labai užimta, nieko atrašyti jiems nespėjau.

Gegužės 28 d. Giedrius Kankalis iš pat ryto jau skambino mano mamai ir klausė, kodėl dukra neatsako į laišką. 🙂 Man neskambino.

Beje, rašiau ir Lanvin parfums atstovams. Į laišką, rašytą elektroniniu paštu niekas neatsakė, o į žinutę Facebook paskyroje gavau atsakymą, kad buteliukas atrodo originaliai, bet tokia kvepalų spalva būti neturėtų, o pardavinėti testerių taip pat negalima. Sakė, kad perduos gamintojams apie keistą atvejį. Kadangi atrašiusio žmogaus anglų kalba nebuvo pati geriausia, o susidomėjimas atveju – akivaizdžiai menkas, nieko daugiau taip ir neišsiaiškinau.

Kaip suprantu, jei nebūčiau sutikusi priimti grąžinimą už prekę, tyrimas būtų vykęs toliau, bet, atvirai pasakius, supratusi, kad ši situacija ir galima neteisėta komercinė veikla, jei būtų paaiškėjęs faktas, kad kvepalai buvo suklastoti, nelabai kam įdomi, o kiekvienas pabendravimas su 90-ųjų verslo standartais besivadovaujančiais UAB Salanetas atstovais man kelia nemalonias emocijas, nutariau kovą čia baigti, atsiimti pinigus ir bendravimą su jais nutraukti.

Vis dėl to, po to, kokio abejingumo sulaukiau iš institucijų supratau, kad kažką įrodyti ir išsiaiškinti teisybę yra labai sunku. O ar įmanoma? Gal ir įmanoma, bet laiko ir jėgų užimtų galingai. Neturiu aš tiek kantrybės.

Beje, Paryžiuje gyvenanti draugė buvo užsukusi į vieną pagrindinių Lanvin prekėmis ten prekiaujančių parduotuvių, kur pardavėja jai sakė, kad kvepalų spalva oranžinė būti tikrai neturėtų, o dizainas bei sudėtis nesikeitė, nes kvepalai dar pakankamai nauji (sukurti 2015 m.) 🙂 O testeriais prekiauti taip paprastai internetinės parduotuvės irgi negali.

Dar vėliau pastebėjau, kad kvepalusala.lt Facebook paskyroje klientams, kurie skundžiasi kvapo kokybe, parduotuvės atstovai atrašo, jog jų parduodamų prekių ir testerių, kuriuos galima pauostyti įprastose parduotuvėse kvapas skiriasi dėl to, kad (laikykitės) įprastose parduotuvėse kvepalai ilgas valandas stovi ant lentynų ryškioje lempų šviesoje. O į kokybe nepatenkintų klientų komentarus atrašinėja kažkoks Giedrius Aladinas. Įdomu, kas čia toks.

Ar įsigijau kvepalų klastotę? Nežinau, išsiaiškinti taip ir nepavyko, todėl dalinuosi tik faktine informacija apie tai, kaip viskas vyko.

Ar dar kada nors pirksiu kvepalus internetu? Labai abejoju.

Update:

Po straipsnio publikavimo sužinojau, kad puslapyje Check Fresh galima patikrinti produkto pagaminimo datą įvedus ant buteliuko apačios pateiktą kodą.

UAB Salanetas

Na ir ką. Rezultatas, kurį gaunam, labai įdomus:

Kažkas truputį siurrealaus, turint omeny faktą, kad kvepalai į rinką paleisti buvo 2015 m.

Įdomumo dėlei batch code įvedžiau į Google ir gavau 9 rezultatus, kurie visi kreipė į (kaip suprantu) ukrainietiškus puslapius rusų kalba ir individualių asmenų parduodamų šių kvepalų skelbimus.

*(Kiek vėliau ieškojau internete, tokį šių kvepalų variantą su nektarino ir žibuoklių vidurinėmis natomis siūlo tik vienas gana prastai vertinamas japonų puslapis https://global.rakuten.com/en/store/rugged-market/item/ub-la-eclatdefleursep-30/).

22 Komentarai