Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2018 kovo

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 900 m“. 900 m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą

Lietuviškų muzikinių klipų konkursas: aš dažnai nesuprantu komisijos sprendimų

Šiandien „Vingio” kino teatre įvyko 2017 m. lietuviškų muzikinių klipų konkurso kulminacija – buvo parodyti konkurse dalyvavę klipai ir išdalinti apdovanojimai.

Renginys prasideda. Vedėjas pristato geriausią klipą rinkusią komisiją – ekrane matom pora užsieniečių (vardų neįsidėmėjau, internete nerandu), režisierių Igną Jonyną, Andrių Mamontovą, agentūros „New!“ kūrybos vadovą Tomą Ramanauską ir operatorių Feliksą Abrukauską. (Tai matyt nėra nė vienos moters, kuri ką nors apie tokius dalykus suprastų, žinai).

Perskaito visų vardus, išskyrus Tomo Ramanausko. Publika nugara į ekraną stovinčiam ir vardus iš papkutės skaičiusiam vedėjui rėkia: “Ramanausko nepaminėjot”. Vedėjas: “Ko tokio? Romo Ramanausko? Nebuvo čia pas mane sąraše tokio.” Nu ok, nu įdomiai.

Situaciją išgelbėja pagroti atėję Golden Parazyth su Giedriumi Širka, kuris dedikuoja visus vakaro kūrinius Romui Ramanauskui. Nes nu.

Galit sakyti, kad kam vilktis į kino teatrą, jei viską galima pažiūrėt namie per Youtube. Ogi tam, kad aš gyvenime neprisiversčiau kitaip ramiai prasėdėt atidžiai žiūrėdama klipus ir pilnai sutelkusi dėmesį pažindintis su lietuviška kūryba.

Buvo parodyti 14 lietuvių kurtų muzikinių vaizdo klipų (sako, kad atrinko iš 100 kandidatų). Trumpai apžvelgsiu tuos, kurie bent kiek įstrigo. (Jei kažką parašiau, bet nėra nuorodos į klipą, tai reiškia, kad nelabai, bet norėjau pakomentuot). Apie kiekvieną nerašysiu, nes kai kuriuos tiesiog pamačiau ir užmiršau. Prieš eidama į kino seansą tyčia net nesidomėjau, kas bus rodoma.

1. Colours of Bubbles „Truth or Dare“ (Aneta Bublytė) – niekad nesupratau šitos grupės populiarumo fenomeno, kiek kartų bandžiau klausyt, tiek kartų neradau juose nieko, kas užkabintų. Galvojau, kad šįkart kaip nors. Nu ne, niekaip.

2. „The Roop“ „Dream On“ (Vaidotas Valiukevičius) – žiūrėjau ir galvojau, kad turi jie kažkokio lengvo panašumo su Scissor Sisters. Mega indie hipster, visai nieko. Gerai, kad klipe, priešingai negu gyvų pasirodymų metu, nesigirdi kiek ribotų vokalisto galimybių.

3. Tomas Sinickis „Vilnius“ (Domas Vilčinskas) – vienareišmiškai geriausias klipas, afigena komanda (Zuokulą galima mėgti, galima nemėgti, bet jo pasirodymas šitame klipe kažkas tokio), afigeni vaizdai, tas pasikartojantis lanko sukimo motyvas, puikiai išpildyti blokinių pilkų namų motyvai, Sinickis <3

4. Daddy Was a Milkman „All About Love“ (rež. Pijus Vėberis) – Daddy Was a Milkman yra vienas iš tų kelių lietuvių atlikėjų, kurie manęs nemigdo ir neerzina dainuodami nelietuviškai. Klipas ir šiaip skambesys turėjo lengvo Trentemøller vaibo. Jei aš sakau, kad kažkas turėjo Trentemøller vaibo, tai čia labai didelis komplimentas. (Bet tai, bežiūrėdama klipą nepajuokavusi apie degančias Rumšiškes nesusilaikiau).

5. Antikvariniai Kašpirovskio dantys „Indai“ (Saulius Baradinskas) – kiek bandau gaudyt šitą subtilų humorą, tiek man jo pagaut neišeina, indai neplauti, indai nevalyvi. Nu ok, prakentėjau šįkart.

6. Vilniaus energija „IQ Daktaras“ (Andrius Paškevičius) – Mesijus yra intelektualus beprotis genijus. Žiauriai man patinka šitas klipas, ir kūrinys, nes tas elektroninis perėjimas yra nuostabus. Ir čia tie blokinio Vilniaus vaizdai puikiai.

7. MTJUNKER „ACIDPIZZA“ (Titas Sūdžius) – žiauriai, žiauriai gerai. Klipas, kurio metu pastumi save truputį į priekį ir įdėmiai stebi, kas čia bus toliau. Žiūriu, užsimanau į Nidą, užsimanau patūsint, vėl užsimanau rūžavų plaukų ir dar kažką iš senų Simian Mobile Disco klipų pažiūrėt. Fun, fun, fun.

Publikos klipo rinkimuose mėtausi, už ką balsuot – Sinickį ar MTJUNKER, bet galvoju, kad ai, nu Sinickis ir taip viską laimės ir bus vieni vartai, balsuoju už MTJUNKER ir ploju džiūgaudama, kad patiko ne man vienai.

Ir tada, kai jau laukiu, kol geriausio klipo apdovanojimas pareis Sinickiui, geriausio 2017-ųjų metų lietuviško muzikinio klipo apdovanojimas atitenka gintariniuose silpno LSD garuose paskendusiam Wolfsome „Home (When I’m With You)“ (Justas Ramanauskas) klipui, apie kurį nė rašyt neketinau, nes pamačiau ir išgaravo. Aš dažnai nesuprantu komisijų sprendimų.

Kad ir kaip ten būtų, puikus renginys, tikiuosi gyvuos dar šimtą metų. Faina matyt, kad yra tiek talentingų kuriančių žmonių ir tuo pačiu juos palaikančiųjų.

Linkėjimai Romui Ramanauskui.

(Ačiū ore.lt, kad bent pas juos radau kažkokios info apie dalyvius, nes nu nėr taip lengva, o aš pavargus ir nekantri skaityt toliau negu pirmas google searcho puslapis).

Palikite komentarą

Sudie, Armute, širdele

Man rašė daugybė žmonių, teiraudamiesi, kaip sekasi Armutės paieškos. Rašau šį tekstą todėl, kad noriu visiems papasakoti, kaip viskas (daugiau ar mažiau) buvo. Ir dėl to, kad kai skauda, rašymas padeda.

Šita savaitė prasidėjo prastai. Ryte, vos prieš išeinant iš namų iš rankų iškrito veidrodis. Ką ten tie prietarai, pagalvojau sau, kas gi blogo gali nutikti.

Apie tai, kaip eidama į darbą radau save absoliučiai idiotiškoje situacijoje ir pati vos sprando nenusisukau smarkiai neišsiplėsiu. Trumpam buvau puolusi į visišką paniką, bet, ačiū die, viskas baigėsi laimingai.

Popiet mama pranešė, kad, tėčiui bevaikštant už Ekrano marių prie Panevėžio su mūsų šeimos šuniuku Arma, ši miškuose nuo jo atsiskyrė ir niekaip nebepavyksta jos prišaukt. Arma buvo visiškas vijurkas. Nė septynių kilogramų nesvėręs šuniukas turėjo tiek jėgos ir energijos, kad tokie nubėgimai nieko nestebino. Tik kas kartą nubėgusi ji grįždavo. Kai pirmadienį jos prisišaukti nepavyko kelias valandas, pradėjo darytis neramu.

Po trijų parų intensyvių paieškų ir nepaliaujamo informacijos skelbimo visais įmanomais kanalais apie rastą Armos kūnelį šįryt apie 9 val. pranešė žmogus, vykęs į mišką malkų, kažkur prie Paliūniškio. Gavau iš mamos žinutę: „Nebėra Armutės.“

Trumpai susumuosiu įvykių versiją, kuri išsigrynino sužinojus visus faktus.

Arma nuklydo Pajuostės miške, kažkur netoli Kaimiškio. Šiandien ją negyvą, sulūžusiu stuburu rado prie Paliūniškio, 12, o gal net daugiau kilometrų nuo pradinio taško. Toje pusėje ieškoti net į galvą nešovė.

Pakalbėjus su vietiniais paaiškėjo, kad pirmadienį Paliūniškio apylinkėse popiet bėgiojo stirnos. Vieną net nutrenkė automobilis. Ko gero, būtent stirnas vydamasi Armutė sugebėjo nukarti tokį tolimą kelią. Tokiam energingam šuniukui tiek kilometrų yra niekis. Įtariam, kad pirmadienį nelaimė ir įvyko. Ko gero, bebėgdama palindo po automobilio ratais, o šis ją nusviedė nemenką atstumą pagriovin. To pagriovo nuo pagrindinio kelio nesimato. Absoliučiai visi kiek daugiau šunų elgesį išmanantys žmonės tvirtina, kad, jei būtų buvusi gyva ir sveika, anksčiau ar vėliau būtų grįžusi į vietą, iš kurios prasidėjo jos kelionė. Ten buvo palikta jos daiktų, kad kvapas padėtų geriau susiprasti. Bet jau nebegalėjo grįžti.

Pasiėmęs kūnelį tėtis su ašaromis akyse nuvežė palaidoti.

Armutei buvo trys metai. Šuniukas pačiame žydėjime.

Kaip skauda širdį ir ašaros rieda upeliais irgi daug nepasakosiu. Matyt patys įsivaizduojat. Išėjau iš ofiso dirbti iš namų, kad savo raudomis neblaškyčiau kolegų.

Šitoj istorijoj nieko linksmo nėra, tačiau visgi kažkaip ramiau žinant, kad mergytė nesikankino ir nesiblaškė viena tris dienas išsigandusi, sušalusi ir alkana. Negalvojo, kad mes ją palikom. Tikiuosi, kad lėkdama per miškus ji buvo džiaugsminga iki paskutinės akimirkos. O žinoti, kas nutiko, visgi yra geriau negu kankinanti nežinia. (Jei kas sugalvosit kokių faktų, galinčių paneigti mūsų versiją, labai prašau, nerašykit ir neginčykit, aš noriu tikėti, kad buvo taip, kaip čia rašau.)

Net ir varstoma širdgėlos dėl mažytės mirties, negaliu nepaminėti vieno dalyko. Tai, kiek žmonių neliko abejingi ir dalinosi Armutės nuotrauka, kiek žmonių man rašė su patarimais, domėjosi, kaip sekasi ieškoti ir darė visa kita beieškant mūsų varlytės (aš taip mėgau vadinti), šildo širdį. Tų žmonių aš nepažįstu, nežinau, kas jie tokie, bet jų geranoriškumas yra stiprus įrodymas, kad ta mūsų visuomenė nėra jau visai suvilkėjusi. Ačiū jums visiems ir kiekvienam, jūs esate tie žmonės, dėl kurių pasaulis yra labiau geras negu ne.

Nemėgstu perdėto deminutyvų vartojimo, vengiu jų iš viso, bet kalbėdama apie Armutę be jų nemoku. Sudie mūsų mažyte, mūsų varlyte, mūsų širdele. Visada visada liksi mūsų šeimos mintyse ir mes tavęs niekada nepamiršim. Gal dar pasimatysim sapnuos, kaip antradienį, kai sapnavau radusi tave Vilniuje, prie Gedimino prospekto Makdonaldo ir smarkiai apsikabinau. Prisiekiu, sapnuodama jaučiau tavo šilumą ir taip gerai pažįstamą kailiuko prisilietimą. Sudie, Armute, ačiū, kad išmokei mus mylėti truputį stipriau negu numanėm galintys.

1 Komentaras

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai