Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2018 sausio

Sudie, mano mielas drauge

Su Emrah susipažinau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai 2010-aisiais ieškojau kur apsistoti Berlyne, kur ketinau vykti mokytis pagal Erasmus programą, nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Atsidariusi Couchsurfing puslapį aptikau vieną vyruką, Florianą, kuris skelbėsi ieškąs kambarioko. Jam parašius paaiškėjo, kad saviškį jis jau rado, bet nuomininko ieško jo draugas Emrah. Sakė: „Tiesiog parašyk jam email“. Užmetusi akį į jo nuotrauką truputį bijojau – tamsut tamsutėlis turkas su didžiuliais juodais antakiais (vėliau Emrah juokaudavo, kad dėl jų galėtų vaidinti kregždutę), auskarais ir žiedais (tada dar buvau baisiai mažai pasaulio mačiusi ir stereotipų prikimšta galva). Ir visgi parašiau, paklausiau, ar dar ieško žmogaus. Jis atsakė „Taip, gali kraustytis. Kiek gali mokėti?“ Pasakiau savo sumos lubas ir viskas jam tiko.

Spalį atvykau į Berlyną. Emrah parašė: „Aš Turkijoje, bet tave į butą apžiūrėti įleis mano mergina Sophie.“ Susitikau su ja, apsidairiau, man viskas puikiai tiko. Sophie man davė raktus ir pasakė, kad sumokėsiu, kai Emrah grįš iš savo kelionių. Taigi, man 21-eri, aš viena Berlyne, turiu raktus nuo buto, už kurį nuomos dar nesusimokėjau, o būsimo kambarioko dar nesutikau. Emrah grįžo tik po dviejų savaičių, o aš visą tą laiką šiek tiek nuogąstavau, kad susipažinę visai nesutarsim.

O sutarėm puikiai. Jis buvo be galo pozityvus, draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Rūpinosi, kad savo kambaryje jaukiai įsikurčiau, nepyko, kad pas mane per tą pusmetį vienas po kito vis keliavo ir trumpam apsistodavo draugai (tada Ryanair buvo paleidę bilietus į Berlyną tokiomis neįtikėtinomis kainomis kaip po 7lt), padėjo susipažinti su Berlyno socialiniu gyvenimu ir Coushsurfing bendruomene. Kai pas mane viešėjo mama, buvo jos gimtadienis, tai jis grįžo su gėlių puokšte jai. Labai, labai daug dirbo (hardware inžinieriumi, nežinau, kaip tiksliai tai vadinasi lietuviškai), tris savaites gyveno Berlyne, tris – Turkijoje, tad dažnai namie šeimininkaudavau viena, nepaprastai skaniai gamindavo. Mane vis stebino jo gebėjimas bendrauti ir begalinis pasitikėjimas žmonėmis. Mano visi kadais turėsi narrow-minded nuogąstavimai gyvenant turkų kvartale su turku kambarioku išsisklaidė visiems laikams.

Vėliau, jau išsikrausčiusi iš Berlyno, ne kartą ten grįžusi pas jį apsistojau. O ir jis pats buvo atvykęs kartą į „Sūpynes“, kartą į „Tundrą“. Abu kartus per pusdienį spėjo susibičiuliauti su mano draugų kompanija. O ir tas būrys draugų, kurie mane lankė Berlyne, turėtų jį prisiminti. Kokį kartą per pusmetį susirašydavom, pasidalindavom, kaip kam sekasi. Vis užsimindavo, kad reikalai ne visada klojasi taip, kaip norėtų, bet viskas bus gerai. Sakė, kad kol kas negali planuotis kelionės į Lietuvą, nes vis dar labai daug dirba, buvo nesklandumų dėl leidimo nuolat gyventi Vokietijoje, bet viskas bus gerai.

Ir štai paskutiniuosius pusantrų metų man vis nepavykdavo su juo susisiekti. Prieš kokius pusantrų metų sapnavau baisų sapną, kad Emrah nutiko kažkas labai blogo. Vėl rašiau jam. Nei skype, ne Facebook man jo siųstos žinutės nesulaukė atsako ir mačiau, kad jos neperskaitytos. Pradėjau nujausti, kad nutiko kažkas negero. Gal susirgo? Gal kokiomis nors aplinkybėmis pateko į kalėjimą? Gal kas dar baisesnio? O gal dėl ko nors ant manęs pyksta. O gal tik išsigalvoju ir jis tiesiog nusprendė atsiriboti nuo socialinių tinklų ir jais su niekuo nebebendrauja?

Nujausdama, kad atsakymas manęs nepradžiugins, vis atidėliojau parašyti Florianui ir paklausti, kur dingo Emrah. Šiandien, Floh pakomentavus po mūsų sena nuotrauka, pagaliau pasiryžau. Matydama, kad jis man rašo atsakymą jaučiau, kaip širdis krenta į kulnus ir kažkoks keistas jausmas veria kūną. Taigi, nusižudė. Prieš pusantrų metų. Kodėl? Depresija, problemos su darbu, nenusisekę santykiai. Niekas nežino. Jam buvo 34-eri.

Labai, be galo be krašto skaudu atsisveikinti su žmonėmis, kurie, nors ir gyvendami toli, visiems laikams liko tau artimi ir kuriuos tikėjaisi dar ne kartą pamatyti. Mano atmintyje Emrah visada liks tas besišypsantis, linksmas vyrukas, mane, pasaulio dar visai nepažinusią kaip šeimos narę priėmęs Berlyne, turbūt geriausias mano turėtas kambariokas.

Labai saugokit ir puoselėkit tuos ryšius, kuriuos esate užmezgę su jums brangiais žmonėmis. Kad ir kaip arti ar toli jie nuo jūsų bebūtų. Nepamirškit karts nuo karto jų pakalbinti ir svarbiausia, ne tada, kai iškyla koks nors reikalas, o tiesiog. Ir ne rytoj, o dabar.

Sudie, mano mielas drauge ir ačiū tau už tai, kaip smarkiai, matyt to ir nežinodamas, kažkada prisidėjai prie to, kad, jau palikusi Berlyną, į pasaulį žiūriu plačiau atmerktomis akimis. Niekada tavęs nepamiršiu.

Palikite komentarą

Serialas Dark: pavydžiu tiems, kurie dar nematė

Žinot tą jausmą, kai filmas toks įdomus, jog įsitempęs sėdi ir žiūri į ekraną liūdėdamas, kad jis greitai baigsis? Stabdai, tikrini, kiek dar liko, arba, jei žiūri kino teatre, vis žvilgčioji į laikrodį. Atrodo, norisi taupyti kiekvieną minutę, žiūrėti lėčiau, kad galėtum įsigilinti į mažiausias smulkmenas, nes nu taaaaip įdomu, nu taip nesveikai įdomu. Man kažkada taip buvo bežiūrint „Matrix“, „Gone Girl“, „Prisoners“, „Nocturnal Animals“.

Ir štai dabar mane vėl aplankė tas fantastiškas mėgavimosi jausmas, tik šįkart – žiūrint ne filmą, o serialą. Jau po trijų serijų norėjau garsiai rėkt, klykt, rašyt: „ODIEVE, koks geras yra serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau“. Bet laikiau save. Sakiau sau: „Ramiai, negirk dienos be vakaro, pažiūrėjusi visą sezoną gali nusivilt, kaip tai dažnai nutinka.“

Ir štai, pažiūrėjau visą sezoną. Ir sakau:

ODIEVE, koks gerasyra  serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau. KUO GREIČIAU.

Gerai, o dabar nespoilindama pabandysiu papasakoti, kas tai per serialas ir kodėl taip žiauriai jį rekomenduoju.

Serialas Dark – tai mokslinės fantastikos trileris, pirmasis vokiškas serialas Netflixe. Tai – istorija apie mažą Vokietijos miestelį Winden, kur, neaiškiomis aplinkybėms pradingus dviems berniukams, prasideda ypatinga keturių, viena su kita susijusių, šeimų drama.

Šiek tiek laužiausi prieš pradėdama žiūrėti, nes žinojau, kad teks skaityti titrus, o tai kartais erzina. Tai va, jeigu ką, neerzino nė kiek. Labai geras vertimas į anglų kalbą, o man, vokiečių kalbos ir šiaip Vokietijos mylėtojai (kas dėl kalbos, tai žinau, kad daug kam sunkiai suvokiama, bet visi mes turim savų iškrypimų) tai tapo proga prisiminti primirštus kadais išmoktus žodžius. Šiuo atveju kalbą vertinčiau kaip privalumą, nes titrų skaitymas padeda į serialą sutelkti visą dėmesį. O to prireiks, nes kūrėjai kiekvieną sceną išdirbę taip, kad supranti, jog reikėtų žiūrėti kelissyk, jei norėtum viską viską pastebėti.

Dar mane stabdė ir tai, kad nemėgstu fantastikos. Tačiau tie nerealumo elementai, kurie buvo čia rodomi, man labai patiko. Tad, jei nurašot šį serialą dėl tų pačių priežasčių, siūlau neskubėti.

Daug kas jį lygina su amerikiečių „Stranger Things“. Ir išties, po poros pirmųjų serijų jau maniau, kad viskas bus labai panašu, tik vokiškoji jo interpretacija. Laimė, labai klydau. Palyginus su Dark, „Stranger Things“ yra mizeris, pasivaikščiojimas ant pievelės ir vaikų pasakėlės prieš miegą. Vokiečių serialo siužetas vėliau vystosi visai į amerikiečių serialą nepanašiai. „Stranger Things“ mane užkniso jau kokioje penktoje serijoje, o po Dark aštuntosios susiėmusi už galvos laksčiau po kambarį rėkdama „Odieve, kaip įdomu“.

Serialas Dark yra geras dėl daugybės dalykų.

Vaizdai

Viskas nufilmuota taip gražiai, kad, net ir žinodamas, kad negeri ten dalykai daros, pats užsimanai atsidurti tame miestelyje ir pasivaikščiot po tuos miškus.

Personažai

Jų čia žiauriai daug, tačiau kiekvienas yra savaip svarbus pagrindinei siužeto linijai. Viskas taip sudėtinga (bet neužknisančiai), kad ne kartą, ypač pirmosiose serijose, teko stabdyti serialą ir susichekinti jau žinomus faktus ir prisiminti, kas yra kas ir kaip. Žaviuosi tokiu kūrėjų dėmesingumu smulkmenoms, kaip kad vieno iš herojų vos pastebimas tikas mirksint akimis, atskleidžiantis ne pačią geriausią jo psichologinę būseną. Dauguma aktorių parinkti ypač gerai, todėl istorija atrodo labai įtikinančiai.

Siužetas

Jis tikrai painus, bet ir tikrai įveikiamas. Po ne vienos serijos šūkavau tą savo „Odieve, kaip įdomu.“ Nes iš tikro, viskas susukta taip, kad sėdėtum liežuvį patiesęs ir lauktum, kas bus toliau.

Muzika

Prie serialo rankas prikišo ir pats Apparat‘as, kartu su Soap&Skin sukūręs intro muziką. Ne tik ji, bet ir kaleidoskopiškas vizualas tokio gražumo, kad nė karto nekilo ranka prasukti. Man taip pat labai patiko tai, kad scenose nuotaikai sukurti taip pat meistriškai naudojama elektroninė muzika. Be to, seriale skamba Tears for Fears, Fever Ray ir dar daug visokio ausis glostančio gėrio.

Labiausiai mane sužavėjo tai, kaip išmoningai viskas išdirbta iki kiekvienos smulkmenos, kaip viskas nuoseklu ir išsamu, bet tuo pačiu lieka  vietos neatsakytiems klausimams, į kuriuos, tikiuosi, atsakymus sužinosim antrame sezone. Ir taip, kaip smarkiai serialas privertė daug visko apgalvoti.

O tiems, kurie jau matėt, rekomenduoju porą įdomių straipsnių.

http://www.thisisinsider.com/dark-unanswered-questions-netflix-2017-12

http://www.thisisinsider.com/dark-season-finale-analysis-2017-12

9 Komentarai

Kaip toli gali nueiti alkoholio reklamos cenzūra?

Ne vienas skaitėte mano beveik prieš pusantrų metų sukaltą straipsnį apie tai, kad suvartojamo alkoholio kiekiai visuomenėje kraupoki, o vėliau ir įspūdžius apie tai, kokių teigiamų padarinių turi visiškas alkoholio atsisakymas. Jau vėliau kartais jį vartodama vis dar manau, kad negerti dažniausiai yra geresnis sprendimas negu gerti, ypač, jei neišeina įjungti saiko režimo.

BET. Anądien pamačiusi nuotraukas su iš užsienio žurnalų išplėštais alkoholio reklamos puslapiais jau ir aš pakraupau. Žinokit nuoširdžiai ir visiškai naiviai tikėjausi, kad tie puslapiai, nu tikrai ne išplėšti iš jų, o ant jų tiesiog užklijuota informacija apie tai, kad puslapio nematysi, nes ten – draudžiamas turinys. O jau kitą pusę turėk. Little did I know, naivume, tu šventas naivume. Šiandien Ikiuke savom akim įsitikinau. Puslapis tiesiog va taip, tarsi pakliuvęs į trimečio rankas yra išdrėkstas. Just like that.

Visas šitas alkoholio reklamų draudimas primena senąją tarybinę tiesą apie tai, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso. Kažkas, kas yra, tik tas kažkas uždengtas ir jo neva nėra.

Iki šiol abejingai reaguodavau į pasisakymus, kad draudimai mūsų šalį verčia panašėti su Šiaurės Korėja. Nuvalkiotas, per dažnai ne visada vietoje naudojamas palyginimas. Nu bet blem, the shit is real. Suvokti kad iš žurnalų plėšomi puslapiai, baugoka.

Pradėjau galvoti, kas toliau? Kas nutiks, jei, pavyzdžiui, eisiu gatve su Jägermeisterio džempu? Lieps nusirengt? Išrašys baudą? Pasodins parų? O pvz. Humanose leidžia visokiom maikutėm su alkoholio simbolika prekiaut? Ar dar nespėjo apie tai pagalvot?

Taip, čia yra sliekų ieškojimas ir knaisiojimas smulkmenose, bet visi šitie plėšymai irgi yra būtent tai. Ir visi šitie draudimai verčia galvoti, kaip toli draudikai gali nueiti ir pasidaro nelabai jauku.

Šiandien dar prisiminiau įvairius muzikinius kūrinius, kuriuose minimas alkoholis. Kas ten žino, gal netrukus ir muzikos, kurioje apie jį dainuojama, klausytis nebebus galima. Smagios dainos vatgi, propaguoja galgi. Tyčia visur uždengiau tai, kas ateityje kaip ir gali būti cenzūruotina, kas ten žino. Įsivaizduokit, kad vieną dieną įsijungę Youtubę randate tai. O dabar įsivaizduokit šitas dainas ne tik su cenzūruotais pavadinimais, bet ir jų lyricsuose užmutintais alkoholinių gėrimų pavadinimais. Paniūniuokit sau. Koks jausmas? Baugoka? Nes man tai joa.

Bet jei po kelerių metų visų šitų draudimų iš tikro sumažės alkoholizmo mastai Lietuvoje, iš tikro mažiau Remygų kaimuose dubasins savo sugyventines ir vargšus vaikus, tikrai iš naujo nesuklestės pilstuko verslas ar pogrindiniai načnykai, ir tikrai jaunesnioji karta neužaugs alkoholį keisdami pigiais prastais narkotikais, aš tikrai atsiimsiu visus savo žodžius ir pripažinsiu, kad sprendimų priėmėjai buvo teisūs.

Na o kol kas, kiek girdžiu, vyksta šaldytuvų ir sekreterų farširavimas „avdrug prireiks“ egzemplioriais.

3 Komentarai

„Viešnia iš šiaurės”: liūdna pasaka apie gerumą ir tikrus dalykus

Man regis, ne vienam taip nutiko, kad po mokyklos ar universiteto skaitymo įpročiai nuėjo kažkur šalin ir net ir didžiausieji skaitytojai tai daro kur kas rečiau. Todėl pastaraisiais metais išsikėliau tikslą skaityti kuo daugiau knygų. Bent jau tikrai daugiau negu skaitydavau anksčiau. Neslėpsiu, didelę įtaką daro žmonių, kuriuos laikau autoritetais, aiškiai išreikšta meilė literatūrai. Aš irgi noriu būt tokia protinga, kaip jie, todėl skaitysiu. Skaitysiu daug ir įvairią literatūrą. Ir bandysiu karts nuo karto įspūdžiais pasidalinti.

Taigi, mano tėvų lentynoje A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ seniai traukė akį. (Tas minimalistiškas ir labai gražus viršelis. Ir pavadinimas gražus.) Bet į rankas vis neėmiau. (Galbūt bijojau, kad senoji literatūra bus nuobodi ir gremėzdiška.) Iki gruodžio. Buvau Panevėžy ir ieškojau, ką veikt ir va, pagaliau pribrendo reikalas.

Tai – tragiška lietuvaitės Aldonos, kuri būdama dar vaikas su tėvu prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą atvyko į Italija, istorija. Siužeto posūkių nedaug, veiksmo irgi, bet knyga man labai patiko. Ilgi, išsamūs vietų, žmonių, situacijų aprašymai, tobulai sudėlioti tam, kad skaitydamas pajustum tą liūdesį, kuriuo persismelkęs pagrindinės herojės ir jos kely sutinkamų žmonių gyvenimai. Beprotiškai, be galo, be krašto liūdna knyga, su mažyčiu krislu vilties. Bet ir tos mažai.

Tai kodėl man taip patiko?

Bene labiausiai žavėjo senovinė, kiek komiška, bet tuo pačiu labai jauki lietuvių kalba. Daugybė niekad negirdėtų, arba kažkur gal ir matytų, bet šiais laikais jau nebevartojamų žodžių. Keistos, kartais primityvios, kartais pintai susuktos sakinių struktūros. Be to, labai sužavėjo kūrinio paveikumas. Tiesa, kelissyk pasijutau kaip kadais vaikystėje žiūrėdama kokią muilo operą, tik čia buvo kur kas kokybiškesnė to versija. Nepamenu, ar gyvenime esu verkusi skaitydama knygą, užtat eidama į šios pabaigą blioviau kaip vaikas. Esu šventai įsitikinusi, kad meno kūrinys neprivalo tik linksminti, o jo gerumą dažnai parodo gebėjimas paveikti prie jo priartėjusį meno „vartotoją“. Kai knyga priverčia permąstyti vertybes, gerai pagalvoti, kas yra gerumas, kas svarbu, kaip sunkiai gali žmonės gyventi ir vis tiek vilties neprarasti, ir kaip nė už ką gyvenime nereikėtų visko imti for granted, jaučiuosi nuginkluota ir tuo susižavėjusi.

Taigi, A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – tai pasakojimas apie gerumą, tikrus dalykus ir nuostabi galimybė pasigrožėti ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kalba. Nelengva buvo skaityt dėl visų tų stiprių emocijų, kurias ji išjudino, bet perskaičiusi džiaugiuosi, kad tai padariau. Beje, lengvai įsivaizduočiau šį kūrinį ekranizuotą, kaip kad britai į ekraną yra perkėlę ne vieną romantinį Jane Austen romaną. Gal net ne filmo, o mini serialo pavidalu.

Mergytė ištiesė savo šiltas rankutes ir švelniai paglostė tėvą per skruostus. Ir kokia ji jam tą valandėlę pasirodė brangi ir meili, kad Tijūnaitis, prisiglaudęs savo veidu prie jos užkaitusių veidelių, mintyse prisiekė sau viską viską, visą savo gyvenimą atiduoti jai, ir tik jai, ir visa padaryti, kad tik ji užaugtų sveika, graži ir būtų laiminga. Ir didelis, didelis, malonus uždavinys gyvais paveikslais atsistojo jo akyse.

Kai sugrįžo į savo kambarius, vakaruose sėdo saulė. Sinjorina Aldona pirmą kartą savo gyvenime pamatė tokį gražų saulėlydį: visas vakarų krašto dangaus plotas buvo persunktas skaisčiais raudonais dažais. Skersai tą žydinčių raudonų aguonų lauką, iš pietų vakarų į šiaurę, buvo išvarytos ilgos vagos ir atrodė it suversti raudonos, pajuodusios bronzos klodai. Ten, kur tie klodai-debesėliai buvo storesni, ir vagų velėnos buvo tamsesnės. Plonesnėse vagose matėsi pailsi siauri akivarai, it tirpyto aukso pripildyti ir išblėsusiomis žarijomis padėti. Tarp tų akivarų ir suverstų bronzos klodų smego gilios mėlyno dangaus prarajos.

2 Komentarai

2017-ųjų metų geriausieji

Šiemet trumpiau negu bet kada, nes kažkaip vat taip norisi. 2017-ieji prasidėjo gulint be plionkės su temperatūra lovoje, o jau sausio 3 d. važiavau į ligoninę nosies operacijos. Pradžia skamba prastokai, bet visai nebuvo baisu. O vėliau man, priešingai negu daugeliui kitų (drįstu taip teigti, nes žmonės 2017-uosius peikė ir keikė kur bepasisuksi) buvo nuostabūs metai.

Taigi, jūsų dėmesiui, metų geriausieji.

  1. Metų Facebook paskyra: Faksimilis Reklamos Agentūra, Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės, Kur vakarėlis.
  2. Metų instagram paskyra: 90s_lithuania.
  3. Metų filmas: nors ir 2016-ųjų, jau 2017-aisiais pamatytas Nocturnal Animals, pakirtęs kojas, rankas, galvą ir širdį. Po to filmo vėliau jau labai greitai viskas buvo kitaip.
  4. Metų inside tūsas: laidos dešimtmečio susitikimas, perėjęs į Nidą su M & T komanda ir „aš atsimenu, kad turėjau piam eurų ir nebėra jų“.
  5. Metų interjeras:
  6. Metų interneto žmogus: Liudvikas Andriulis, Aušra Kaziliūnaitė, Lukas Ramonas.
  7. Metų koncertas: Studio Maruko 11/11. Ką ten tie festivaliai, ką ten tos užsienio žvaigždės. Marukas su Nijolės Tallat-Kelpšaitės „Be scenos negaliu gyventi“ nušlavė visus.
  8. Metų daina: A Scene from a Future – Manfredas edit, o dainų daina: Šventinis bankuchenas – Music music music.
  9. Metų laimė: šitiek įspūdingų naujų pažinčių. Bet senieji draugai niekur nedingo, kaip ir neblėstanti meilė jiems.
  10. Metų margas pasaulis: kai į darbo emailą ateina užklausimas, ar aš esu buvusi realybės šou „Baras“ dalyvė.
  11. Metų pabėgimas:
  12. Metų nauja veikla: Panevėžio city alumni.
  13. Metų naujai atrastas laisvalaikis: puzlės.
  14. Metų naujas iššūkis sau, kulminaciją pasieksiantis jau sausio 27 d.: Nacionalinė viktorina. Ateikit.
  15. Metų lietuviška knyga: A. Vienuolis – „Viešnia iš šiaurės“.
  16. Metų nelietuviška knyga: M. Abramović – „Walk Through Walls“.
  17. Metų public festivalis: Devil stone.
  18. Metų interjeras 2:
  19. Metų inside festivalis: Vasaros brizas.
  20. Metų serialas: Big Little Lies.
  21. Metų skaitomiausias įrašas: Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui.
  22. Metų startupas: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje. Kas in? Rašykit komentaruose, dar yra laiko suspėt į sąmatą.
  23. Metų šlapios kojos: tie nesibaigiantys liepos lietūs.
  24. Metų šlapia viskas: Sūpynės.
  25. Metų nušvitimas:
  26. Metų valgis: humusas neribotais kiekiais.
  27. Metų vieta būti: Vėjai.
  28. Metų vieta pavalgyti: Rhum Room.
  29. Metų tikėti ir netikėti taškai: Klaipėda ir Kaunas su Vėliavos dienomis, Talinas, Stokholmas, Rusnė, Daugpilis, Roma.
  30. Metų pasiekimas: atleisti sau ir kitiems, pusė metų be alkoholio.

Sau ir visiems jums linkiu mažiau pavydėt, smerkt, dejuot, tingėt, ir apkalbėt, daugiau žavėtis, grožėtis, klausytis, juoktis, keliaut ir mylėt, mylėt, mylėt.

10 Komentarai