Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2017 lapkričio

10 gal ne visiems žinomų mano labai mėgstamų filmų

Esu minėjusi, kad filmus žiūriu retai ir nesu mačiusi (bet ketinu pamatyti) krūvos nenormaliai garsių juostų. Tačiau yra keletas tokių, kuriuos labai mėgstu, ir kurie nėra žymūs labai plačiu mastu, todėl nutariau, kad būtų visai smagu pasidalinti su jumis. Tie filmai nebus jau labai ten tokie avangardiniai ir deep shit, bet gal rasit kokių perliukų. Pagrindinis kriterijus – į sąrašą netraukti tokių universalių megahitų, kaip kad koks Fight Club ar Donnie Darko. Gali būti, kad kai kas galėtų prie tokių priskirti ne vieną paminėtą juostą, tačiau šiuo atveju kiek garsesnius filmus įtraukti paskatino jų nepopuliarumas mano aplinkoje. Apie kiekvieną per daug nesiplėsiu, tebrūkštelėsiu po trumpą komentarą.

  1. Little Children (2006) – tai yra absoliučiai nuostabus, mistiškai psichodelinis filmas su Kate Winslet, kuri yra viena iš dviejų mano mėgstamiausių aktorių (greta Amy Adams). Puikūs ir Patrick Wilson bei Jennifer Connelly, o Jackie Earle Haley čia taip pat sukūrė išties nepamirštamą miestelio creepo vaidmenį.Pavydžiu tiems, kas dar nėra matę, nes tai yra viena tų kino patirčių, kuomet klausi savęs „Kodėl aš dažniau nežiūriu filmų?” O todėl, kad tokių nuostabių tenka dar gerai paieškot.
  2. Shortbus (2006) – šitą filmą pažiūrėjau ką tik išsikrausčiusi iš Berlyno. Labai teisingai tada suėjo. Gerai nurauta iš kelių siužeto linijų sulipdyta open-minded pasaulio filosofija. Daug, daug intymių scenų ir faina muzika.

    -If you could have any super power what would it be? 
    -The power to make you interesting. 
  3. Party Monster (1998 ir 2003) – egzistuoja du filmai tuo pačiu pavadinimu, kurie pasakoja tą pačią tikrą istoriją apie Club kids kartą dvidešimto amžiaus pabaigoje karaliavusią Niujorke – vaidybinis ir dokumentinis. Siūlau pirma žiūrėti vaidybinį, o paskui – dokumentinį, kuriame matysit tikruosius istorijos herojus.Įdomumo dėlei – vaidybiniame gėjų tūsofščikų porą nuostabiai suvaidino Macaulay Culkin ir Seth Green, kurį įsimylėjau dar kai vaidino mėlynplaukį Dr. Evil sūnelį, o šalia jų – Chloe Sevigny ir Marilyn Mansonas. Vienas mėgstamiausių mano visų laikų filmų, o Makolio ir Gryno šokių virtuvėje sceną galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.

    -We’re like two peas in a pod, you and I, James.
    -I pity the pod.
  4. 200 Cigarettes (1999)– tai man yra vienas geriausių filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

    „Did you know that cigarettes are a shield against meaningful interaction with people?” 
  5. Anything Else (2003) – nors IMDB vertinamas vos 6,4, man tai – vienas mėgstamiausių Alleno filmų. Labai geros Ir vėl Christina Ricci, kuri ir čia yra puiki ir su kurios herojėmis kine dažnai identifikuojuosi. Nu nes, mažos ir edgy.

    „I feel like committing suicide, but I’ve got so many problems, that wouldn’t solve them all.” 
  6. Heavenly Creatures (1994) – grįžtam prie Kate Winslet. Čia – vienas pirmųjų jos vaidmenų kine. Naujojoje Zelandijoje pastatyta istorija apie dvi labai geras drauges. Tokias geras, kad kai tėvai nebeleidžia joms bendrauti, vienintelė išeitis tai ištaisyti pasirodo nugalabyt vienos iš jos motušę. Beje, pastatyta remiantis tikrais faktais. Labai gerai sukurtas merginų tarpusavio ryšys ir akiai mieli vaizdai. Ir tas intymumas.

    „All the best people have bad chests and bone diseases. It’s all frightfully romantic.”
  7. High Fidelity (2000) – filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Nick Hornby romaną, kurį, kaip tai dažnai nutinka, perskaičiau dar prieš pažiūrėdama filmą. Puikus John Cusack ir visi kiti. Bene labiausiai iš šito filmo man įsiminė scena, kur Lisa Bonet atlieka „Baby, I Love Your Way“. Ilgai galvojau, kad wow, kaip smarkiai į ją panaši Zoe Kravitz, kol neišgūglinau, kad ji paprasčiausiai yra jos mama. Beje, Nick Hornby yra geras rašytojas, tad rekomenduoju geriau pasidomėti jo kūryba. Patiko viskas, išskyrus knygą „Fever Pitch” (nes apie futbolą).

    „I agreed that what really matters is what you like, not what you are like… Books, records, films – these things matter. Call me shallow but it’s the fuckin’ truth, and by this measure, I was having one of the best dates of my life.” 
  8. 99 Francs (2007) – vienu metu skaičiau tiek daug Frederico Beigbederio kūrinių, kad rimtai atrodė, jog apie jį žino absoliučiai visi. Visgi, tikriausiai didžioji šio rašytojo populiarumo banga nebuvo tokia jau stipri, nes sutinku daug žmonių, kurie apie jį girdėję nėra. Tad spėju, kad ir filmą gali būti praleidę. Be galo entertaining prancūziškas kinas apie reklamos pasaulį ir kokaine paskendusį lyrinį herojų. Beje, būtent šita jo knyga, į lietuvių kalbą verčiama kaip „14,99eu“, priešingai nei filmas, nelabai sužavėjo.

    „Everything is bought. Love, Art, planet earth, you, me. Especially me. The man is a product like any other, with a limit sell-by date. I’m advertising, I am one of those that make you dream the things you will ever have. Blue skies, never ugly chicks, perfect happiness and retouched in Photoshop.”
  9. Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004) – rizikuoju užrūstinti tuos, kurie teigs, kad šitas filmas per garsus būti šiame sąraše. Nagi atleiskit, bet taip be galo be krašto jį mėgstu, kad noriu šituo gėriu pasidalinti su tais, kam gal būs praslydęs pro akis. Kai kadaise žiūrėjau jį kino teatre Panevėžyje, seanso metu iš salės vidury filmo išėjo gal pusė žmonių. Tikrai ne visiems, bet jei jau lips, tai odieve, kaip verta. Nuostabūs Kate Winslet (jau trečias filmas su ja!) ir Jim Carrey.

    „What a loss to spend that much time with someone, only to find out that she’s a stranger.”
  10. Gia (1998)– TV filmas su Angelina Jolie, po kurio įvertinau ją kaip aktorę. Tikra istorija apie kadaise garsų modelį Gia Carangi, kurios gyvenimas nuriedėjo žemyn per smarkiai pamėgus narkotikus ir vėliau susirgus AIDS. Na nelinksma istorija, bet čia vienas iš tų atvejų, kai žiūri ir galvoji, kad damn, kaip gerai suvaidinta.

Kol kas tiek, bet yra labai didelė tikimybė, kad bus ir antra ar ir trečia sąrašo dalis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką ir palaikymą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

3 Komentarai

Murder on the Orient Express / Žmogžudystė Rytų eksprese

Nuo kokių 15-os metų nenormaliai pamėgau detektyvus. O ypač tuos pačius tikriausius, klasikinius A. C. Doyle ir A. Christie. Tik jų ekranizacijų mačiusi esu nedaug, nes, kiek mėgindavau, visada nusivildavau ir vėl grįždavau prie knygų.

O štai vakar surizikavau ir nuėjau pasižiūrėti šiuo metu kino teatruose rodomo „Murder on the Orient Express”. Pati truputį stebiuosi, bet mano įnoringam skoniui šis knygos perkėlimas į ekraną labai patiko. Tas išskirtinis dėmesys detalėms, užburianti, išties A. Christie detektyvams būdinga atmosfera, įspūdinga aktorių komanda ir netgi pakankamai knygiškai smulkiai išpildytos scenos susidėjo į vieną stilingą, dailią žmogžudystės istoriją.

Girdėjau, kad filmas kritikuojamas dėl to, kad „nenustebino ir neparodė nieko nauja“. Kadangi tai – tikra detektyvo klasika, kažkokių naujumų ir netikėtumų ir nelaukiau, o toks nuosaikus išpildymas ir buvo tai, kas galėjo labiausiai pradžiuginti sekmadienio popietę. Jei mėgstat detektyvą, nuostabius vaizdus (žiūrėdama net užsimaniau, kad dabar būtų gili žiema, taip įtaigiai jaukiai ji nupiešta) ir norite vienoje vietoje pamatyti nepakartojamus J. Depp, P. Cruz, J. Dench, M. Pfeiffer – labai rekomenduoju.

Beje, aprašau tikrai ne visus matytus filmus, kaip gali pasirodyti, tik tuos, kurie, mano nuomone, to verti.

http://www.imdb.com/title/tt3402236/

Palikite komentarą

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai

Konferencija „What’s Next?” – ne taip įkvepiančiai kaip pernai. O gaila.

Šis įrašas bus įdomus gana siauram ratui žmonių, tačiau kažkaip neišeina bent trumpai nepareflektuoti.

Vakar ir šiandien teko trečią kartą dalyvauti penktą kartą „Lofte“ vykusioje konferencijoje „What‘s Next?“. Skirtingai negu, numanau, nemažos dalies jos lankytojų atveju, ten lankiausi ne pasiųsta darbo, o grynai asmeninio smalsumo įvairiems dalykams vedina. 2015-aisiais dėl paikų asmeninių priežasčių teko dalyvauti kiek fragmentiškai, bet matydama puikią renginio programą prisižadėjau sau pernai jau būti visavertiškai ir stengtis pamatyti kuo daugiau. 2016-aisiais pastebėjau, kad, lyginant su ankstesniu „What‘s Next?“, renginys sumažėjo, bet tas susipaprastinimas atrodė išties sveikintinai – panašu, kad išsigrynino tikslinė auditorija, paskaitos ir diskusijos vyko, sakyčiau, labiau kamerinėje aplinkoje. Užtat turinio kokybė didžiąja dauguma atveju išties puiki. Pernai per tas dvi dienas vieną gerą pranešėją keitė kitas, džiugino išmoningai išdėliota temų įvairovė, patirti įspūdžiai neišdilo dar kelias savaites, o įsikvėpiau metams į priekį. Buvau tikra, kad 2017-aisiais dalyvausiu vėl.

Šiemet sekdama nedidelėmis porcijomis skelbiamą artėjančio renginio programą ieškojau to kabliuko, kuris paskatintų jo laukti dar labiau, tačiau, atvirai pasakius, taip ir nesulaukiau. Bet kokiu atveju, maniau, kad, ko gero, dėl menko savo akiračio tiesiog nesugebu atsirinkti, kas gi bus tas wow, kas šiemet ir vėl privers džiaugtis renginiu. Prisimindama ankstesnių konferencijų paliktą įspūdį, visiškai pasitikėjau organizatoriais ir galvojau, kad „What‘s Next“ metu vis tiek viskas ir vėl bus puiku, o mano įtarus skeptiškumas išgaruos. (Panašiai jaučiausi laukdama šių metų „Sūpynių“, baimindamasi, kad festivalio susipaprastinimas gali neigiamai atsiliepti jo kokybei, tačiau į jį nuvykus teko lengviau atsikvėpti).

Tik gaila, kad su „What‘s Next?“ buvo kitaip. Galbūt klystu, tačiau susidarė įspūdis, kad šiemet konferencija buvo rengiama turint kur kas mažesnį biudžetą nei anksčiau ir stengiantis sutaupyti kiekviename žingsnyje.

Kas patiko? Na, A. Grigorjevas, kartu su G. Užkuraičiu, puikus kaip visada (tema – vertės paieškos remiantis tendencijomis), Victorios Dias paskaita apie dirbtinio intelekto įtaką mados ir kūrybos industrijai buvo gana įdomi, o šiokias tokias turinio spragas smarkiai kompensavo be galo charizmatiška pranešėjos asmenybė, patiko toji Clare Mcnally pranešimo apie naujas galimybes prekės ženklų inovacijoms dalis, kurią pavyko išgirsti, ir, galiausiai, penktadienį išgelbėjo Rimantas Stanevičius iš „Milk“, kompanijų veikimo principą palyginęs su jazzo muzika.

Beje, pagyrimo žodis vedėjai Živilei Kropaitei ne tik už sklandų renginio vedimą, bet ir už puikiai valdomą anglų kalbą. Tą patį galiu pasakyti ir apie paskutiniosios diskusijos moderatorių Darių Udrį.

Įdomiausias buvo ketvirtadieninis Thomas Plantenga pasakojimas apie tai, kaip prieš metus jis atvyko gelbėti žemyn riedančios „Vinted“ situacijos. Tai padaryti jam pavyko pasitelkus tris-keturis kertinius įrankius: sumažinant kompanijos darbuotojų ir po pasaulį išsimėčiusių ofisų skaičių,  padarant tinklapio paslaugas visiškai nemokamas, griežtai susitelkiant ties Vokietijos rinka ir reklamos kampanijas įgalinant ne kokiais kitais, o būtent televizijos kanalais. Pastarasis aspektas šiais, socialinių medijų viešpatavimo laikais, nuskambėjo išties stebinančiai, tačiau vėliau su drauge diskutavome, kad, ko gero, žmonės, kurie turi laiko žiūrėti televizorių, jo turi ir parengti drabužius pardavimui internete.

Tuo tarpu Enrique Goes Mate pranešimo pavadimas suponavo kitokį jo turinį negu šis buvo iš tiesų. Buvo pakankamai įdomu, tačiau nežinau, ar sąžininga klaidinti žiūrovus. Taip pat netoleruotina yra pranešimus pradėti anksčiau negu tai nurodyta programoje. Kai ketini išgirsti sau įdomų pasakojimą konkrečiai nustatytu laiku, o atėjęs pamatai, kad pranešėjas kalba jau kokias penkiolika minučių, būna žiauriai apmaudu.

Šiek tiek ironiška tai, kad Faris ir Rosie Yakob pranešimo apie tai, kaip patraukti vartotojo dėmesį, metu buvo gana sunku tą dėmesį išlaikyti. Matyt, iš dalies ir dėl to, kad jis tądien buvo paskutinis.

Giriu už tokias smulkmenas, kaip nemokamai ir sklandžiai veikianti rūbinė, ir dalyvių vaišinimas vandeniu ir sūreliais. Baru už, man regis, žingsnį atgal – kuomet, kiek pamenu, pernai jau buvo suteikta galimybė bent jau kai kur už maistą ir gėrimus atsiskaityti kortele, šiemet tokios nebebuvo. Kai eini į renginį, kuriame kažkokia smulkmena pernai buvo pasirūpinta, tikrai nesitiki, po metų kad bus nepatogiau.

Taigi, susumuojant, kuomet pernai „What‘s Next?“ rašiau 9,7/10, šiemet, deja, tegalėčiau skirti 6/10. Ir nežinau, ar bedalyvausiu kitąmet. Kaip jau minėjau anksčiau, norisi konferencijas palyginti su festivaliais. Prieš keletą metų, kai jų pasiūla buvo kur kas mažesnė, turėjome nedaug, bet pakankamai kokybiškų renginių. Didėjant konferencijų, paskaitų, seminarų, mokymų, etc. pasiūlai, smunka kai kurių jų turinio ir išpildymo kokybė, be to, numanau, kad publiką privilioti darosi vis sunkiau. Juk tikrai daromės išrankesni. Puikiai suprantu, kad renginių organizavimas yra be galo sudėtingas, įvairialypis ir ilgalaikis procesas, o prie šių metų „What‘s Next?“ prisidėję žmonės tikriausiai man pasakytų: „Lengva kritikuoti, o net neįsivaizduoji, kiek vargo įdėta“. Tuo nė neabejoju, gerai žinau, kaip nemiela girdėti net ir argumentuotą kritiką, ir noriu konferencijos organizatoriams kitais metais palinkėti išspręsti šiemet iškilusias problemas ir smarkiai padirbėti prie turinio. Tokių išlaidų kainuojančių niuansų, kaip, pavyzdžiui, švieslentėje pateikta programa, atsisakymas, renginio kokybei įtakos neturi, tačiau, kai lėšų apkarpymas pasijunta per bendrą išpildymą – jau negerai, ir vien gero vardo norint kitąmet sukviesti publiką gali nebepakakti.

Palikite komentarą

Mother! / Motina!

„You never loved me, you just loved how much I loved you.”

Iš filmo „Mother!”. Nelengvas, bet išties geras filmas, tikras meno kūrinys, kurio prabėgus dienai vis dar neišmetu iš galvos. Rekomenduoju, bet patiks tikrai ne visiems. Jei esat pasiruošę porai valandų kaip reikiant sutelkti dėmesį – pirmyn, jei ieškot kažko lengvo, verčiau neikit.

http://www.imdb.com/title/tt5109784/

1 Komentaras