Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2017 rugpjūčio

Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Šią vasarą sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net šešiuose festivaliuose. Paskutiniuoju ir baigiamuoju tapo „Mėnuo Juodaragis“, kuriame lankiausi pirmą kartą. Apie jo egzistavimą sužinojau dar paauglystėje. Pamenu, kad į MJR visada vykdavo įvairūs pažįstami neformalai, bet pati vis neprisiruošdavau, tačiau nutariau, kad šiemet jau tikrai reikia.

Visų pirma galiu pasakyti, kad, jei pati imčiausi organizuoti kokį nors festivalį, iki paskutinės akimirkos negalėčiau nusiraminti besijaudindama dėl oro. Kaip žinia, kad ir kaip tobulai viskuo pasirūpintum ir viską besudėliotum, aukštesnės temperatūros ar mažiau kritulių iš dangaus festivalio metu ar prieš jį užsakyt vis dar neįmanoma. Tiesa, Juodaragiui šįkart pasisekė labiau negu „Sūpynėms“ ir jo metu beveik nelijo, tačiau lietus ir drėgmė savo juodą darbą atliko dar prieš prasidedant renginiui. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, kiek žinau, netgi vėlavo jo pradžia.

Tačiau tai mums, į festivalį atvykusiems tik penktadienio vakarą, nebuvo aktualu. Apžiūrėję teritoriją ir supratę, kad be ilgų botų ir šiltų drabužių vėl nebus apsieita, vis dėlto nutarėm nebesikankint, palapinės nesistatyt ir paryčių šalčio nekęst bei po visų koncertų grįžt nakvot į Zarasus, nes turėjom tokią galimybę. Tokį sprendimą pasufleravo ir ne pati geriausia mano pačios sveikatos būklė. Tai tikrai išgelbėjo nuo visų nepatogumų bet tuo pačiu ir šiek tiek patrukdė pilnai įsijausti į festivalį.

Aptarsiu keletą labiausiai įstrigusių MJR aspektų.

Nesitikėjau, kad šitas festivalis toks didelis. Nežinau kodėl, bet galvojau pamatysianti bent per pusę mažiau žmonių. Taip pat maloniai nustebino festivalininkų amžius – pirmą kartą mačiau tiek jau brandesnio amžiaus žmonių ir tuo pačiu tiek šeimų su vaikais. Matyt, kai festivalis rengiamas dvidešimt metų iš eilės, kartu su juo brandos sulaukia ir pirmieji jo lankytojai. Tokią tendenciją matau kaip didžiulį pliusą, nes visada įsivaizdavau, kad visuose festivaliuose kritinę masę sudaro lankytojai, kuriems ne daugiau nei trisdešimt. Labai smagu matyti, kad klydau.

Taip pat įspūdinga įvairių veiklų – sporto žaidimų, dirbtuvių, paskaitų ir panašių užsiėmimų įvairovė. Visiškas rojus vaikams – žaidimai, labirintai, poniai, arkliukai – kas tik nori. Labai fainas amatų kiemelis. Ir tos dvi iš šiaudų ir medžio sudėliotos, šeštadienio naktį uždegtos ožiukų skulptūros.

Dar vienas svarbus dalykas – „Mėnuo Juodaragis“ – pats švariausias mano kada nors matytas festivalis. Gražu žiūrėti, kad, nepaisant didžiulio lankytojų skaičiaus, žemė nebuvo nusėta šiukšlėmis. Numanau, kad tai lėmė sprendimas naudoti depozitinius bokalus ir, matyt, operatyvus savanorių darbas. Sveikintinos ir pakankamai draugiškos maisto ir gėrimų kainos. Draugiškesnės nei tuose didžiuosiuose festivaliuose, kuriuos teko lankytis prieš tai.

Muzika. Patiko G&G Sindikato ir Ugniavijo bendras pasirodymas, tačiau tą vakarą didžiausią įspūdį paliko italai Death in Rome. Kai prieš atvykdama išgirdau, kad bus kažkokia neofolko grupė, savaip interpretuojanti ir atliekanti garsius pop muzikos kūrinius, nieko gero nesitikėjau, bet, išvydus kaip tai atrodo gyvai, visas mano skeptiškumas išgaravo ir prie scenos pratrypčiojau visą jų koncertą. Nuostabus, mistiškas skambesys, paslaptingas įvaizdis ir užburiančiai tamsi atmosfera. Lemon Joy buvo gerai kaip visada, o štai Wardruna, apie kuriuos tiek daug girdėjom, pasirodė nuoboki. Gal dėl to, kad dėl visų tų liaupsių lūkesčiai buvo per aukšti, o gal dėl to, kad pusę pirmos nakties visgi labiau norėtųsi kažko energingesnio. Tačiau drungnokas asmeninis įspūdis grupės didingumo tikrai nenuneigia.

Visiškai sužavėjo Eglyno scenos dekoracijos (ypač tas žaibuojantis medis), o šeštadienio vakarą ten užsukę visai netikėtai atsidūrėm puikiame žavaus latvių synth pop’o atlikėjų „Hipstokrātija“ pasirodyme. Šokom ir galvojom, ką gi jiems mums primena, ir galiausiai nutarėm, kad jie – toks latviškasis „Solo Ansamblis“.

Štai taip iš nuotrupų ir susidėlioja pirmasis įspūdis, kuris išties neblogas. Tikiuosi, kad kitais metais oro sąlygos bus palankesnės, o asmeninė būsena – geresnė, ir į festivalį visa galva pasinerti bus paprasčiau.

Užtat sekmadienį nutarėm apsilankyti Daugpilyje, antrame pagal dydį Latvijos mieste, iki kurio nuo Zarasų maždaug pusvalandis. Įdomus centre įsikūręs „Gubernatorių“ restoranas, įdomi ir pagrindinė miesto gatvė su sovietmečiu dar kvepiančia architektūra, vėžlio skulpūra ir pianinu, kuriuo pagroti gali kiekvienas.

Po Juodaragio į bendrą nuotaiką labai tiko apsilankymas XIX a. miesto tvirtovėje – mini miestelyje, užimančiame daugiau nei 150 ha teritoriją. Išties įspūdingas ir šiek tiek baugokas reginys. Jei būsit netoliese, būtinai apsilankykit, nes įspūdį išreikšti žodžiais ir nuotraukomis sunkoka, reikia pamatyti pačiam.

O štai išsamus mano visos šios neįtikėtinos vasaros klajonių aprašymas – jau netrukus.

Palikite komentarą

Apie tai, ką verta sekti Facebook’e (asmenybės) – atnaujinta 2019 m.

Žmonės ne kartą yra manęs klausę, kuriuos veikėjus verta sekti ir ką aš pati skaitau Facebook‘e. Taigi, nutariau, kad derėtų sudaryti konkretų sąrašą (kuris, beje, yra išrikiuotas tiesiog abėcėlės tvarka) žmonių, kurių postai man dėl vienų ar kitų priežasčių atrodo įdomūs. Taigi, prašom, su nuorodomis į asmenybių profilius ir trumpu komentaru, ką pas kiekvieną jų galite rasti. Kai kur išsiplėsiu daugiau, kai kur paminėsiu tik kelis raktinius žodžius. Dažnai kartosis terminas „humoro jausmas“, nes šitai lengviausiai atveria kelią į mano širdį. Tiesa, kai kurie jų turi ne tik asmeninį profilį, bet ir page, tačiau šįkart kreipiu jus į asmenybės paskyrą.

Su gal tik kokiomis pora išimčių neįtraukiau krūvos tų, kurie ir taip turi galybę sekėjų, o tarp jų, tikriausiai ir jus. Tam, kad nebūtų kartojimosi ir atkreiptumėte dėmesį į tuos, kurių galbūt dar nespėjote pastebėti. Bei tų, kuriuos skaitinėju dėl kažkokių keistų asmeninių priežasčių, bet nežinau, ar jų turinys labai įdomus platesnei auditorijai ir ar jie patys norėtų didesnio sekėjų rato. Be to, yra žmonių, kuriuos seka dešimtys ar šimtai tūkstančių, tačiau mano kuklia nuomone, jų sekti visai neverta ir juos sekdamas kaži ar ką vertingo gausi. Dar yra žmonių, kuriuos mielai sekčiau, tačiau jie savo profilius yra nutarę laikyti slaptai ir šios galimybės nesuteikia arba viešus postus rašo baisiai retai. Važiuojam.

  1. Aidas Puklevičius – sąmojingas požiūris į visuomenės aktualijas bei classic art memes savitu stiliumi.
  2. Airidas Jankus – stand-up komikas, kuris kartais pasidalina smagiais apmąstymais apie pasaulio tvarką.
  3. Akvilė Kavaliauskaitė – viena iš žurnalo Happy365 kūrėjų, laidos „(Ne)emigrantai”, kurios herojų istorijos bei tai, kaip jos pristatomos, dažnai kelia šypseną, bendraautorė. Kartais skelia taip tarsi mano mintis skaitytų.
  4. Algis Kriščiūnas – dalininkas, fotografas, žurnalo Happy 365 redaktorius, muzikantas. Daug gražių vaizdų, šmaikščių ir rimtų istorijų bei įkvėpimo.
  5. Anthony Kisliak – nu jo humoro jausmas yra kažkas nuostabaus. Daug medinukų, gerų įžvalgų ir muzikos. Kartais būna blokuotas FB, todėl pasitaiko pauzių.
  6. Aurelija Ignotaitė – ši Anglų kalbos studijos vadovė žino, kaip rašyti ir turi puikų humoro jausmą. Rašo apie viską – žmones, keliones, kasdienybės absurdus ir nelabai jaudinas dėl to, ką žmonės pagalvos.
  7. Aušra Kaziliūnaitė – poezija, įdomus gyvenimas ir pastebėjimai įžvalgiomis akimis. Labai ją mėgstu.
  8. Aušra Lapė – kai atradau šios merginos paskyrą, per vieną vakarą perskaičiau viską, ką ji yra prirašiusi ir dabar liežuvį ištiesusi laukiu kiekvieno naujo įrašo. Jei patinka sąmojis ir sveikas protas (nu tikiuosi, kad patinka) – privaloma.
  9. Aušra ŠeduikytėAtsikeli ir varai galva bei šiaip protinga pana, kuri ne tik kuria nenormaliai gražius ir stilingus daiktus, bet dar ir kai parašo, tai parašo, net ir ilgesni tekstai dėmesį išlaiko iki galo. Tiesa, neseniai tapusi mama, Aušra rašo rečiau, bet tikiu, kad greit vėl grįš į vėžias.
  10. Dominykas Noruišis – kartais būna labai juokinga, kartais ne taip, bet dėl tų labai – verta.
  11. Donatas Puslys – portalo bernardinai.lt redaktorius, panevėžietis ir šiaip kietas žmogus, kuris daug rašo politiką ir pasaulį.
  12. Dovilė Filmanavičiūtė – ilgai maniau, kad ji – dar viena arogantiška persona iš Lietuvos pseudožvaigždukų gretų, tačiau paskaitinėjusi daugiau įrašų supratau, kad klydau. Ypač gerbiu už sugebėjimą pasijuokti iš savęs bei absurdiškų gyvenimo situacijų. Istorija apie užstrigimą autobusų stoties tualete – kažkas nerealaus.
  13. Dovydas Skarolskis – politika, provokacijos, absurdo humoras.
  14. Evelina StundžienėMaistas ausims ir Evelinos kuchnia autorė. Kelionės, čipsai, kiaušiniai, šaltibarščiai.
  15. Haroldas Mackevičius – puikus humoras ir kasdienybės ironija.
  16. Jolita Vaitkutė – šita mergina yra nežmoniškai talentinga, todėl manau, kad ją sekančiųjų turėtų būti ne 12k, o bent 112k visame pasaulyje. Todėl, kad jos portretai, sudėlioti iš maisto, žemės, ko tik norit, kiekvieną kartą priverčia iš naujo ja susižavėti.
  17. Jurga Baltrukonytė – vyriausioji žurnalo Happy 365 redaktorė. Jurgos laiškus ir straipsnius „Panelės“ žurnale paauglystėje skaitėme visos, dabar nemažai nuostabumų persikėlė į internetą. Nuoširdumas, optimizmas ir meilė gyvenimui.
  18. Karolis Vyšniauskas – muzikos gerbėjai turbūt ir taip jį seka, o jei ne – tai sekit, nu.
  19. Karolis Žukauskas – projekto Lietuvon.lt autorius, šiaip smagus, šmaikštus bei pastabus keliautojas ir atradėjas. Pastaruoju metu – ir provokatorius.
  20. Kristupas Sabolius – žinau, kad jam dėstant VU, paskaitų lankomumas muša rekordus, o dėl jo svaigsta kas antra studentė. Filosofas, rašytojas, vertėjas, žiauriai protingas ir kūrybingas žmogus. Postina retai, tačiau visada įdomiai.
  21. Liudvikas Andriulis – pavydžiu jam sugebėjimo taip fantastiškai dėstyti mintis ir meistriškai jas rikiuojant priversti skaitytojus susidomėti net ir tais dalykais, kurie šiaip gal ir nebūtų įdomūs. Norintiems rašyti būtina sekti vien jau dėl to, kad matytumėt, kaip reikia teisingai tai daryti.
  22. Loreta Vaicekauskienė – kalbininkė, viena iš tų intelektualių, kuri kalba suprantamai ne tik kitiems intelektualams, bet ir man. Žiauriai protinga ir įžvalgi moteris.
  23. Lukas Ramonas – man jo sąmojo viršūnė buvo nebesveikai geras tekstas apie lietuviškas vestuves (jei dar neskaitėt, tai lėkit kūlvirsčiais skaityt), tačiau jis ir šiaip dažnai pasimėto puikiomis įžvalgomis. O ko jau vertos dėdės Kęsto bylos.
  24. Lukas ŠidlauskasŠventinis Bankuchenas irl. Būtų įdomu vieną dieną įlįsti į jo galvą ir suvokti, kas ten dedas, bet šitas bičas jau ne kartą įrodė, kad jo nurautam ir mano skoniui fantastiškam humorui ribų nėra. Aj, nu ir tikrai ne visiems, bet nepavydžiu tiems, kurie nesupranta.
  25. Mantas Bartusevičius – nu jis šiaip yra labai juokingas žmogus.
  26. Mantas Velykis – reklamos agentūros kūrybos vadovas, dažnai pradžiuginantis įžvalgomis apie tą pačią reklamą ir šiaip dalykus.
  27. Nerijus Mačiulis – ekonomistas, pasižymintis puikiais rašymo sugebėjimais.
  28. Paulius Ambrazevičius – dar vienas labai protingas žmogus su puikiu humoro jausmu. Toji linija apie futbolą man neįdomi, tačiau numanau, kad yra tokių, kuriems kaip tik limpa. Daug rašyti nereikia, žinot ir taip, bet nu negaliu neįtraukt.
  29. Paul de Miko – per kiek daugiau negu pusmetį užvaldęs lietuviškąjį Youtube, Paulius ir toliau kepa sąmojingus video. Duodu jam didžiulį pliusą už tai, kad net ir sulaukęs tiek dėmesio, jis iki šiol ir rengdamas savo video, ir bendraudamas su sekėjais išlieka paprastas ir taikus. O be to, kitus kūrėjus mato ne kaip konkurentus, o kaip kolegas. Nu ir ta rūūūžava.
  30. Paulius Gritėnas – „kritika, humoras, įžvalgos, filosofija, absurdas, melancholija, panevėžietiškumas ir beisbolas“ – rašo jis FB skiltyje, kur galima trumpai susumuoti, apie ką jūs. Šitą turbūt ir taip sekat, o jei ne, tai pradėkit.
  31. Raminta Kėželytė – dar viena kieta pana, kurios humoro jausmas bei požiūris į dalykus dažnai sutampa su maniškiu.
  32. Ramūnas Zilnys – apie savo simpatijas jam esu kalbėjusi ne kartą. Nežinau, kiek koncertų jis pamato per mėnesį, tačiau, sprendžiant iš FB sienos, juose lankosi bene kasdien. Ir visada turi, kažką įdomaus papasakoti. Puikus humoro jausmas, pozityvas, tekstų kokybė ir man labai artimas požiūris į pasaulį.
  33. Ričardas SavukynasRokiškis Rabinovičius nevaro paviršiumi, visada varo giliai ir išsamiai. Politika, visuomenės reiškiniai, dažnai ilgi, bet visada kruopščiai parengti tekstai.
  34. Rytis Vyšniauskas – tarp nesibaigiančio srauto apie krepšinį būna ir labai neblogo humoro, dėl kurio jį ir seku.
  35. Robotas Meška – šitam interneto herojui padariau išimtį, nes tai – ne žmogus, tai – Robotas bei Meška. Aukščiausios klasės humoras, politika bei humoras apie politiką.
  36. Simonas Mieliauskas – visiškai nurautos ir nuostabios kasdienybės etiudų transliacijos tekstu.
  37. Šarūnas Černiauskas – Tyrimų skyriaus vadovas portale 15min. Kartais – rimti, išsamūs tekstai apie politiką bei kitus visuomenės reiškinius, kartais – klasiškas humoras.
  38. Tomas Nemura – reklamos pasaulio ekspertas, kuris ne tik veda baisiai įdomias paskaitas, bet ir karts nuo karto smagiai rašo feisbuke.
  39. Tomas Ramanauskas – dar vienas reklamos genijus. Apie T. Ramanausko nuostabumą rašiau ne kartą, rašau ir vėl.
  40. Ugnius Antanavičius – aiškinamosios žurnalistikos žanro atstovas, krepšinio (daugiausia NBA) entuziastas, medinio humoro guru, panevėžietis ir šiaip labai protingas bičas, kuris, kažkuo susidomėjęs, kartais taip netingi giliai tai išnarstyti, kad vėliau iš to gimsta puikiausi straipsniai bei postai.
  41. Unė Kaunaitė – turėtumėme labai džiaugtis tuo, kad pasimokiusi užsienyje, ši nepaprastai protinga ir veikli mergina nutarė grįžti į Lietuvą ir kurti jai. Daugiausiai besispecializuojanti švietimo srityje, ji yra žmogus, kurio buvimas arti valdžios leidžia man tikėti šviesia mūsų šalies ateitimi, kuri nuo to švietimo ir prasideda.

Na ką, tikiuosi, kad atrasit kažką naujo ir vertingo. Pati savo ruožtu mielai papildyčiau šį sąrašą žmonėmis, kurių tekstai ir jie patys, jūsų nuomone, yra verti dėmesio, tad nesidrovėkite komentaruose dalintis rekomendacijomis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 Komentarai

Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams

Kartais išgirstu replikų, kad kažkaip tai jau ten matyt žiauriai gerai gyvenu, jei jau galiu sau leisti tiek klajoti po Lietuvą ir po pasaulį, ilgiau atostogauti ar linksmai gyventi. Apie tai, kad nors freelancerio darbas kartais ir gali atrodyti kaip nesibaigiančios atostogos, dirbti visgi kažkada irgi reikia, be to, jis ypatingas tuo, kad jame žiauriai svarbi savidisciplina, kurią išsiugdyti ir palaikyti nėra jau taip ir paprasta, nes apsileidus tą apsileidimą vis tiek privalu kompensuoti bei tai, kad rugsėjį – birželį darbo visada daugiausia, nesiplėsiu. Kaip ir apie tai, kad iš šono žiūrint, ypač per facebook‘o ir instagramo prizmę, kitų gyvenimai visada atrodo laimingesni, turiningesni, turtingesni ir labiau nerūpestingi negu jūsų. Kad visi mes kartais strugglinam, tik kiekvienas savaip, kalbėta nemažai, tik kažko kai kurie vis apie tai pamiršta.

Šiandien pakalbėsiu apie tai, kokius principus savo gyvenime taikau tam, kad mano išlaidos nebūtų klaikiai didelės ir, užuot leidus pinigus daiktams, daugiau jų liktų kelionėms ir panašiems dalykams. Taip pat apie tai, kaip stengiuosi sumažinti vartotojiškumo (apie kurį Lietuvoje kalbama mažokai) mastus savo kasdienybėje. Gal kam pravers. Taigi.

Visų pirma, niekam ne paslaptis, kad didžiulę žmogaus išlaidų dalį sudaro maistas. O jis, nu jis tikrai yra brangus. Ypač jei nesugebi išmintingai planuotis, ką, kur ir kada valgysi. Būna visko, tačiau labai stengiuosi kuo daugiau valgyti namuose, savo pagamintą maistą. Anksčiau gyvenau tokiomis sąlygomis, kuriomis dažnai gaminti nepavykdavo, todėl valgymas kažkur mieste būdavo dažnas reiškinys. Ir tik dabar, galėdama virtuvėje suktis dažniau, suvokiau, kiek pinigų ištaškydavau.

O štai dabar supratau, kad naudojant gana paprastus maisto produktus galima skaniai ir pakankamai sveikai maitintis. Kuomet vienas apsilankymas ne per dienos pietus kažkokioje kavinėje gali kainuoti nuo 7-8eu iki begalybės, suvokus, kiek produktų už tuos pinigus galima įsigyti ir pasigaminti pačiam, kursuoti po restoranus visai nebesinori. Aišku, visai į kraštutinumus nueiti irgi nederėtų, todėl kartais išbandyti naujas vietas ar apsilankyti pamėgtose senosiose irgi tenka.

Kitas svarbus niuansas – jei jau taip nutinka, kad valgau mieste, dažnai neįveikiu visos porcijos ir maisto lieka. Jo niekada nepalieku, paprašau, kad jis būtų supakuotas į namus ir taip parsinešu sau kitos dienos pusryčius ar pietus. Iš viso manau, kad maisto mūsų visuomenėje iššvaistoma per daug, todėl jį palikinėti yra netgi paikoka.

Taip pat, kai tenka valgyti ne namie, jei tik išeina, žingsniuoju į valgyklą, kur dažnai įmanoma susisukti pietums išleidus ne daugiau negu 3eu. Mano visiškas atradimas, kuriuo vis neatsidžiaugiu, yra Žvėryno valgykla. Aplinka ten tokia labai paprasta, truputį kelionė laiku į praeitį, tačiau maistas toks skanus ir pigus, kad jis už visa tai kompensuoja. Aj, ir pas juos groja M1+, kas mano akimis tokiai vietai visada yra pliusas.

Maisto produktus ir gėles, jei tik yra galimybė, mėgstu pirkti turgeliuose. Kažką dovanodama, dovanas mėgstu pakuoti pati, nes žiauriai patinka tai daryti ir, aišku, yra pigiau.

Ilgai nevartojau alkoholio, dabar kartais tai darau, tačiau stengiuosi, kad tam būtų išleidžiama kuo mažiau pinigų. Anksčiau mėgdavau pasitaškyti baruose, nes gal truputį trūko košės galvoj, bet dabar visiškai aišku, kad tokios išlaidos vargiai ką gero atneša. Taip pat nerūkau.

Didžiąją dalį drabužių jau labai seniai perku Humanose, Gausose, Panevėžio mašinų turguje, blusturgiuose ir panašiose vietose. Ir man dėl to nė kiek negėda. Priešingai, tikriausiai nelabai gerai jausčiausi prieš save išlaidaudama drabužiams, kurių ir taip pasauly prigaminta milijardai tonų. Yra tokia viena vieta Panevėžyje, dėvėtų drabužių parduotuvė prie “Bičiulio”. Paskutinį kartą iš ten išėjau su milžinišku maišu puikios kokybės fainų drabužių (Zaros, Maxmara, Volcom ir pan. firmų), už dešimt drabužių sumokėjusi 39,5eu.

Būna, kad drabužius perku ir naujus, pavyzdžiui, apatinius ir pan., o viršutinius drabužius paprastai perku per išpardavimus. Arba tada, kai norisi būtent kažko konkretaus, ko dėvėtų drabužių parduotuvėse nerasi. Patirtis parodė, kad dažnai drabužių, kuriuos įsigyji secondhanduose, kokybė mažai tesiskiria nuo tų brangesnių naujųjų. O kai du kartus užsidėjus pradeda drožtis maikutės, už kurią sumokėjai 20eu-30eu, trikotažas, tikrai būna labiau pikta nei jei tai nutinka su dešimt kartų pigiau įsigytu daiktu.

Tiesa, dar vienas puikus būdas nusikratyti senomis šmutkėmis ir rasti kažką naujo yra su draugėmis/kolėgėmis pasidaryti clothes swapping party ir visoms susinešus maišus nebenešiojamų daiktų pasižiūrėti, gal tai, kas nebetinka tau, tiks kažkam kitam ir atvirkščiai. Tai, kas netinka niekam, vėliau drąsiai gali keliauti į Caritą ir panašias organizacijas. Žaisti su Vinted niekada neturėjau nei laiko, nei jėgų, tad man šis variantas netinka, tačiau tikiu, kad yra tokių, kas puikiai išparceliuoja nereikalingą turtą per ten.

Tas pats galioja ir kitiems daiktams. Jei galiu tokią pačią funkciją atliekantį, panašios, kaip ir naujas, kokybės daiktą įsigyti sendaikčių turguj arba perimti iš draugų/šeimos narių, kuriems jo nebereikia, verčiau rinksiuosi tai. Jei man nebereikia kažkokio dar visai funkcionuojančio daikto, lygiai taip pat mielai kažkam jį atiduosiu. Aišku, toks principas tinka ne visiems daiktams, bet tikrai nemažai daliai jų. O kai negailėdami dalinatės, visada kažką gaunate mainais, net jei ir nebūtinai iš karto. Taip jau veikia tas gyvenimas.

Nepamirškit, kad daugiausia puošiasi ir prašmatniais daiktais dažnai puikuojasi tie žmonės, kuriems asmeniniame gyvenime šiaip kažko trūksta. Ir iš viso, puikavimasis tuo, kad švaistai pinigus, man atrodo ne kieta, o kaip tik truputį lame.

Nekalbu apie daiktus, kurie yra brangūs dėl to, kad yra labai geri, kalbu apie daiktus, kurie dešimties metrų atstumu spinduliuoja savo brangumą. Visada tikėjau, kad investuoti į daiktų kokybę yra taupesnis sprendimas negu rinktis kažką super pigaus taip prisiperkant greitai sulūžtančio šlamšto, kurį greitai tenka keisti kažkuo kitu.

Tiesa, jei niekada nesate bandę panaudoti jau naudoto daikto ar drabužio ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent dėl to, kad jums gėda tai daryti, pagalvokite, kodėl taip yra.

Taip pat niekad nesupratau žmonių, kurie yra per kieti, kad naudotų nuolaidų korteles. Žinau, kad kartais jos atkeliauja su per prievarta grūdama reklama sms ir emailais, tačiau galima naudotis jų privalumais ir to išvengti. Jei turėdama kokią nors kortelę vieno apsipirkimo metu galiu sutaupyti, na, tarkim, kokį eurą kitą, tai nu tikrai imsiu ir taip padarysiu.

Lygiai taip pat nesuprantu žmonių, kurie yra per kieti, kad pridavinėtų butelius. Nes nelygis. Suprantu, kad galima neturėti tam laiko. Tokiu atveju tiesiog leidi tai padaryti kažkam kitam, pavyzdžiui, jaunesniems giminaičiams, jei jie yra around, ar tam, kas turi tam laiko, bet ne demonstratyviai glamžai skardinę ir meti ją prie visų šiukšlių. Jeigu po tūso eidama apsipirkti prekybos centran nunešusi butelius ir skardines galiu tiesiog pasiimti tuos 5eu ar kiek ten, tai nelabai suprantu, kurioj vietoj čia galėtų būti gėda.

Mano Mazdai užtarnauto poilsio iškeliavus į metalo laužą, jau daugiau nei penkerius metus vis dar nematau reikalo įsigyti naujo automobilio. Kai pagalvoju apie tai, kiek jis kainuotų, o vėliau pareikalautų išlaidų: kurui, draudimams, remontui, mokesčiams už stovėjimą ir pan. dalykams, suprantu, kad, visur vaikščiodama pėstute, kai jau tikrai reikia, važiuodama taksi ar viešuoju transportu (žinau, kad būna žmonių, kurie jaučiasi per kieti ir tam. Nemėgti viešojo galima dėl nepatogumo, smarvės ar panašių dalykų, bet jei jūs jaučiatės per šūstras važiuoti viešuoju transportu arba iš aukšto žiūrite į tuos, kurie tai daro, tai man jūsų gaila), išleidžiu mažiau nei pareikalautų automobilio turėjimas.

Kai keliauju, kaip ir tikrai daug žmonių, visada stengiuosi ieškoti nebrangių bilietų ir apsistojimo galimybių. Mažai naujienlaiškių leidžiu atkeliauti į savo el. pašto dėžutę, tačiau nesu atsisakiusi Wizzair ir Ryanair naujienų prenumeratos, kuri kartais praneša apie pop-up akcijas. Kai vyksta 20% nuolaidos bilietams, tikrai galima nemažai sutaupyti. Anksčiau, kai daugiau skraidydavau, buvau užsisakiusi Wizzair klubo narystę, kuri metams kainuoja ~30eu, tačiau, kadangi duoda bent 10eu nuolaidą skrydžiui, atsiperka jau antrojo skrydžio su šiomis oro linijomis metu.

Jei vykstu kažkur ir žinau, kad namuose laiko beveik neleisiu ir būsto reikia tik pernakvoti, apsistoju nebrangiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, Nidoje už tikrai draugišką kainą galima prisiglausti Kastytyje, Zundoje, Auksinėse kopose ir panašiose vietose. Keliaujant į užsienį gelbsti Airbnb. Nepadėjo tik vykstant į Amsterdamą, kur hostelis centre kainavo pigiau negu bet kuris butas. Apsistoti pas po pasaulį išsibarsčiusius draugus irgi variantas, tačiau labai svarbu gerai įvertinti aplinkybes ir savęs jiems neužkrauti. Taupyti kažkieno kito gerumo sąskaita derėtų nebent tik labai nežymiai, visada nepamirštant už tai anksčiau ar vėliau atsilyginti tuo pačiu.

Kaip avialinijų, lygiai taip pat nesu atsisakiusi Live Nation, Bilietai.lt ir panašių tinklapių naujienų, nes kartais taip pavyksta sužinoti apie išankstinę bilietų į renginius prekybą ir juos įsigyti truputį pigiau. (Taip jau buvo su The xx, Alice Cooper, į kurį visgi galiausiai nebenuvariau, bet still, Depeche Mode.)

Tiesa, visiems tokiems reklaminiams laiškams naudoju ne savo pagrindinį, o laisvalaikio email‘ą, kad neišprotėčiau nuo laiškų gausos.

Taip pat stengiuosi nenaudoti popieriaus, nes dažniausiai tai visai nebūtina. Čia labiau apie vartotojiškumą, nes sutaupyti tai kaži ar ką labai ten sutaupysi.

Paskutinis mano taupymo sprendimas – turėti kaupiamąją sąskaitą banke. Ne pasidėti indėlius, kuriuos galima bent kada nutraukti internetu, bet tokią sąskaitą, kurioje esančius pinigus galima nusiimti tik nuvykus į banką ir parašius prašymą. Tai – toks savotiškas savęs disciplinavimo būdas, kad, jei susigalvočiau, kad man greitai reikia pinigų, dar tektų pavargti ir turėti laiko gerai pagalvoti, ar tikrai verta juos, ilgai taupytus, nusiimti. Į tą sąskaitą karts nuo karto pervedu truputį pinigų atidėdama juos kelionėms arba kaip backup‘ą nenumatytiems atvejams. Kartais pervedu daugiau, kartais – kad ir 5eu, tačiau pamažu besikaupianti suma padeda jaustis saugiau. Būna, kad tenka viską nusiimti ir vėliau pradėti taupymą iš naujo, tačiau bet kokiu atveju manau, kad toks įprotis naudingas.

Tai tiek. Esu rašiusi apie žiurkišką taupumą, žmones, kuriems atrodo visiškai normalu taupyti piktnaudžiaujant darbo suteikiamomis privilegijomis ir tuos, kurie nieko sau neleidžia ir kiekvieną centą grūda į kojinę, laukdami geresnių laikų, tad labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Pinigai yra skirti tam, kad juos leistumėte, tačiau bent jau mano biudžetas visgi nėra begalinis, todėl renkuosi juos išskirstyti taip, kad kuo daugiau jų būtų galima investuoti ne į šmutkes, o į įspūdžius ir patirtis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 Komentarai

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras

Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam

Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.

Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.

Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).

Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.

Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.

„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“

Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.

Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.

„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“

Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.

Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

6 Komentarai