Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2016 rugsėjo

Šitas ruduo – kaip koks pavasaris

Kai nesi namie, kai esi kažkur kitur, sau neįprastoje aplinkoje, eini pasivaikščiot nepamatuojamus atstumus ir elgiesi ne taip, kaip įprasta tau kasdien, galvoje prasideda procesai ir virsmai ir tada tu pradedi galvoti kiek kitaip nei iki tol, pažvelgi į save iš šalies ir gerai supranti, kas ne taip.

(Jau anksčiau esu tai patyrusi, kai gulėdama ant dirbtinės žolės Tbilisio oro uoste staiga begalvodama radau sprendimą tada ilgai mane kamavusiai problemai.)

Pirmyn atgal išvaikščiotos Atėnų priemiesčio kalvos ir lygumos šįkart tapo puikiausia erdve gerai apie viską pagalvoti.

Supranti, kad per ilgai gyvenai praeitim, nostalgija tave šildė tol, kol pradėjo ėst, primelavai sau, kad geriausia jau praeity, prisirišai prie laimės, kuri išgaravus jau seniai ir žmonėse vis mėginai matyt tai, kas jie buvo, ne kas yra ir čia sukėlei nesusikalbėjimą, dėl kurio kaltinti reikėtų tik save.

tumblr_nplfpy4fwp1r8vrhxo1_1280

O tada grįžęs namo meti lauk senus drabužius, nusikratai tuo, ko tau tikrai nereik, nors laikei ilgai, nes gal kada prireiks, neprireiks, trini velniop seną muziką su senais pernelyg daugsyk išjaustais ženklais ir skausmais, keiti savo kelius ir jauti, kaip geri gaivų orą pilna burna ir negali patikėti, koks neapsakomas vis stiprėjantis gerumas ima. Priverti save suprasti, kad užsispyrėliškas tikėjimas, kad yra, kaip tau atrodo, kad yra, nebūtinai tiesa, pasuki save nežinomu kampu, žvelgi iš jo ir matai kitaip.

Grožio baisiai daug mūsų pasaulyje, kiekvienoje dienoje, tereikia išvysti jį, o didžiausias jis slepiasi tavo viduje, ne kur kitur. Didžiausias turtas ir brangiausias lobis esi pats tu sau, tik spėk suvokti tai, kol dar ne per vėlu, kol dar neužsigraužei savęs visai be reikalo.

(Žinau, kad čia truputį toks Paulo Coelho, bet kartais visai reikia).

Šiandien ir kiekvieną naują dieną jaučiuosi taip, tarsi nerčiausi iš senos odos, praeity palikdama ilgai dusinusias negandas ir įsikalbėjimus, kuriuos išsigalvodavau tik aš pati.

Nėra tragedijų šiuose metuose, nebus, nėra kada ir visai nereikia.

tumblr_o1yj0r7bmw1uh0hsfo1_1280

4 Komentarai

Tamsus ir liūdnas kartais gali būti vidurvasaris su praeities vaiduokliais tau už nugaros

Šis įrašas yra gan niūrus, tad, jei bijote susigadinti nuotaiką, verčiau neskaitykite. Nors ir pasakyti žodžiai, iš kurių dėlioju piešinius, ne visada šviesiausi, tačiau juk be tamsos šviesa blankesnė.

——-

Kai man buvo 18 metų aš nebūčiau pagalvojusi, kad laikui bėgant darosi taip sunku gyventi. Nes kiekvieni papildomi metai, kiekvienos patirtys, visi naujai sutikti žmonės kaupiasi tavo galvoje ir tada vieną dieną supranti, kad joje tiek daug visko, kad, regis, toji galva gali imti ir vieną dieną sprogti.

Aš dažnai pavydžiu kvailiems žmonėms. Tiems, kurie nieko negalvoja, kuriems nieko nereikia. Dažnai aš keikiu savo protą ir atmintį, nes ši, atrodo, dievo dovana, kartais tampa didžiausiu prakeiksmu ir kančių šaltiniu. Mano galva – bičių avilys, aš vis dažniau prisimenu filmą Eternal Sunshine of the Spotless Mind ir svajoju, kaip būtų gerai, jei būtų galima tiesiog pašalinti atsiminimus ir jausmus, prakeiktus jausmus, kurie driekiasi tiek daug metų atgal.

Man nepatinka, mane kankina visas pyktis, visos nuoskaudos, įsižeidimai, visi purvai iš praeities. Visi šitie bjaurūs jausmai ėda mane iš vidaus ir aš nebežinau, kaip su jais kovoti. Kiekvieną naktį sapnuoju košmarus, o dieną juos su šiurpu atsimenu. Nemaniau, kad kai man bus 27 aš jausiuosi dar blogiau nei kadaise, kai buvo 16, kai taip jaustis buvo natūralu.

Pasiekiau tą ribą, kai mane kankina visas mane supantis pasaulis. Man nepatogu būti vienai, man nepatogu tarp žmonių, aš nebegaliu dirbti, bet nedirbti aš negaliu. Mane kasdien sekina plyštantys batai, dylantys drabužiai, vis greičiau išsikraunantis ir vis lėčiau pasikraunantis telefonas, lėtas kompiuteris, kai per karšta ir kai per vėsu ir kai per sausa ir per drėgna, per daug triukšmo ir per daug spengiančios tylos, man baisu, kas bus, kai pasensiu, jei pasensiu, baisu, nes nenoriu pasenti, bet noriu sulaukti gilios senatvės.

tumblr_nqquae3wkh1qzgg0jo2_540

Man skauda dėl praeities, praeitis mane gelia, aš kartais įklimpstu į nesibaigiantį praeities vaiduoklių labirintą ir niekaip negaliu iš jo ištrūkti, aš ilgiuosi praeities ir sėdžiu gailėdama prabėgusio laiko ir žliumbiu sau teigdama, kad viskas, kas geriausia, jau buvo praeity ir nieko daugiau jau nebebus ir nebeverta stengtis. Man ant visko nusispjaut, aš nežinau, ko man reikia, aš tik nenoriu vargti, nebenoriu kankintis, kartais man atrodo, kad tik noriu palįsti po antklode ir ten tūnoti tris paras be perstojo žiūrėdama Girls ir svajodama apie ne savo, gal ir disfunkcinį, bet gyvenimą, nors jei manąjį sudėtum į serialą, kaži ar jo žiūrėdama aš jo nenorėčiau.

Aš baisiai, siaubingai nemėgstu kažko nekęsti, bet su kai kuriais žmonėmis neapykanta man atrodo vienintelis galimas santykis, bet kaip gerai gi būtų supakuot ją ir paleist velniop kokiu upeliūkščiu ar pavėjuj, bet ta neapykanta, ji gyvena manyje ir ėda, kankina mane iš vidaus ir kartais atrodo, kad jau tuoj tuoj ji prasigrauš pro mano odą ir visi sužinos, koks juodas mano vidus.

Mane žudo mano perfekcionizmas, aš nebegaliu nematyti trūkumų visame kame ir man norisi pasiimti raudoną tušinuką ir viską taisyt, kol bus tobulai, bet kaip aš norėčiau to nenorėti, nes o varge, kaip sunku taip gyventi. Aš labai gerai žinau, kaip reikėtų gyventi kitiems, bet štai dabar pati aš tiesiog nieko nenoriu, o taip smarkiai tenoriu norėti.

Mano svajonių gyvenimas ir svajonių laikas yra tas, kuriame man viskas įdomu ir kur už lango lyja, bet man nereikia niekur eiti, aš įsitaisau patogiai ir skaitau visas knygas iš nesibaigiančios namų knygų lentynos ir man nereikia rūpintis, kad reikės apmokėti sąskaitas ar vykdyt atsakomybes ir labiau už viską aš nekenčiu to, kad nebemoku susikaupti, o vis blaškaus ir bėgu ir vėl grįžtu.

——

Taip kalbėjau, jaučiausi ir rašiau vasaros vidury. Dabar viskas kur kas šviesiau, tegu nepraeina.

tumblr_nsftyiifqm1r78unxo1_1280

11 Komentarai

Apie žiurkišką taupumą, zuikius viešajame transporte ir nemokamas kopijavimo paslaugas

Kai buvau maža, viską taupyti buvo tiesiog privalu. Nes ne tiek daug to visko buvo. Kai vasaros stovykloj pamačiau, kaip amerikietė vadovė išmetė lauk batus, nes jie jai atsibodo ir buvo truputį nusinešioję, stebėjau tai didelėm nustebusiom akim, nes taip elgtis mūsų krašte ar bent jau mano aplinkoje nebuvo įprasta. Kai man buvo septyniolika, Prahoje pamačiusi parduodamą tarkuotą sūrį, pamenu, pagalvojau “Koks netaupus ir tingus turi būti žmogus, kad jį pirktų ir dar už kur kas aukštesnę kainą nei tą, kurį susitarkuoti gali pats?” (Dabar tą tarkuotą sūrį mūsų parduotuvėse perku ir aš, nes prabėgo nemažai laiko ir dabar jau viskas atrodo truputį kitaip.)

Taupumas šiame, vis labiau vartotojiškame pasaulyje dažnai gali būti labai geras dalykas. Visada kelis kartus panaudoju maišelius iš parduotuvės, suplyšusių drabužių ar batų neskubu mesti lauk, juos susiuvu arba nunešu pataisyti, jei nebūtina ir pernelyg nešalta taksi nekviečiu, einu pati, kavinėse ir restoranuose pernelyg dažnai nesilankau, dažniausiai valgau namie. Būti taupiam, ar ne, ir iki kokio lygio, žinoma, spręsti pačiam žmogui. (Apie aplinkosauginius niuansus šįkart irgi nekalbėsiu, dažnai esu kalta ir tai pati žinau, kaip dainavo Džordana). Tačiau egzistuoja toks skausmingas, graužiantis, ėdantis taupumas, kuris vis dar nesveikai gajus mūsų visuomenėje. Su tuo taupumu gyvos ir žiurkės taupukės bei žiurkinai taupukai, su kuriais nori nenori visgi tenka karts nuo karto susidurti ir juos sutikus iš beviltiškumo norisi apsibliaut arba trinktelt kumščiu į sieną. Nes nu dievemarija, nu negalima šitaip. Tas žiurkiškas taupumas labiausiai paplitęs tarp žmonių, kuriems kokie virš 50-šimt, bet, patikėkit manim, apstu jo išpažinėjų ir tarp jaunų žmonių.

14224912_1121888667904773_6259682349078087876_n

(Šiame tekste jokiu būdu nekalbu apie žmones, kurie yra taupūs dėl to, kad tokiais juos verčia būti sudėtinga finansinė padėtis, skurdas, nepriteklius ar asmeninės negandos, kalbu apie nesveikėlius žiurkinus taupytojus, kuriems su finansais viskas ok.)

Vienas labai geras to nesveiko neva taupumo pavyzdys yra kai kurių žmonių bukas sovietinis mąstymas, kad namo neštis ir be saiko naudoti tai, kas jiems suteikiama darbe (kanceliarines prekes, kopijavimo paslaugas, kartais, net užkandžius), yra normalu, priimtina ir šiaip visiškai ok. Yra šimtai, tūkstančiai žmonių, kurie, užuot įsigiję, tarkim, anglų kalbos vadovėlį (kad ir už ypač gerą kainą su žiauriai gera nuolaida iš leidyklos, kad ir su pristatymu tiesiai jiems į biurą), verčiau praleis kokią valandą savo laiko stovėdami prie kopijavimo aparato ir jį kopijuodami, vėliau amžinai pasiklydinės nespalvotų (!) lapų šūsnyje ir namų darbus darydami nežinos, ką reikia padaryti, nes užduoty bus parašyta „Look at the yellow section“ ir jiems ant tų juodai baltų lapų tos geltonos nesimatys. Bet jie vis tiek taip darys, nes kopijavimas juk nieko nekainuoja, juk kopijavosi darbe, gi kasyra. Apie tokį daiktą, kaip autorinės teisės, nė nepradėkim, nes tokio jie tikrai negirdėję. Ir tušinukų dar keletą pagriebs, ir popieriaus kokį paką namo išsineš, sąvaržėlių dar kokių, nes gi nieko nekainuoja, gi darbo. Ir, jei tik niekas to neseks, su darbo automobiliu, pilnu darbinio kuro jie važiuos kosminius atstumus, veš žmones iš taško A į tašką B už pinigus, džiaugsis ir suokalbiškai šypsosis sakydami „Nesisuksi – negyvensi“.

tumblr_nnfkofozjp1twd2hso1_r3_500

Po trečio kurso, 2010-aisiais, man žiauriai nuskilo, nes kažkokiu stebuklingu būdu laimėjau konkursą atlikti praktiką Vienoje, o dar labiau nuskilo tai, kad per mėnesį stipendijos mums mokėjo visus 900eu, vykom keturiese ir už buto, kuriame visos gyvenome, nuomą tereikėjo mokėti 500eu/mėn su viskuo. Gyvenau su trim merginom, iš kurių dvi žiauriai taupė tuos pinigus, nu žiauriai. Jos niekur nėjo, nieko neveikė, visus tris praktikos mėnesius kabėjo namuose taupydamos pinigus, kiek girdėjau, kelionei į Londoną. Per visą tą laiką nė vieną jų taip ir nedaėjo iki nė vieno muziejaus ar galerijos nes, cituoju, „BRANGU“. (Man regis, įėjimo į bet kurį objektą kaina nesiekė 10eu, brangu būtų eiti kasdien, nenueiti bent kažkur bent kartą man atrodo visiškai kvaila. Jei argumentas to nedaryti būtų „Neįdomu“, dar suprasčiau, tačiau čia argumentas tas pats „BRANGU“ ir ne kas kitas). (Tos merginos, su kuriomis gyvenau, nebuvo iš neturtingų šeimų, nieko joms, atrodo, netrūko.) Bet ir nuvykusios į Londoną, nujaučiu, baisiai taupė. Viena jų, beje, visą laiką savo nešiojamą kompiuterį naudojo išsiėmusi jo bateriją ir kompą visada laikydavo ant laido, nes taupė tą bateriją. Kartą reikėjo pereiti iš vieno kambario į kitą ir tai buvo ganėtinai sudėtinga misija, nes iškilo rizika, kad, atjungus laidą, prapuls visi tuo metu internete atidaryti puslapiai, nes jų reikėjo darbui, o batarkė buvo kažkur toli nukišta, suprantat? Nes gal tikėjos, kad kompą, su visa sutaupyta batarke naudos dar vaikai ir anūkai, žinot, kaip būna, iš kartos į kartą, viską ten.

Iš kavinėse dirbusių draugų esu girdėjusi apie žmones, kurie atėję pavalgyti prašo, kad ant Margaritos picos dar ir sūrio nedėtų arba užsisakę arbatos pageidauja tris kartus pakartoti karšto vandens, kuriame galėtų tą patį vargšą maišelį išmirkyti.

tumblr_m68gdhmnby1qh18l1o1_1280

Žinau žmonių (šeimą su dviem vaikais), kurie kelis mėnesius mito vien bulvėm, kad įsigytų naują prašmatnų virtuvės komplektą. Užuot pirkę pigesnį ir nealinę savęs.

Apie žmones, kurie trūksplyš iki telefono ar kompiuterio nusibaigimo nuo jo ekrano nenuklijuoja apsauginės plėvelės verčiau nesiplėsiu, šitie irgi aiškūs.

Esame girdėję daugybę istorijų apie žmones, pinigus taupančius visą gyvenimą ir pastaruoju nesidžiaugiančius bei galiausiai juos iš senatvinio naivumo atiduodančius telefoniniams sukčiams arba taip ir numirštančius ant kalno nuvertėjusių pinigų.

Būna žmonių, kuriems atrodo visiškai normalu iš barų ir kavinių tašėj išsinešti kokį vieną kitą bokalą. Tigi bajeris, tigi „gauna tos kavinės tuos bokalus visus nemokamai, gi nieko čia tokio.“ Kiek pamenu, kai pasisavinate jums nepriklausantį daiktą tai vadinama vagyste, ne bajeriu. Tiems patiems žmonėms atrodo, kad vyrukas, įsigudrinęs ant senų butelių klijuoti etiketes, kad juos priimtų taromatai ir taip pasirinkti kišenpinigių buvo nubaustas visiškai be reikalo, nes gi nieko tokio nepadarė, gi vapščė sanitaras, padėką jam. (Nepamirškit, kad tokei sanitarai po to varo atidirbinėti naktinės pamainos nulupinėdami kapinių tvoreles ar statomų namų pamatus, pagalbininkai tie.)

Yra ir tokių žmonių, kurių idiotiškasis taupumas pasireiškia išganingu mąstymu, kad nepirkti bilietėlio naudojantis viešuoju transportu yra geniali mintis. Jiems atrodo, kad nemokėti už važiavimą, sekti feisbuke ar kur ten, kur yra kontrolė ir visaip mėginti jos išvengti yra normalu. Kelionei neišleidę pinigų ir išsisukę nenubausti jie jaučiasi it didvyriai. Jie nė nesusimąsto, kad jie yra viena iš priežasčių, kodėl kyla važiavimo kainos, o viešojo transporto sistema tobulėja siaubingai lėtai. Jie nesupranta, kad taip elgtis turėtų būti ne tik, kad nepriimtina, bet ir gėda. Priminkite jiems, kai kitą kartą tokius sutiksite. Jei jiems negėda, padarykite, kad būtų.

ad_155568660-e1420111350647

Yra daug žmonių, kuriems atrodo, kad paslaugos nėra toks daiktas, už kurį reikėtų mokėti pinigus. Paslaugas juk galima gauti atsiskaitant sparnuotom frazėm „Lieku skolingas“, „Žiauriai ačiū“, barteriukais, chujukais ir pažadukais, kad paslaugą atliekantysis įgaus nepamainomos patirties ir „turės ką įsirašyti į CV“. Taip, aš visiškai sutinku, kad kai kuriuos dalykus, kai kuriems žmonėms, kai kuriose situacijose gyvenime reikia daryti nemokamai, o savanoriaujant galima labai daug ko išmokti, bet yra ribos. Teko dirbti (laimei, trumpai) įmonėje, kur visais įmanomais atvejais užuot samdžius žmonės papildomam darbui būdavo karštligiškai ieškoma savanorių ir tiesiai šviesiai sakoma, „Kam mokėt, kam dirbt, jei visą purviną darbą gali atlikti savanoriai.“ Savanoriams būdavo prižadama galimybė „įgyti neįkainojamos patirties bei sudalyvauti renginiuose“. Tų renginių metu tiems savanoriams visgi nebūdavo leidžiama išeiti iš darbo vietos ir vargšai likdavo ir nusikalę po alinančios darbo dienos, ir nė nepamatę renginio, dėl kurio ir ėmėsi to darbo. (Apie tą šaraškino kontorą straipsnį gal dar parašysiu, jau baigėsi konfidencialumo sutartis, bet įspūdžiai dar neišblėso).

Kol visuomenėje dar bus tokia didelė dalis žmonių, kuriems daug visokių tokių ir panašių dalykėlių yra normalu ir patys nepradėsime elgtis išmintingai, negalėsime tikėtis to iš kitų ir neturėsime teisės pykti, kad gyvenam ne kaip šiuolaikiškoje ir mąstančioje valstybėje, o kaip septinto dešimtmečio rusų komedijoje. Pripažinsiu, kai kurie dalykai, kuriuos čia paminėjau, dar prieš kelerius metus ir man gal būtų atrodę normalūs, tačiau, laimei, laikui bėgant ir plečiantis akiračiui sąmoningumas pamažu ima viršų. Daugiau jo linkiu ir sau, ir visiems kitiems.

tumblr_myjdh2nwec1s5vk5so1_500

4 Komentarai

Apie keisčiausią gyvenimo vasarą, kiškio kopūstus, keliones, klajones, Nidą, kroksus ir pėdų nepatrauklumą

Žinau, kad be galo ilgai nerašiau, dėl to jaučiuosi baisiai kalta ir mušdama sau į krūtinę prašau atleidimo. Tačiau taip nutiko ne šiaip sau. Jau seniai mintyse kurpiau persikraustymo iš blogas.lt (kuriame straipsnių be ad blocko skaityti tiesiog neįmanoma) planus, tačiau kiekviena smulkmena reikalauja dėmesio, todėl persikėlimas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Džiaugiuosi pagaliau galėdama jums pristatyti šį puslapį. Jį rengiant man padėjo keli žmonės, kuriems esu be galo dėkinga – vienam A. B. – už logo, kuriuo labai džiaugiuosi, kitam A. B. – už laiku duotą patarimą, o dar kitam A. B. – už palaikymą bei nuolatinę visapusišką pagalbą. Visiems kitiems bičiuliams – už griežtą kritiką be pagražinimų. Pažadu, kad nuo šiol rašysiu kur kas daugiau ir dažniau, apie viską ir visus. Su manimi susisiekti visada galima parašius žinutę čia (skiltyje Apie) arba FB. Taigi, pristatau pirmąjį įrašą po ilgos tylos.

tumblr_o8z4knkoa81uo54kto1_1280

NEPAMENU ŠŪDINESNĖS VASAROS, nei 2016 metų vasara. Net ta vasara, kai aš buvau dar vaikas ir neturėjau socialinio gyvenimo ar laisvės daryti, ką pati nusprendžiu, man regis, nebuvo tokia prasta.

*Taip norėjau pradėti šį įrašą rugpjūčio gale, tačiau atėjo rugsėjis ir aš, žvelgdama atgal, supratau, kad nebuvo jau viskas taip ir blogai. (Memory is a poet, not a historian).

Pamėginkim pažiūrėti, kas nutiko per šiuos ilgus 2016-ųjų vasaros mėnesius. Viskas, kaip visada, labai subjektyviai, padrikai ir atvirai.

Prasidėjus birželiui smarkiai jautėsi, kad šita vasara bus kažkokia ne tokia. Nebuvo ko laukti, tad jos pradžia nebebuvo tokia džiugi ir juntama kaip daugybę vasarų lig šiol. Visas Vilnius, visa Lietuva, visi iš jos išvykę, tačiau kasmet birželį sugrįždavę, neteko Sūpynių. Stiprybės organizatoriams, visi mes tikimės ir viliamės, kad jos dar sugrįš, gal ir nebūtinai tiesiogine senąja forma, tačiau festivalio dvasia neužges.

tumblr_ngdktivgkl1u3trw2o1_500

Aš pati siaubingai mažai laiko leidau Vilniuje vis nusitrenkdama tai į Panevėžį, tai į Aarhusą.

Taip jau nutiko, kad nutariau visą šią vasarą dirbti iš namų, tačiau Vilniuje ši misija pasirodė neįmanoma, nes kaimynai iš trijų skirtingų pusių atlikinėjo (ir tebeatlikinėja) remontą, kuriame kokias 8h/parą naudojamas smūginis grąžtas (jei toks egzistuoja, jei ne, tai vat garsus, kuriuos aš girdėjau ir girdžiu mano manymu skleidžia daiktas, kurio pavadinimas turėtų būti būtent toks ir jei reikėtų pasirinkti – ar sėdėti lėktuve pusantros valandos prie klykiančio vaiko, ar girdėti tai – rinkčiausi vaiką, tai jūs pagalvokit), tad teko bėgti ieškant tylos. Tačiau nujaučiu, kad mane prakeikė kokia klastinga moderni ragana, nes visur, kur nuvykdavau, mane pasitikdavo vis kitos super triukšmingos statybos. Namie leisti laiką su ausų kamštukais – nauja keista patirtis. Laimei, visus darbus nudirbti visgi pavyko.

13873084_1088531487907158_3892232228205939414_n

Taigi, vasarą pradėjo nelabai tikėta trumpa išvyka į Kopenhagą, pro kurią ketinau tik pravažiuoti, tačiau truputį ir pasibuvau (Kristianija – check, pasiplaukiojimas, pasirodo, viešuoju transportu – check) ir super geras draugų techno vakarėlis Aarhuse, kur tokių vyksta mažai, tačiau nuo šiol, tikėkimės, bus vis daugiau. (Jei jūs ten – kviečiu sekti šį puslapį, skirtą techno Aarhuse).

Apie aktyvumą:

„Ji viską atendina, bet niekur neina.“

Apie žvilgsnius į ateitį:

-Kas nėščia?

Kol kas dar niekas.

tumblr_nyx1es401n1tiyoguo4_540

Šią vasarą, man regis, sporto pražiūrėta daugiau nei per visą gyvenimą.

Futbolą, žinokit, fainiausia žiūrėt Piano Man, prisėdus ant žemės, nes nėra vietos, kemšant načos, arba su jo ekspertais, kurie gali papasakoti krūvą istorijų apie kiekvieną iš žaidėjų. (Islandija – still proud, kaip ten bebūtų).

Žiūrėti krepšinį šventiškai nusiteikus mieste ir matyti, kaip skirtumas ne mūsų naudai padidėja iki begalybės, faina nėra.

Apie vardus ir būsenas:

„Tas draugelis Padrikas.“

Fainiausias mano vasaros filmas – Sing Street.

Blogiausias mano vasaros filmas – Lights Out (eikit tik tokiu atveju, jei norite progos smarkiai pavartyti akis, tik atsargiai, nes galit išsinert).

tumblr_ns0unpkrbm1un115xo1_500

Mano muzikinis atradimas, kurio vis dar negaliu atsiklausyti – Oscar & the Wolf

Kai į Gay Pride nenueini nes iš po vakar tūsini iki pat jo pradžios ir numanai, jog nesidžiaugtum, jei tavo tiesioginis potūsinis veidas patektų į spaudą, būna apmaudu. Aš net plakatą pasidarius buvau, o vat taip gavosi. Gal kitąmet kaip nors. (Užtat afteris Skylėj atrodė įspūdingai, tik gaila, kad pabuvau labai trumpai.)

Apie sprendimus:

-Išgėriau du redbulio, beveik šaukštą kofeino, 7 kartus ploviau galvą, bet vis tiek miego noriu.

-O pamiegot nebandei?

Apie sprendimus vol.2:

„Pas jį drauguose nebebuvo vietos, todėl paprašiau, kad ką nors išmestų ir priimtų mane.“

14022141_1089997741093866_5141210877799573756_n

Mane vis dažniau lanko įspūdingi sapnai su kuo keisčiausiais scenarijais (pvz. kaip su Aurimu Dautartu (kuris, pasirodo, vis dar yra gyvas, tik slepiasi nuo visuomenės) renkame raudonikius, tačiau draugo sapnas prie žemės priplojo labiausiai:

„Sapnuoju, kad atvykau pas Moniką Šalčiūtę švęsti jos gimtadienio. Minioje žmonių ji staiga pažiūrėjo į mane ir pakvietė „Tu, einam su manim į kitą kambarį“. Aš jau apsidžiaugiau, pagalvojau, „pagaliau ir man pradėjo sektis“, o ji, nusivedusi mane atokiau pasakė „Išeik iš gimtadienio“.“ (Čia tas toks liūdnas pavyzdys, kai net savam sapne nesi teigiamas herojus).

Vasaros nesąmonė – po Saliono nebeatsimint Makdonaldo, tačiau tikimės, kad atlikėjui Audriui Janoniui jau viskas gerai.

Apie toleranciją:

„Aš dižėju(i) atleisčiau. Atleisčiau iš darbo.“

Vasaros gaila – garso apribojimai Vasaros Terasoj.

tumblr_nmw5j7jrfz1tvgsn7o1_1280

Apie netikėtus troškimus:

„Aš norėčiau būti iš kaimo.“

Apie skausmą:

„Kai magistrinį rašiau, tai kartais nenorėdavau atsikelt, galvodavau, numirt man gal geriau.“

Panevėžyje praleidau ne vieną savaitę, tačiau daugiausia namie ir dirbdama, bet viena savaitė buvo ypatinga – drauge su būriu neeilinių asmenybių dirbti ir kurti bei generuoti idėjas mylimo miesto labui yra nuostabu.

Netikėtas ekskursinis apsilankymas Tulpių 60 areštinės vienutėje įtikino, kad ten atsidurti nė už ką nesinorėtų.

Asmeninis atradimas – Seklyčia prie uosio ir jų tris kartus žaibo trenktas raktų medis su žaviu ritualu, kurį atlikus norai na tikrai išsipildys.

13775491_1077237479036559_5125816889739246892_n

Tačiau svarbiausias, gražiausiais ir stebuklingiausias šios vasaros įvykis – dešimtmečio, tiksliau, šimtmečio vestuvės. Kai visą dieną pradulksnojus lietui, nuotaikai žengiant prie altoriaus nušvinta saulė, jums čia ne juokas. Trys neįtikėtinos dienos su mylimiausiais draugais, šokiai be galo, tinklinis nuo ryto, dainos Vadimui, Baltijos šalys be Latvijos, kaimo žmonių sveikinimai, party busas, fotosesija kanapių lauke, šakotis laive („Ei, aš ne per seksi?“), na, ir, aišku, Justinas. Man tuo pačiu ir džiugu, ir liūdna suvokiant, kad kito tokio baliaus gali tekti laukti dar šimtą metų (bet sulauksim, nes juk medicinos technologijų dėka gyvensim labai ilgai).

Apie žodžių žaismą:

Vaikų darželis „Senatvė“

Geras blogas

Plastmasinė stiklinė

Apie tai, kaip dainoms gimsta nauji žodžiai:

„Dar ne kartą varnėnai kaupsis lietuje, dar ne kartą…“

tumblr_nox2illc3s1qbg7n9o1_500

Vasara be Nidos – ne vasara. Jei jums kyla klausimų, vykti į Nidą ar ne, pasakysiu tik tiek – Nidoje visada visada būna labai gerai, kiekvieną kartą vis kitaip ir vis geriau, patikėkite manimi, vykti į Nidą ne reikia, o privaloma. Ir žinokite, kad jei į diskoteką eisite su Kroksais ir grįšit nieko nenukabinę, patys to prisiprašėt. Pasirodo, vis dar madinga gerti raudoną vyną su kola ir tuo maivytis, pasirodo, pėdos – labai ne seksi organas. Pasirodo, jei iš interneto pirkdami muziką, pasirinksite coverius, jie jums kainuos tris kartus mažiau nei originalai. Pasirodo, nuo Jack Danielso būna balti drambliai, žmonės feisbukų neištrina, o jus tiesiog blokuoja, akro joga nėra taip baisu, kaip atrodo, o lietus visai netrukdo gyvent. Feste pati per visas tris dienas iš viso buvau gal kokias 3h, nes kaip ir pernai afteriai ir preparčiai gaudavosi fainesni už patį tūsą. Nida yra meilė, tik tiek.

Apie santykius:

„Man su juo ne tai, kad bbs gavos, bet bb nesigavo.“

Apie festivalių erdves:

„Pas mane kompe daugiau vietos nei pas tave palapinėj.“

Apie atsivėrusias akis:

„Aš visada žiūrėjau į daiktų praktiškumą, bet pradėjau žiūrėti ir į estetiką, nes bijau vienas mirt.“

tumblr_mtldl9vbgo1qkzl7oo1_500

Apie kryptis:

„O žinai tą vietą, kur būna pasitikėjimo kritimas? Tai tu nuėjai ten ką tik.“

Apie atidumą gamtoje:

„O tai kiškio kopūstai ir rūgštynės – ne tas pats?“

Apie atidumą gamtoje vol.2:

-Tau tos figos ant medžių neatrodo kaip kiaušai?

-Atrodo…

Apie ankstumą:

„Atėjau į darbą antiek pirma, kad dar niekur nebuvo nuimta signalizacija.“

Apie pasiteisinimus:

„Kad man nugarą skauda, tai dar nereiškia, kad aš senas.“

Apie galimybes:

„Ji studijuoja išplėstiniu būdu.“

tumblr_inline_nu2826ryyi1sqx52u_540

Apie netikėtus talentus:

„Pas mane labai landūs tarpdančiai.“

Vasarą vainikavo pirmos dešimt rugsėjo dienų Graikijoje, kur be saiko džiaugėmės saule ir arbūzais, o mano keliamos nuotraukos per visus galus turbūt užkniso jus visus, tad nebesiplėsiu.

Labai labai gera susitikti su senais bičiuliais ir sutikti tiek naujų puikių žmonių. Gera tiek laiko praleisti prie vienos ar kitos jūros, maudytis net nebūtina. Na, o dabar kimbam į rudens darbus, bus labai įdomu, pažadu.

Tiesa, o Opalocka jau su visam užsidarė ar dar grįš?

tumblr_inline_oayfmxdrkk1r1bjtk_540

3 Komentarai