Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2015 birželio

Sūpynės yra meilė

Draugai dažnai man sako, kad esu labai kritiškas žmogus ir visada randu, prie ko prisikabinti. Tikra tiesa, net ir tada, kai būna gerai, vis tiek sakau, kad gali būti dar geriau. Bet šįkart. Šįkart viskas buvo taip gerai, kad net ir labai stengdamasi negalėčiau rasti nė vieno minuso.

Maniau, kad pirmadienis bus siaubingas, bet net ir šeštą ryto keltis į darbą nebuvo baisu. Kurgi bus, kai galvoje ir širdyje tiek daug gerų emocijų. Tiesa, sekmadienį užmigti buvo sunku, nes smegenys vis iš naujo suko juostą su visais geriausiai įspūdžiais. (Kelissyk vis dar bevykstant veiksmui prigavau save suvokiant, kad nostalgija prasidės džiaugsmas dar nė nespėjus pasibaigti. Taip ir buvo.)

Nežinau kaip, bet jau ketvirtadienį du kartus radau save ežero vidury. Vien jau ketvirtadienį tiek priveikėm, kiek nebuvom priveikę nė per vieną festivalį. Net ir kitame krante išsilaipinom. Ir šiaip, jau po ketvirtadienio sakiau, kad jau dabar tai yra geriausios mano Sūpynės.

Keletas perlų (šįkart nedaug, nes tiesiog neturėjau kada užsirašinėti. Žadėjau viską fotografuoti, bet ir vėl – turiu vos aštuonias fotkes, o viešumai iš viso nė vienos):

Apie laukimą: „Kol pernai laukėm eilėje prie blynų, tai nolseptynis išgėrėm ir nebereikėjo nė tų blynų.“

Apie problemų sprendimą (dar parduotuvėje, išvažinėjant iš Vilniaus): „Paimam gal degaus skysčio, sekmadienį galėsim susidegint, kad nebereikėtų nieko daryt.“

Apie psichodeliką: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.“

Apie švarą: „O gal yra tokia paslauga, kai tave nuprausia? Labai praverstų.“

Apie būsenas: „Jaučiuosi kaip tos dvi moterys filme „Mirtis jai tinka“, kai paskutinėje scenoje nuo laiptų nusikočiojo ir subyrėjo į gabalus.“

Apie ištvermę: „Šios Sūpynės man parodė, kad žmogaus galimybės tikrai neribotos.“

Didžiausi sveikinimai organizatoriams už tai, kad iš mažyčio festivalio išsivystęs jau gan masyvus reikalas nesuprastėjo, o tik pagerėjo. Tai buvo kokybiškiausias vakarėlis, kokiame yra tekę lankytis per visa gyvenimą. (o teko lankytis daugybėje, patikėkit)

Draugai prancūzai sakė, kad vykdami lūkesčių neturėjo jokių, o paskui vis kartojo, kad negali patikėti, jog gali būti taip gerai. Ir kur kas geriau nei tas festas Paryžiuj, kur jau buvo šiemet.

Dabar tik norisi sakyti ačiū: ačiū už tvarką, ačiū, kad viskas buvo taip gerai suorganizuota, kad su kiekviena prabėgančia akimirka viskas darėsi tik geriau ir geriau, ačiū, kad nė karto nenorėjau namo, ačiū, kad oras buvo fantastiškas (nežinau, kaip jūs taip padarėt, bet turbūt pasitelkėt magiją), ačiū, kad kai pamečiau daiktus galėjau būti tikra, kad viskas atsiras ir atsirado iškart, ačiū už tris paras vien tik laimingos muzikos, ačiū už skanų maistą, tiek gražių žmonių, tiek prie žemės guldančių spindinčių vyrų ir moterų, tiek pozityvo, tiek meilės ir grožio vienoje vietoje.

Galvoj dūzgia krūva (egzistencinių) klausimų:

-Iš kur atsirado visi tie lito centai, kurių šitiek daug mėtėsi ant žemės visoje festivalio teritorijoje?

-Kaip gyventi toliau?

-Kada galvoje nustos groti muzika?

-Kur afteris?

-Kas galėtų skubiai atlikti viso kūno masažą?

Kaip jau nujaučiau, dabar verkiam, bet kadangi moralkių nulis, tai verkiam iš džiaugsmo.

Sūpynės yra meilė. Šlovė Sūpynėms. <3

Dar pasirangom pabaigai pagal šitą.

9 Komentarai

Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus

Metus, manau, galima suskirstyti į etapus pagal Sūpynių kalendorių.

Etapas nr. 1 (pavadinkim jį comedown`u): savaitę po Sūpynių nuotaikos pasidalija per pus – tuo pačiu ir su didžiausiu džiaugsmu prisimenamos festivalio akimirkos, ir vaduojamasi iš mirties nagų, miegama po penkiolika valandų, geriami vitaminai, permąstomos visos gyvenimo vertybės, po moralkių atsiknisamas sau protas ir karts nuo karto tarstelėjama „Gal jau kitąmet nebevažiuosiu. Arba jei važiuosiu, tai nepjausiu taip.“ ir verkiama kruvinom ašarom suvokus, kad viskas baigėsi ir kažkaip teks gyventi toliau. FB draugų sąrašas ženkliai prasiplečia.

Etapas nr. 2: prabėgus dviems savaitėms po Sūpynių vėl norisi tik į Sūpynes, bet tenka susitaikyti, kad dabar jau teks vėl palaukt.

Etapas nr. 3: artėjant Naujiesiems pradedami padavinėti bilietai. Apdairieji juos įsigyja, o kiti kažko laukia. (Gal laukia, kad atpigtų, nežinia). Skeptikai padūsauja, kad nepirks, kol nežinos headlinerių. (čia Sūpynės, dėl dievo, čia negali būti blogų headlinerių). Užsienio lietuviai įsigyja lėktuvo bilietus (daug kas Kalėdoms negrįžta, bet Sūpynėms grįžta).

Etapas nr. 4: Pavasaris. Feisbuke vis pasimato postų su visokiais skaičiais (pvz. 65 days left) ir pan. Gatvėje sutikus pažįstamus, visi klausia „Ar varai?“ (atsiprašau, bet „TAI NE BL. NEVARAU. Aišku varau.“), klausia, ar turiu bilietus, kas antras sutiktas gali nė nemirktelėjęs pasakyti, kiek tiksliai dienų liko (tuo tarpu kaži, ar taip iškart pasakytų, kada brolio gimtadienis). Formuojami ekipažai. Visi skeptikai, žiemą nepirkę bilietų, visgi bilietus perka ir burba, kad baisiai brangu. (Jei jums baisiai brangu, visada galima likti mieste ir eiti į miesto šventę, ten gi labai pigu). Dar burba, kad „Už tokias sumas, kiek ten išleisim, galima ir į užsienio šalį nuvažiuoti.“ (Žmonės iš užsienio šalies grįžta, kad nuvarytų į Sūpynes, kas dar neaišku?)

Etapas nr. 5: Likus savaitei – dviems didžioji dalis pokalbių su draugais yra pokalbiai apie Sūpynes. Mano feisbukas mirksi, rašo visi. Klausia, diskutuoja, apie tai, kaip nuvažiuot, kur gyvent, ką imt, ką daryt. (Kai kuriuos apima visiška panika dėl palapinių, miegmaišių, transporto ir panašių reikalų). Varo visi visi. Ir tas, su lūžusia koja, ir ta, kur dar aną savaitę buvo ligoninėj. Likus kelioms dienoms feisbukas net ne tai, kad mirksi, o pulsuoja, prasideda masinis euforinis išprotėjimas. Grįžta užsienio lietuviai, prasideda preparčiai. Sūpynių dieną telefonas jau iš viso netyla.

Etapas nr. 6: Sūpynės. Atvykę žmonės supranta, kad visos tos palapinės, visi tie miegmaišiai yra toks antraeilis dalykas. Pusė žmonių per visą festivalį taip ir nenueina nei iki savo campo, nei miegot. Pakretuonėje susikaupia geriausios įmanomos energijos koncentracija ir vyksta trys-keturios dienos euforijos. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.

Etapas nr. 7: Ašaros. Žmonės verkia, nes baigėsi, verkia, nes išvažiuoja užsienio lietuviai, verkia, liejas emocijos per kraštus. Verkia, nes nebežino, kaip reikės gyventi toliau. Šis etapas pereina į pirmąjį. Ir taip toliau.

Susitinkam main stage, prieky, po kaire, o dabar visi marš ieškot preparčio žiedo <3

4 Komentarai

Apie teigiamas katastrofiškos Ten Walls istorijos puses

Pirmą žinią apie Ten Walls klaikų pasisakymą perskaičiau dar aną trečiadienį. Tada nustebau, kad šis įvykis taip ir nesulaukė beveik jokios visuomenės reakcijos, nes tuo metu apie tai savo paskyroje kalbėjo tik LGBT bendruomenė. (O pats Antiherojus, ko gero, savaitgalį jau ir spėjo lengviau atsidusti, kad praslydo.)

Resident Advisor ir Gay Star News dėka per pastarąją parą viskas labai greitai apsivertė.

Ir šiandien aš džiaugiuosi, kad gyvename tokiais laikais, kai tokie siaubingi ėjimai visgi nelieka nepastebėti. Net ir ištrynus postus, įrodymai lieka (printscreen valdo, ką 🙂 ).

(Sako, kad nėra blogos reklamos. Yra, yra.)

Tiesą sakant, ilgai tikėjau, kad tikrai gali paaiškėti, jog tas Ten Walls pasisakymas yra tik kažkoks labai keistas nesusipratimas, įvykęs sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis. (Nes nu tikrai, tai, kad tiek daug pasiekęs žmogus rašo su tokiomis klaidomis, yra neįtikėtina). Nustebau, kai jis savo atsiprašyme visgi pripažino, kad rašė pats. Prieš tai dar su draugais spėliojome, kad, ko gero, toji ilga tyla reiškia, jog šiuo metu visa jo komanda gimdo gudobėlių ekstrakto vertą istoriją, kuri bandys viską ištaisyti. Bet nebandė.

Taiklus vieno iš Resident Advisor komentatorių pasisakymas:

Ir pirmasis atsiprašymas lietuvių kalba, paskelbtas iškart po siaubingojo posto, ir antrasis, jau angliškai, paleistas šiandien, neskamba kaip atsiprašymai. Skaitant žodžius kompiuterio ekrane ne visada lengva įžvelgti nuoširdūs jie, ar ne, bet šįkart jokiu nuoširdumu čia nekvepia. Atsiprašyta iš reikalo. (Kitais žodžiais tariant, „Sorry. (Taip, aš vis dar laikau žmones išgamomis ir viešai tai deklaravau. Nu bet sorry.“)

O tas „I need a break“ (tai kurgi ne, kamgi nereikėtų) ir „have cancelled my upcoming shows“. (ar tik ne tie pasirodymai tave ir cancellino?“) man irgi nuskambėjo baisiai arogantiškai (maždaug „Nu ir prikvaršinot man galvą šiandien“). Panašu, jog jam atrodo, kad jis vis dar kontroliuoja padėtį.

Tikrai pikdtžiugiškai nedžiūgauju dėl kažkieno žlugimo. Perskaityti tai, kas buvo parašyta, buvo netikėta ir apmaudu (kokiame gaubte turi gyventi žmogus, besisukantis tokioje srityje, kad sugebėtų kaip avinas įsikibęs laikytis tokio iki skausmo menko mąstymo?) Visgi, geroji viso to šurmulio pusė yra ta, kad ši istorija labai aiškiai parodo, jog silpnaprotiškos neapykantos deklaravimui normaliame, civilizuotame pasaulyje, kuriame gyvename, ir kuriame norime gyventi, vietos nėra. Ir jau tikrai nebebus. Po to, kaip į viską reagavo festivalių organizatoriai ir visuomenė, šiandien kažkaip tikrai pasijutau jaukiau būdama jos dalimi. Apie tokius dalykus reikia kalbėti tol, kol mūsų šalyje nė vienas žmogus nebebijos būti atmestas ir nejaus priverstinio poreikio slėpti, kas jis yra. Jokiu būdu nelinkiu Ten Walls pikto, kaip linki kai kurie komentatoriai. Linkiu SUSIVOKTI.

2 Komentarai

Apie tai, ką gali juokas, prasmingas studijas bei profesijas, žirgų kalbą ir Nomedą

Po fantastiško savaitgalio pasitinkam pirmadienį su visiškai pozityviomis emocijomis ir įkvėpimu. Viskas geriau vasarą. Viskas. Sieksiu šį sezoną kuo daugiau laiko leisti gamtoje.

Beje, aną savaitę buvo ne kartą paklausta, „Ką gali juokas?“ Juokas gali viską, viską, mielieji. Geriausias dalykas gyvenime būti apsuptam žmonių, su kuriais juokiesi.

Beje, po 12 valandų ant liepto spiginant saulei, Igorio Kofo ir Irmos dainos „Balta meilė“ žodžiai „Tu jauti kaip dega kūnas“ pasidaro labai artimi.

Viensdutrys važiuojam:

Apie slapyvardžius:

„-Kai atsisiunčiau MIRKĄ, buvau Swimmer16. Bet greit pasikeičiau.

-Nes suėjo septyniolika?“

Apie gurmanų skonį:

„Aš žalius burokus kaip obuolius valgau.“

Apie procedūras:

„Niekada nesu nešus p*tes depiliuot.“

Apie įsiliejimą į visuomenę:

„Tu gyveni be jokių veiksnių išorinių“.

Klausimas, kurio išgirsti, prisiekiu, šiame gyvenime išgirsti nesitikėjau:

„O pasakojau, kaip Darius Užkuraitis matė mano vagina?“

Apie dosnumą:

„-Kiek tau pinigų už prekes duoti?

-Aj, neduok, viskam akcija buvo.“

O kai į rankas pakliūva aparatas, matuojantis drėgmę, tai kai kurių žmonių pirmas ėjimas yra pasilyginti, pas katrą kūne drėgmės daugiau.

Apie kantrybę:

„Jau gęstu po truputį būdamas su tavimi.“

Apie išsilavinimą:

„Jinai studijavo varškės rauginimą. Maaaksimum.“

Ar žinojote, kad ilgos futbolo kojinės ir vyriškos Cristiano Ronaldo kelnaitės yra Penthouse stilius?

Apie kelią į geresnį rytojų:

„Būtumėm pirmieji žmonės, išplaukę į pasaulį su lieptu.“

Apie turtus susikrauti padėjusią profesiją:

„Jis tapo avokadais. 100% organic. 100% vegan.“

Apie turtus susikrauti padėjusią profesiją nr. 2:

„Jis dirba „Tappo D‘oro“. Jo funkcija ten ateiti ir būti, kad žmonės iš lauko manytų, kad ten yra žmonių ir užsimanytų užsukti.“

Apie ribas:

„Galėjai ir nuogas ateiti. Ar neturiu TOKIO humoro jausmo?“

O jūs vaikystėje esate žaidę žaidimą „Pabirbink genį?“

Apie slaptus kodus:

„Aš labai ilgai žirgus lankius, todėl dabar šnekėsiu žirgų kalba.“

Apie vaikystės traumas:

„Mane mokykloje vadino Nomeda. Nes atėjau kaip Nomeda apsikirpęs. Visi juokėsi, bet Andrelis palaikė.“

Apie gyvenimo highlightus:

„Andriukas Korėjoje su Starošaite ir Žvaguliu tris nolsėmkes išgėrė.“

Apie žmonių tipažus:

„Sporte paskutinis, prie taurelės pirmutinis.“

Apie pažangą:

„-Žmogų į mėnulį nuskraidino. Kosmose žmonės vaikšto. O mes bulvę kepam lauže. Nors Amstrongas stobal nemokėjo bulvių kept.

-Tas dviratininkas?“

Apie formas:

„Kilkuvienė labai į klubus išėjus.“

Apie gyvenimo vingius:

„Kai Darelis įlipo į šuns š, pasakė „Mano gyvenimas dabar pasiskirstė į dvi dalis. Prieš įlipimą į š ir po.“

Apie emocijų valdymą:

„Barsa kai laimi, klykauja kaip pasiutę. O vat Realas laimėjo, net nesidžiaugė.“

Apie perėjimus:

„Kai baigėsi „Nomeda“, „Labirintai“ prasidėjo.

Apie skyrybas:

„Ačiū už nuostabiai prarastą laiką.“

Apie pasiekimus gyvenime:

„Ji mokykloje per vaidinimą vaidino nulį. Gyvenimo vaidmuo.“

Apie keliones vaikystėje:

„Pamenu, per ekskursiją lenkiausi lipdamas iš autobuso, čepkelės iškrito prie auklėtojos.“

Apie tikrus draugus:

„-Feisbuke turiu 336 draugus, kurie paskambinus naktį atvažiuotų, jei prireiktų pagalbos.

-Ir ta merga, kur prieš tris metus tik naujake matei?“

Apie originalius sprendimus:

„Jonelis gatavas parstūmė mašiną iš mano sodo į Staniūnus, nes negalėjo vairuot. Jis ne tai, kad stūmė, jis pastūmęs nubėgdavo 100m į priekį pažiūrėt, ar nėra policijos. Ir kad mama patikėtų, kad jis nevairavo, filmavo, kaip stumia.“

Apie išsilavinimą nr. 2:

„Sinoptika, tai čia tokia specialybė, kurią galima studijuot ten pat, kur ir laužų inžineriją. Toks pusiau mokslas, pusiau magija. VGTU yra.“

Apie receptorius skaitant meniu:

„Kažkoks labai brangus burgeris, bet labai skaniai kvepia.“

Apie mylimiausią literatūrą vaikystėje:

„Andrius Kmynas – „Kaip užauginti bandelę“ “.

Apie veganus:

„Jūs esat mitybos grandinėj žemiau už ežiukus. Net ir už kai kuriuos paukščius žemiau.“

Apie tingiausią jogos pozą:

„Sėdžiu lopuso poza. Nuo žožio „Lopas“.“

Apie flashbackus iš mokyklos:

„Kaip vadinosi ta matematikų olimpiada? „Bebras“? “

Apie mainų programas:

„Jinai 11-oj klasės per „Rasisto“ programą išvarė į Ameriką. 100 000lt finansavimo gavo.“

Apie anomalijas:

„Mano plaučiai 69 formos. Vienas apsivertęs.“

Apie šventes:

„Su gimtadieniu. Ar tavo tikrasis, kaip ir dauguma ortodoksų švenčių, tik už kokių poros savaičių?“

Apie enciklopedijas suaugusiems:

„Dustavo enciklopedija“

Apie gardžius kokteilius:

„Kokteilis „Rusija“. 300ml vodkės, o į ją įleistas žalias kiaušinis. Kai geri, užsikandi ikra.“

Apie pastabumą:

„Ten arba gulbė, arba gyvatė buvo. Tokios išvaizdos.“

Apie atidumą:

„-Kokia tau gražiausia aktorė?

Celine Dion.“

Apie atidumą, klausantis dainų žodžių:

„Aš visą gyvenimą maniau, kad „Titaniko“ soundtracke dainuoja „One small you open the door“.

Gražios savaitės. Susitinkam Vasaros terasoj prie scenos, prieky, po kaire.

Kai kurias iliustracijas pasufleravo Uroboras.

Palikite komentarą