Pirmyn į turinį

Metai: 2014

Filmų (ne)sąmonės

Pastaruosius porą mėnesių dirbau mažiau nei bet kada anksčiau, todėl daugiau nei bet kada ir filmų pažiūrėjau. Žiūrėjau atsisėdusi arba atsigulusi kino teatre, arba prieš ekraną, o ne su ausinėmis ir skriptu vertimui prieš akis (kaip būna dažniausiai).

Jūsų dėmesiui – natūraliai susicukravęs filmų ir serialų nesąmonių kratinys. (Tik neklauskit, ką tu ten žiūri, tai pasitaiko ir neblogai įvertintuose filmuose).

Filmų herojai dažniausiai mobiliakų neturi, emailų nerašo, chatais nesinaudoja. Nesvarbu, filmas 1995m., ar 2013m., filmų herojai eina į svečius ir rymo prie durų. Ir nieko tai nestebina. Jei kas ateitų prie jūsų durų, nesvarbu, pusbrolis ar senas kavalierius, tai, man atrodo, stebintų ir visai šiurpintų. Ir tikrai šiurpintų, jei, užuot pasiskabinęs, tas senas kavalierius atvarytų ir rėkaudamas po langais mėtytų akmenis, kad atkreiptų jūsų dėmesį.

Filmų herojai neskaičiuoja pinigų prieš jai atsiskaitydami. Išsitraukia iš kišenės susuktą pluoštelį ir duoda. Nesvarbu, už narkotikų kontrabandą (už šitą, tai tikiu, kad paskaičiuota iš anksto) ar už burgerį. Filmuose grąžos dažniausiai nebūna.

Vienas mėgstamiausių filmų herojų užsiėmimų yra kolekcionuoti iškarpas iš laikraščių apie tam tikrą asmenį, klijuoti jas ant sienų, degioti šalia jų žvakutes (išeinant iš namų palikti uždegtas, žinoma), tepti tas iškarpas krauju. Jei iškarpos apie filmo herojaus prarastą vaiką, ant jų lieti ašaras.

Filmų herojai niekada nerakina durų. Nei mašinų, nei namų, nei butų, nei jachtų.

Kai filmo herojė gimdo, arba filmo herojus/ė miršta, šito reiškinio laukti susirenka visi. Nuo paštininko iki bendradarbių. Visi neina į darbus, leidžia paras ligoninėj, geria kavą ir verkia. Kartais dar nueina, kokį kvėpavimo aparatą atjungia arba kūdikį pagrobia.


Labai dažnai filmų herojai ateina lankyt kito, prieš tai merdėjusio, herojaus ir randa tuščią palatą ir paskelbia gedulą. Tada tas, jau palaidotas herojus, kažko sugrįžta į tą palatą (ko jie ten taip masiškai grįžinėja?) ir susitinka gedintį seną kavalierių ar bičiulį.

Kai filmo herojai tuokiasi arba laidojasi, irgi susirenka visi.

Filmų herojai labai dažnai įbėginėja į jau kylančius lėktuvus. Visada atsiranda geraširdė kasininkė, kuri išmuša paskutinį bilietuką ir įspėja pilotą luktert.

Filmų herojai į klubus eina dienos metu, kai visi tuo tarpu sėdi ofisuose arba guli paplūdimiuose. O štai klubuose žmonės geria iki nukritimo ir šoka, šoka, šoka. Nesvarbu, kad pagal filmo laiko juostą vaizduojama antradienio popietė.

Filmų herojai, kurie rengiasi kam nors pirštis (o kartais ir nesirengia), kokį mėnesį prieš tai visur tamposi sužadėtuvių žiedus ir tuos žiedus būtinai kas nors randa. Ir visada, visada, ne taip supranta.

Filmų herojai, prieš maudydamiesi duše, niekada nepatikrina, koks vanduo. Jie nenuleidžia šalto ir nepalaukia šiltesnio. Jie atsistoja ir paleidžia vandenį sau ant galvos.

Filmų herojai visiškai blaivi laižosi trečiadienio rytais viešose vietose, o po sekso dar ir draugauti pradeda. : )

Kažko nepaminėjau?

***

Kalbant apie filmus, pabaigai auksinis komentaras, rastas po vieno lietuvių režisieriaus skandalingo, aną rudenį Marijos žemę sudrebinusio filmo aprašu IMDB:

Nu gerai, ir dar vienas.

1 Komentaras

Kai orui kaistant, smegenys neatsilieka

Pradėsiu nuo senienų ir baigsiu šviežiausiais pastebėjimais. Daug visko prisikaupė.

Darbas darbą vijo, todėl vis neprisėdau pasidalint pasvarstymais apie Končitą. Dabar, kai ji jau gilioj užmaršty kaip ir prezidento rinkimai, gal dar nevėlu truputį pridurti – ar ne paradoksalu, kad į Končitos žvaigždės įsižiebimą skaudžiausiai sureagavo toji liaudis, kuriai didžiausias pokštas – pirmasis Lieuvos transas su neaiškiom užmačiom Apolonija Zizirskienė, tiems, kurie klykia susiėmę už pilvų stebėdami humoro atmatų duobę „Juokis“ arba „Ambrozijos“ bobulkas išverstom ausim, tiems patiems, kurių geriausi Auksiniai Svogūnai buvo tie, kur moterimis persirengę strykčiojo visi – nuo Žvagulio iki Marijono, tie patys, kuriems geriausias gyvenimo prisiminimas – Verkos Serdiučkos koncertas „Malibu“ klube, tie patys, kurie per vestuves vis dar užgrobinėja stalus, vyruką perrengę jaunąją, o merginą – jaunuoju. Nerealūs bajeriai gi, Končita irgi paprikolino, tik kiek skoningiau ir su kietu vokalu, o „Tutsi“ ir „Džiaze tik merginoms“ tai padarė dar prieš milijoną metų, bet tada homosektualumo dar nebuvo.

***

Vasara neprašyta verčiasi į antrą pusę, o galvoje pinasi krūva klausimų – kur dar važiuot, kaip viską suspėt, kaip neįstrigti metai iš metų besikartojančioje rutinoje, kuomet viskas, kas džiugino, ima ir džiugina vis mažiau, nes viskas pernelyg aišku?

Po anksčiau išragautų visapusiškai džiuginančių švenčių, šiųmečiai festivaliai palieka tik prėską neryškų prisiminimą. Įdomu, atsinaujinti reikia jiems, ar man?

Kur aš buvau, kai per vieną naktį visame Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, buvo priimtas familiarumo standartas? Kai padavėjai į mandagiai pateiktus klausimus atsako taip:

„Be šansų“;

„Chebra, tikrai nedalysiu sąskaitos į šešiolika dalių“,

„Tai ko tu norėtum?“;

„Nėra ir nebus“ ir pan.

…imi gūžčioti pečiais. Kažkas man sakė, kad čia neva toks New York style, Lietuvai nebereikia Jūs, pakanka Tu. Tik kad kažkaip iš to sofistikuotumo lieka Pasvalio kultūrkės įspūdis.

Ir vis dar madingiausias aksesuaras jau antrą sezoną – darbo pažymėjimas ant kaklo arba ant diržo. Viskas būtų suprantama, jei ne tai, kad pastebimas jis dažnai jau stipriai ne darbo valandomis ir visai ne darbe.

Sezono rūbas – liemenė iš undinės kailio.

Sezono taktika – erkę uždusinti lašiniais.

Sezono karvė – išprausta ir išdžiovinta fenu.

Sezono bandymas išsiskirti – linojimas į sofą.

Sezono klausimas – „Ketvirtą Magnerį jau geri? TAI KUR TU DIRBI?“

Sezono juodas bajeris – Mirties Langelis. Kiek talpesnis už Gyvybės.

Sezono irzulys – mergos gėjiškais balsais ir intonacijom.

Sezono teritorija – Belmontas aka Akropolis lauke.

Sezono teorija – Nėris mirė, nes užspringo ašara.

Sezono klaida, kurią sunku pamiršti – Vienuolio pube fish & chips pa defaultu atneša su saldžiarūgščiu padažu ir nė nemirksi.

Sezono atvertos akys – R. Kelly nėra pabėgęs Kelly Family narys.

Sezono profesija – kavą daro baristos, vyną išmano someljė, o alų nagrinėja alijošiai.

Sezono teroristinis išpuolis – kai ateini į karaokę ir niekuo nenusidėjusiems piliečiams dainuoji „Wind of Change”

Sezono priklausomybė nuo technologijų – kai foursquarini klasiokėje.

Sezono pirmas žingsnis – p*daras, nes iki gėjaus dar dasigyvent reikia.

Sezono apsirikimas – „Čia hašas?” „ – Ne, čia bebro kiaušai.“

Sezono kontracepcija – spiralė, nes „o žiauriai populiaru įkišti į gimdą magnetą?“

Ką dar atneš ši vasara?
Nuojauta kužda, kad čia bus labai gerai —> LOGOUT

Palikite komentarą

Mano gyvenimo soundtrackas

Jei galima krūvą gyvenimo etapų sutalpinti į keletą dainų, lai tai bus šios, vėl ir vėl skambančios mano galvoje ir aplinkoje.
Ir tie etapai, kuriems garso takeliu taptų ši muzika – daugiausia akimirkos, kuomet jautiesi nei gerai, nei blogai, o tiesiog teisingai.
Eilės tvarka nesvarbi, kiekvienam prisegta nuoroda į perklausą youtube.

Amy Winehouse – Valerie
Blondie – Rapture
Charlie – Spacer Woman
Chumbawamba –She‘s Got All the Friends
Depeche Mode – Shake the Disease
Foje – Stogas
Hot Chip – Over and Over
Igoris Kofas ir Irma – Balta Meile
Jefferson Airplane – White Rabbit
Jeff Mills – The Bells
Kate Bush – Running Up That Hill
Massive Attack – Unfinished Sympathy
Miss Kittin & The Hacker – Frank Sinatra
Nirvana – Heart Shaped Box
Pixies – Where‘s My Mind
Placebo – Every You Every Me
Prodigy – Narayan
Radiohead – Idioteque
Savage Garden – To the Moon and Back
Talking Heads – Once in a Lifetime
The Cardigans – Love Fool
Thievery Corporation – Heart’s a Lonely Hunter
Tina Turner – What‘s Love Got to Do with It

Iš viso to galėtų išeiti ir smagūs šokiai, ir sentimentalus padūsavimų vakaras.

Palikite komentarą

Vilniaus miesto spindesys ir skurdas arba mažo miestelio ponios ir ponai

Vilnius yra stebuklų miestas, kuriame dauguma jo gyventojų valgo restoranuose ir kavinėse, o kiekvienas turi mažiausiai bent po vieną (dažniausiai naujesnę) mašiną.

Vilniuje dažnas, pakviestas į restoraną ir kavinę, gali būti, kad atsisakys ten eiti, nes į tokias vietas nevaikšto, arba nuėjęs: a) teigs, jog yra sotus; b) užsisakys indiškų bulvių skiltelių, nes nenori apsunkti. Jei baigiantis pietums paaiškės, kad tais pietumis buvo vaišinama, kuklusis pietų dalyvis mintyse nusigrauš sau galvą, kad nepasiėmė anties kepenėlių vyno padaže su apelsinų plutele ir našlaite tame kupste.

Vilnius yra fašionistų miestas, kur 40% gyventojų turi stebuklingus kedus su N raide, kurie yra tokie nepaprasti, kad juos galima dėtis ir į darbą, ir į prezidento inauguracijos vakarėlį, ir į pusbrolio vestuves. Prie tų kedų dera absoliučiai viskas, o labiausiai – įliemenuotas švarkelis su petukais.

Vilnius yra nepaprastas miestas, kur alaus bokalas kainuoja maždaug 0,5 – 1 % etatinio barų lankytojo mėnesio pajamų. Teoriškai, per kalendorinį savaitgalį iš kraniuko išvarvinti įmanoma iki 7 – 10% tų pajamų, tik kad šiame mieste savaitgalis prasideda trečiadienį, o baigiasi – pirmadienį, o dar ir valgyt kartais reik, dar ir nuvažiuot kažkur.

Vilniuje kas septintas žmogus turi bent vieną dizainerio rūbą (pvz. kepurę su drugiu, tympas su silke, plačias kelnes su močiutės skaros fragmentu, ir t.t. ir pan.)

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės nežmoniškai mėgsta vakarėlius. Vilnius yra stebuklų miestas, nes jame, atsižvelgiant į jo didumą, vakarėlių (ir tikrai gerų) tankis kartais būna protu nesuvokiamas. (jų daug)

Vilniuje žmonės labai nemėgta sumokėti už tuos vakarėlius, o geriausas draugas bus tas, kas turės galių įrašyti į sąrašus.

Vilnius yra stebuklų miestas, kur labai populiarios brangios tonizuojančios substancijos, kurias visi labai mėgsta, bet mokėti už jas nemėgsta labai.

Vilniuje visi puikiai moka anglų kalbą. Dažnai į lietuviškus sakinius žmonės įtraukia angliškus žodžius, keikiasi angliškai, skaito/rašo angliškai.

Vilnius yra miestas, kuriame yra 44 privačios anglų kalbų mokyklos, du trečdaliai kabelinės televizijos skamba rusų kalba, o atjungus vieną niekingą kanalą nuo iš sielvarto nuo infarkto krito septyni žmonės.

Vilnius yra miestas, kuriame vienas transvestitas sukelia didesnį ažiotažą nei inovacijų forumas, knygų mugė ir LKL kartu sudėjus.

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės mėgsta dirbti ne šiaip sau darbus už ne šiaip sau algas, gyventi ne šiaip sau namuose su ne šiaip sau vaizdais pro langą ne šiaip sau rajonuose.

Didelė dalis Vilniaus žmonių tui išmaniuosius telefonus. Ne ką mažesnė dalis vilniečių rūko ir rūko ne juokais.

Vilniuje žmonės labai dažnai dabar neturi sąskaitoje, arba parūkyti. Arba kur gyventi.

4 Komentarai

Tai kur tas Europos centras?

Kai kokiame nors bloge anglų kalba (šventąja šventojo užsienio kalba) kas nors parašo, kad pvz., Lietuvoje labai gražūs miškai, arba labai baisios olimpiečių uniformos, arba kad lietuviai valgo kefyrą su burokais (ir t.t. ir pan.) mūsų spaudos šaltiniuose atsiranda tokios antraštės kaip „Lietuvos girios ir miškai masina smalsuolius iš viso pasaulio“; „Gražiausios olimpinės uniformos rinkimuose lietuvaičiai nenusileido tik Girgikstanui“, „Neįtikėtini virtuvės eksperimentai stulbina smalsuolius iš viso pasaulio/priverčia aiktelėti smalsuolius iš viso pasaulio“ ir t.t. ir pan.

Ir nesvarbu, kad dažnai tie „smalsuoliai iš viso pasaulio“ būna koks vienas tinklarašininkas, apsilankęs Lietuvoje ir paminėjęs ją viename iš daugybės savo kasdienių įrašų. Arba, kad gražiausių olimpinės aprangos sąrašus vedė, nu garantuoju, bet 300 skirtingų tinklalapių ir kiekvienam jų toji lietuvių užimama vieta šokinėjo aukštyn žemyn.

Po tokių straipsnių gatvėse/biuruose/parduotuvėse/virtuvėse paskilnda tokios ir panašios legendos: „Tai sako, kad pas mus vanduo švariausias…“; „Tai sako, niekur kitur boružių nėr…“, ir t.t. ir pan. (Pamėginkit kada užregistruot, kiek kartų per savaitę iš žmonių išgirstate sakinius, kur tarinys „sako“, o veiksnio nėra (turbūt žmonės, tik neaišku, kurie), paaiškės, kad kur kas daugiau nei galvojote)

Vasarį tarptautiniame projekte tuo, jog Europos centras yra jų šalyje gyrėsi: Lenkija, Moldova ir Rumunija, ir dar kažkas, nebepamenu, o lietuvius tokios naujienos išvertė iš koto – gi Europos centras pas mus!!! Tuo tarpu sužinoję, kad Europos centras gali būti ne pas juos, lenkai taip pat išvirto iš koto. Tada visi pasigėrė ir iš koto išvirto dar kartą, tik jau tas centras nebebuvo šitaip motais.

Spėkit, kuriose dar šalyse gan įprasti tokie patiekalai kaip tinginys, žagarėliai, šutinti kopūstai ir pan. Aš jau tiksliai nebeprisimenu, bet, pasirodo, juos gamina ne tik babutė iš Smilgių, bet ir babutė iš visai kitur. Ir ne tik babutė.

Nuotraukose matote Rumunijos, Lenkijos, Kanados, Lietuvos, ir Ukrainos gamtos vaizdus. Sėkmės spėliojant, kuris iš kur.

Išvadų lyg ir nėra. Galbūt tegalima pasakyti tai, kad neverta nei alpti susigriebus už galvos baisintis, kaip čia pas mus blogai, nei persistengti giriantis nepakartojamu kraštovaizdžiu, nes labai gali būti, kad jis visai pakartojamas.

Lyginti ne visai toli viena nuo kitos esančių (o kartais – ir visai toli nutolusių, bet pasirodo, turinčių nemažai panašumų) valstybių unikalumą kartais atrodo tiek pat išmintinga, kiek su liniuote matuot iš krano bėgančio vandens greitį.

2 Komentarai