Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2013 spalio

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Palikite komentarą

Apie atsiskaitymo už prekes ir paslaugas ypatybes, arba „Gerb.kliente, HOW DARE YOU???“

1. Jei pietaujate su daugais ir norite, kad sąskaitą jums išskaidytų kiekvienam atskirai, privalote apie tai padavėjui/ai pranešti iš anksto.

2. Jei pietaujate su daugais ir prisiminėte, kad, jei norite, jog sąskaitą jums išskaidytų kiekvienam atskirai, privalote apie tai padavėjui/ai pranešti iš anksto, jam/jai apie tai pranešę iš to anksto neretai išgirsite: „Taigi nebūtina pranešti iš anksto, pasakykit, kai prašysit sąskaitos“.

3. Jei papietaujate su daugais ir norite, kad sąskaitą jums išskaidytų kiekvienam atskirai, tačiau pamiršote apie tai pranešti iš anksto, iš padavėjo/s dažnai sulauksite štai tokios reakcijos: „Reikėjo pranešti iš anksto, dabar išskaidyti jau nebegalime.“

4. Už prekes ir paslaugas dalį sumos sumokėti kortele, o kitą dalį – grynaisiais, negalima. Tiesiog negalima.

5. Už prekes ir paslaugas panorėjęs/usi dalį sumos sumokėti kortele, kitą dalį – kita kortele, o likutį – grynaisiais, išsyk tampi Liaudies Priešu Nr.1 („Gerb.kliente, HOW DARE YOU???“).

6. Atėjęs į kavinę be grynų pinigų tikrai tapsi Liaudies Priešu Nr.1, nes arbatpinigių palikti kortele, deja, tu negali.

7. Vėlai vakare klube paprašęs kavos tu iškart jau esi Nesveikas, Idiotas ir, aišku, Liaudies Priešas, nes visi čia geria, o kam tau ta kava ir iš viso.

8. Jei bandote už prekes ir paslaugas atsiskaityti kortele ir paaiškėja, kad kortelėje trūksta pinigų, jūs iš karto nužiūrimas kreivai. Jei, neduok die, esate bent čiut čiut žinomesnis žmogus (pvz.kadanors jus kokiame nors renginyje jus nufotkino žvėrių žurnalas), susitaikykite, kad per sostinę kurį laiką dar pavaikščios gandas, kad ta zviozda neturi pinigų, jau visai, ką.

9. Jei kavinėje/bare/restorane geriate tik kavą, labai didelė tikimybė, kad atsiskaityti kortele jums nepavyks, nes ten tai galima padaryti tik išleidus daugiau nei 10lt, jei išleidote virš 10lt, tuomet, dėl kiaulystės dėsnio, ko gero, ten kortele galima atsiskaityti tik išleidus daugiau nei 25lt. Ir taip toliau, ir panašiai.

10. Jei atėjote į kavinę/restoraną ir esate, tarkim 16m. mergina, kuri užsuko papietauti ir kiek vėlėliau į tą pačią kavinę užeina žilstelėjęs vyrukas su kostiumu, kokia tikimybė, kad jums meniu bus įteiktas pirmai, nes jūs atėjote anksčiau? Ko gero, nulinė.

11. Jei atėjote į kavinę/barą/restoraną/parduotuvę, kur visą laiką atsiskaitinėdavote kortele ir šįkart toks atsiskaitymas negalimas, labai didelė tikimybė, kad jums apie tai bus pranešta tik baigus apsilankymą ir atėjus metui atsiskaityti, nes juk ši informacija YRA PARAŠYTA ant kokio nors ypatingo informacinio lapelio, kurio jūs, kvaileli, ėmėte ir nepamatėte (nu jau visai).

12. Jei atėjote i kavinę/barą/restoraną, jau sulaukėte meniu, tačiau jums netikėtai tenka išbėgti, išsyk tampate Liaudies Priešu Nr.1 (nes turbūt gi išsigandote kainų, ką, ane, nu jau visai).

13. Jei, neduok Dieve, laimėjote, gavote dovanų, ar kaip nors kitaip įgijote kuponą, kuris leidžia apmokėti jūsų pirkinius kavinėje, bare, restorane ar paduotuvėje, labai didelė tikimybė, kad kur nors mažytėmis raidelėmis (nebūtinai ant pačio kupono, galbūt firmos (net nebūtinai pačios įstaigos, kurioje lankotės) interneto svetainėje, galbūt kokiose nors taisyklėse, kurios padėtos šiknoj kamaroj devintam užpečky, galbūt baro/restorano šeimininko gimimo liudijime) bus parašyta, kad: a)kuponu leidžiama apmokėti tik dalį sumos, b)kuponu negalima atsiskaityti už alkoholinius gėrimu, c)kuponu negalima atsiskaityti už stipriuosius alkoholinius gėrimus, d)kuponas galioja tik darbo dienomis iki 16val., e)kuponas negalioja renginių metu, f)kuponu galima atsiskaityti tik už picas, g)kuponas galioja itin ribotą laiko tarpą, h) a, b, c, d, e, f, g variantai kartu, arba kuri nors jų kombinacija, arba kažkas, ką pamiršau paminėti.

Ir svarbiausias niuansas – kai jus ištinka viena ar kita, ar kelios čia paminėtos situacijos, jus aptarnaujantys žmonės labai dažnai ne apgailestauja ir ne atsiprašo dėl sistemos sukeltų nepatogumų, o tiesiog žavingai šypsosi, tarsi sakydami, „Haha, prigavom.“

*Nesistengiu ir nenoriu varyti ant žmonių, kurie dirba klientų aptarnavimo srityje, nors būna ir tarp jų dalbajobų, o baro/kavinės/restorano administratorius/vadybininkas/vadovas dažnai iš viso būna a)beveik Dievas, b)Dievas, c)šiek tiek aukščiau nei Dievas. Keikiu sistemą ir ne itin didelio Vilniaus, gan nedidelių restoranų/kavinių/barų neaprėpiamai plačius išimčių ir nerašytų taisyklių rinkinius, įstatymų niuansus, kuriuos norėdami perkąsti turi šiame mieste ir ypač viešose vietose praleisti tikrai nemažai laiko, bet kas iš to, nes kai jau galvosime, kad viską žinome, tos taisyklės ims i pasikeis.

2 Komentarai

Haters Gonna Hate, Bloggers gonna Blog arba Atostogos Baigėsi

Apšilimui keletas mįslių, gimusių žaidžiant Aliasą:

1)Gotingemo katinas, kas?
2)Ant kaklo storiems žmonėms būna, kas?
3)Gimsta ten vaikas pas moterį, organas kriaušės formos, kas?
4)Dabar ant to esi sėdęs, kas?
5)Baisi boba su dienoraščiu, kas?

(Ats. apačioje.)

Kai akimirka sutrinki, paklaustas passwordo į Blogo saitą, supranti, kad rašei senokai.

Kol blogas atostogavo, mano gyvenime įvyko daug visokių dalykų – naujos studijos, naujas darbas (apie senąjį, kai susikaupsiu ir nebedrebės rankos iš pykčio jį prisimenant, aš kažkada dar parašysiu, bus priedas prie I. Butkutės knygos „Atleisk savo šefą“), naujai atrasti seniai pažįstami žmonės, verčiantys gyvenimą aukštyn kojom. Kol nerašiau, beveik baigiau remontuoti dar pavasarį išsinuomotus namus, pradėjau dažnai gaminti valgyti, užsiauginau ~10cm plaukų ilgio, apsiprekinau IKEA‘oj ir H&M, Pabuvau Paryžiuj ir Amsterdame, ir netikėtai pačiai sau įgijau net 2 puponautus (gal kam reikia?).

Neapkalbėtų temų taip pat prisikaupė daug. Anonsas:

-Kodėl vilnečiai taip myli kates?
-Kodėl mane persekioja katės?
-Kodėl Vilniuje tiek daug Young Professionals?

Šiek tiek folkloro:

Pavyzdys, kaip nereikia atsakinėti į klausimus, arba apie taip, kaip nuoširdumas ne visada visagalis:

„-Ar aš stora?
-Gal kiek.“

Apie meilę:

„-Kada tau su santykiais jau tikrai blogai?
-Kai tavo significant other ima tavo telefono išklotinę.“

Apie svajonių vyrus:

„-Man jaučiu gražiausias vyras Lietuvoj tai Mackevičius…
-Ar ne per storas?
-Nu man patinka tvirtesnio sudėjimo.
-Pala, tu apie Haroldą Mackevičių, taip?“

Apie toleranciją (no offence to anybody):

„Aš nemanau, kad yra zjbs mergų nep*st.“

Tipiškas panevėžietiškas komplimentas naujam žentui:

„Toks nepiktybinis.“

Apie tai, kas yra tikroji kančia:

„Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“

Šeštadienį, po paros kominio gėrimo draugelis kavinukėn atėjęs pachmielo padaryt susirūpino sveikata:

„Becukrį gal turit Redbulį?“

Apie populiariausią orientaciją Vilniuj:

„Biseksualus p**aras.“

Apie talentus:

„Jis labai gerai serga šizofrenija.“

Apie žodžių darybą:

„Pliantciūgai tai čia nuo žodžio „plant“, jo?“

Apie mylimą moterį:

„Daug pakelia ir nenusišneka.“

Jei ką, Vilniaus bibliotekose „Bado žaidimų“, jei tau virš 18, tu nepasiskolinsi, nes tai – vaikiška knyga, kurią norint pasiimti turi arba būti vaiku, arba su juo ateiti, o Berneliuose vaikiško burgerio tau neparduos, nes tu ne vaikas. (True story)

Jei iki šiol buvai šiaip žmogus ir turi vilniečio kortelę, pasirodo, turi ją pakeisti į studento kortelę. Tam tavo sąskaita turi būti visiškai tuščia. Tai padaryti gali tik vienoje vietoje mieste. Jei kortelėje yra 60ct, turi kortelę papildyti iki tokios sumos, kurią išnaudojus, kortelėje liks lygiai 0. Jei transporto švieslentėje parašyta Naujininkai, tai nebūtinai maršrutas juda į Naujininkus, galbūt užrašas tiesiog likęs iš maršruto priešinga kryptimi. Ir t.t. ir pan. (Even truer)

I‘m back, o atostogos dabar negreit.

Atsakymai:

1)Betmanas.
2)Pagurklis, bet ne strijos, kaip buvo atsakyta.
3)Gimda.
4)Kėdutė, bet ne „priklausomybė“, kaip buvo atsakyta.
5)Bridžita Džouns, bet ne Ana Frank, kaip buvo atsakyta.

Palikite komentarą