Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2013 vasario

Apie ‘Girls’

Girls yra fakin osom serialas. Kažkas tarp lakstymo prisigėrus Berlyno underground‘e ir gulėjimo parke vasarą, žiūrint, kaip draugas verkia, skaitydamas Čiurlionio laiškus Sofijai.

Hannah: You know what I’m gonna do from now on, I’m gonna ask people if they’re gay before I have sex with them.

Jessa: You know what the weirdest part about having a job is? You have to be there everyday, even on the days you don’t feel like it.

Adam: I don’t know what it is about me but girls never ask me to use condoms.

Hannah: I just want someone who wants to hang out all the time, thinks I’m the best person in the world, and wants to have sex with only me.

Adam: You might just need to face up to the fact that you’re just not meant for a job in the traditional sense.

Marnie [about Adam]: I walked into the bathroom the other day and he was sitting there and taking a shit and drinking milk at the same time

Adam: Holding on to toxic relationships keeps us from growing.

Hannah: I’m an individual and I feel how I feel when I feel it.

A rabbit a day keeps doctor away.

Adam [to Hannah]: You said you made me feel like your whole body was a clit.

Hannah: You ruined my article, you ruined my night, and you ruined my relationship with Marnie, and for that matter, my relationship with cocaine, which could have been my favorite drug.

Thomas John [to Jessa]: I’m a miracle. I’m a unicorn. I’m a fucking needle in the haystack and you’re just some fucking dumb hipster who’s munching my hay!

Primygtinai rekomenduoju.

Palikite komentarą

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, – (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Palikite komentarą

Apie pirmus kartus

Sako, jaunas esi, kol dar lieka pirmų kartų. Pastaraisiais metais tų pirmų kartų buvo apstu.

Pirmą kartą išdrįsau sau mesti sunkiai aprėpiamus iššūkius, su kuriais, regis, susidoroti pavyko.

Pirmą kartą skridau virš vandenyno.

Pirmą kartą lankiau ir pažinau šalis, į kurias įžengt dar visai neseniai net nesvajojau.

Pirmą kartą kopiau į tikrus, dangų remiančius kalnus ir stebėjau po jų platybes klajojančius laukinius žvėris, labai arti šalia jų.

Pirmą kartą užuodžiau, ragavau ir leidausi patyrinėti gausybę naujų pojūčių.

Pirmą kartą leidau sau išpildyti kvailas vaikiškas svajones, kurių neišpildžiusi būčiau iki šiol nerimusi.

Pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad jokios aplinkybės nebegali priversti manęs sudvejoti, ar verta likti savimi.

Pirmą kartą taip lengva sakyti tiesą. Savo.

Pirmą kartą visa esybe suvokiu, kas yra brangu ir truputį geriau suprantu, ko noriu.

Pirmą kartą taip ilgai nemačiau savo artimiausių.

Pirmą kartą taip siaubingai ilgiuosi namų.

38

Palikite komentarą

Kas gi atveda žmones į mano blogą

Karts nuo karto permetu akimis, kokie gi keywords atveda žmones į mano blogą.

Negaliu susilaikyt nepaskelbus pačių unikaliausių variantų:

varškės apkepas (mano bloge tikrai nerasi, kaip jį gamint)

mikriukai is naujosios vilnios (niekada nevažiavau)

vudis blogas (??? Kad geras tas Vudis, išplaukė iš narkomanijos liūno ir jau geras)

antakalnio načnykas

ar galima gerti baltą sausą vyną kai laikaisi dietos? (gerti ne galima, o reikia, dietos laikytis nebūtina)

ar yra sniego Kanadoj Albertoj (yra)

atsiliepimai apie placo publika (no clue)

carskoje selo Rita (nu įdomu, įdomu, kas ta Rita)

darbas iš atliekų (dar taip būna?)

gabrijel garsija markes citatos (gabrijel, ane)

girti gimtadienio sveikinimai vidio (vidio, ane)

islandiskas megstinis (išmanau tik šnapsą)

jis atbaksnojo (!!!)

kaip bernų susirasti (guglinant, labiausiai patartina)

kaip elgtis atėjus į šermenis (negert po pilną)

kaip važiuoti į centrą iš oro uosto po 12 nakties (taksu)

kas keliavo i londona (geriau paklausk, kas nekeliavo)

ko vadybininkai tikisi iš visuomenės (geras klausimas, toks egzistencinis)

kodėl negalima nešioti kepurės (tai kad galima)

kokių gėrimų negalima gerti prieš einant kalbėti (gryno spirito)

legali emigracija i kanada (be šansų)

lietuvaitės berlyne online (opa!)

mano buvusi (čiuju mano bloge nerasi)

marijonas mikutavičius geria? (tai ne, nx, negeria)

mergai žaidimai kepti (opa!)

nuo alkoholio išprotėja žmogus (whahahaha)

obuolys nukrinta ant žemės. kodėl taip nenutinka mėnuliui (čia jau kažkoks gudročius pasidarbavo)

patys negražiausi bernai lietuvoje (iš tikro tai Lenkijoj)

restoranas ruskoje selo (opa!)

satta šventoji vyrai veža šunį (ne vieni vežė)

sexas vilniuje su senom moteriskem (opa!)

tatuiruotes ant krutines foto (gera atmazkė neguglinti tik „krūtinės foto“)

vokiska muzika mamysiu klubas (ain svai try cityri).

Na ir, aišku, ALFONSAS PENIKAS. (alfonsas penikas, penikas pavargęs laikrodis (???),penikas vedęs).

2 Komentarai

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais – milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

1 Komentaras